Naujausios
Artėjant rinkimų vajams redakcijoje imdavo vyrauti rinkimų žurnalistika. Pagrindinis garuojantis patiekalas ant informacinio stalo. Bent jau taip būdavo. Nuomonės, prognozės, vertinimai, siūlymai. Laikraštis tapdavo pilietiškumo mokykla.
Rinkimų žurnalistikoss nereikia painioti su rinkimų reklama, kuriai laikraštis arba kita žiniasklaidos priemonė yra tik viena iš perkamų agitacijos platformų.
Rinkimų teorija ir praktika jūsų, gerbiamieji skaitytojai, tikrai nesudomins. Tad prisiminkime tai, kas galbūt primiršta, bet gali būti įdomu ir nors truputėlį aktualu...
Valdo Adamkaus šlepetės. Gyveno trejus metus V. Adamkus – du kartus Lietuvos Prezidentas – Lietuvoje ar tik imitavo gyvenimą čia?
Klausimas esminis, nes tik po trejų metų gyvenimo šalyje gali varžytis dėl prezidento posto. Šiauliečiai pasakys: nebent šlepetes, viešėdamas pas gimines, paliko. Vargu ar koks kitas Lietuvos vadovas už savo karjerą gali būti tiek dėkingas teisėjams kaip Prezidentas V. Adamkus.
Jei ne teisėjai, V. Adamkaus šlepetės, gulėjusios po lova viename Šiaulių daugiabutyje, nebūtų jo nuvedusios į prezidentūrą. Daugelis ta proga laikraščio kalbintų ekspertų kraipė galvas: gyveno – negyveno, kvapelis ne koks, bet toks teismo sprendimas. Teisinė valstybė, o ne kokia nors Aborigenija.
1997 metų spalio 5 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nutarė, jog V. Adamkaus pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyveno Lietuvoje. Tame pačiame posėdyje kandidate registruota nebuvo ir Liucija Baškauskaitė.
V. Adamkus ir L. Baškauskaitė VRK sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui. Tačiau teisėjų išvados jiems visiškai skirtingos. V. Adamkui atvertas kelias į rinkimus, o L. Baškauskaitei neleista kandidatuoti, nors jos vardą ir veidą nuo kruvinų 1991 metų sausio 13-osios įvykių įsiminę Lietuvos gyventojai neabejojo, kad ji iš tiesų gyveno Lietuvoje. Abu tuo metu buvo JAV piliečiai.
„Gal V. Adamkus į darbą Amerikoje važinėjo iš Šiaulių?“ – nagrinėdama kandidatavimo intrigą skaitytojų klausta.
V. Adamkaus šlepetės ir Šiauliai – intriguojanti realybė, todėl ir sumanyta mieste pastatyti paminklą šlepetėms.
Toks siūlymas atsirado ne alaus bare ar linksmame vakarėlyje, bet Šiaulių savivaldybės Teigiamo miesto įvaizdžio komisijoje 2006 metų pradžioje.
„Šiaulių krašte“ rašyta, kad komisijai buvo pristatytas jaunas skulptorius Gintautas Lukošaitis, sutikęs parengti paminklo eskizus. Komisijoje aptarta ir vieta, kur paminklas galėtų stovėti – prie laikrodžio bulvare. G. Lukošaitis sukūrė ir paminklo eskizą. Ant neaukšto postamento „padėtos“ kambarinės šlepetės iš bronzos. Šiek tiek didesnės, nei įprasta, kad kiekvienas galėtų į jas įsistoti su batais ir nusifotografuoti. „Šlepetėms“ būtų reikėję 9–11 tūkstančių litų. Tačiau keli verslininkai buvo pasiruošę finansuoti paminklo statybą „nors ir rytoj“.
Apie paminklą šlepetėms kalbėta plačiai visoje Lietuvoje, bet Šiauliuose pamanyta, kad valstybės vadovas gali įsižeisti. Idėja numarinta. Po kelerių metų aktyvūs visuomenininkai vis dėlto įpaminklino V. Adamkaus šlepetes, bet jos greitai išgrūstos į Grūto parką.
Ar reikėjo tokio paminklo Šiauliuose? Galbūt nuo V. Adamkaus šlepečių Lietuvos politikos padangėje ir atsivėrė juodoji skylė? Teisiška, nors ir nelogiška. Vsio zakono!
–
... Argi viską prisiminsi, kas per prabėgusius dešimtmečius krašto rinkimuose buvo reikšminga, įsimintina ar juokinga. Politiką nuo pat valstybės atkūrimo lydi nepasitikėjimo, įtarumo, juodų darbelių, sąmokslų teorijų, išdavystės ir negailestingų susidorojimų šleifas. Jos platumose turėtų būti labai nejauku ir nesaugu. Daug purvo. Silpnesnieji ten paskęsta arba išsilaiko plūduriuodami. Stipriausieji – skandina.
Tad kodėl ten veržiamasi? Kiekvienas jūsų, gerbiamieji, turite savo atsakymą.
„Šiaulių kraštas“ – nuo pirmos dienos tarsi ant kalvelės. Geriau matyti. Būtent ten ir šiandien stovėdami liūdnai konstatuojame, kad per tuos dešimtmečius sparčiai kito tik formos, o turinys, deja, toks pat nevėkšliškas, egoistiškas ir dažnai nusikalstamas.
Mersedesas ir treningai.
Lietuvos viešąją erdvę nuolat pašlovina skambi elito leksika – politinės idiomos. Viena naujausių – „gyvulių ūkis“, paimta iš garsaus britų rašytojo Džordžo Orvelo (1903–1950) to paties pavadinimo politinės satyros. Lietuvoje „gyvulių ūkis“ dažniausiai vartojamas kalbant apie mokestines, socialines lengvatas, pašalpas, įvairias išimtis iš taisyklių. Kuo daugiau išlygų – tuo kuriai nors fermai geriau.
Komentare „Lietuviškas „Gyvulių ūkio“ vaizdelis“, išspausdintame 2020 metų pradžioje, rašiau, kad tai daug platesnė sąvoka, nes ji apima visokių rūšių patyčias, priekabiavimus, gamtos teršimą, klientų apgaudinėjimą, viešąją veidmainystę, slaptųjų tarnybų įsigalėjimą, specialiai visuomenėje sėjamą baimę, kitaip manančių apspjaudymą ir šiaip malonų pasisėdėjimą prie valdžios lovio.
Gal tai jau gyvulizmas?
Būtent Dž. Orvelo kūrinyje vaizduojama ištisa politinė filosofinė sistema, pavadinta gyvulizmu. Vienas tokios būsenos kertinių akmenų – gyvenimas priešų apsuptyje. Jeigu jų staiga pristinga – būtina surasti. Tik kiaulės, o ypač jų vadas geriausiai žino, kaip nuo priešų apsiginti.
Sėjama baimė kaip akmenys.
Baimė prarasti valdžią ar jos vėl nepasiekti labai didelė, todėl visos visuomenės mobilizavimo priemonės prieš priešus yra geros.
Dar rašiau, kad gyvenimas fermoje neįsivaizduojamas be šou. Lietuviškai tai būtų minčių ir faktų draiskalynė, kai viešumon išmetamos minčių nuotrupos be kontekstų, specialiai surankioti fakteliai išpučiami iki burbulų, o duomenys, prieštaraujantys „pagrindinei srovei“, tiesiog nutylimi arba apglaistomi savų komentatorių demagogija.
Iš inercijos ir kad būtų gražiau ta minčių ir faktų draiskalynė dar vadinama žurnalistika, nes žodis „propaganda“ skamba sovietiškai ir proputiniškai.
Panašiai ir Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“. Fermoje užguiti padarai kartais išdrįsdavo nusistebėti, kodėl mažėja ėdalo, nors išauginama vis daugiau, kodėl kiaulės miega žmonių lovose ir geria alų, nors taisyklėse – griežtai draudžiama. Tada kelios avys – kiaulių liaupsintojos – pradėdavo sutartinai bliauti: „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai“, kol neapsikentę gyvuliai išsiskirstydavo, o gerai įmitusių šunų urzgimas priversdavo prikąsti liežuvį.
Argi ne lietuviškas vaizdelis iš lietuviško „gyvulių ūkio“?
Elitizmas, arba politinė arogancija, sustiprėjo įsigalėjus internetinei žiniasklaidai, vadinamiesiems nuomonių „tvarkytojams“, kai visai visuomenei pritaikytas „misių“ standartas: 60-90-60.
Stiprėjo sisteminės partijos, sisteminė žiniasklaida, sisteminis žmogus. Neatitinkanti elito standarto visuomenės dalis buvo nustumta į paraštes, iš jos tariamo „tamsumo“ nuolat šaipomasi, todėl gausėjo abejingų, įskaudintų žmonių būrys.
Ir akmenų primėtyta, ir laužų raganoms sudeginti sukrauta. Į kairę ir į dešinę svaidomasi jau ne tik „runkeliais“, bet ir „vatnikais“, „kremliniais“, „penktąja kolona“, „nelojaliais piliečiais“, „dumblu.“ Žodžiai kaip vylyčios.
–-
Rinkimai – ir prognozių metas. Ar „Šiaulių kraštas“ prašaudavo? Redakcija – ne lažybų kontora ir ne sociologinių apklausų agentūra. Svarbiausia, kokias problemas akcentavome, kokius partijų, politikų nuodėmių dešimtukus publikavome.
Daug kartų redakcija komentaruose ar apžvalgose prognozavo Šiaulių socialdemokratų nuopuolį. Po kiekvienų rinkimų miesto Taryboje jų buvo vis mažiau, o skandalų – vis daugiau. Įsimintinas 2009 metais išspausdintas humanitarinių mokslų daktaro V. Butkaus komentaras „Šiaulių politikų adekvatumas: Edvardo Žakario fenomenas“.
Autorius pabrėžė, kad adekvačiausias yra ilgametis Seimo narys, Šiaulių socialdemokratų vėliavnešys E. Žakaris. Prabėgomis peržvelgęs jo darbus Seime, autorius pastebėjo, kad „daugiausiai pastarųjų metų E. Žakario iniciatyvų susijusios su lengvatų, paramų, išmokų sferomis.“ Vaikščiojantis globėjas ir padėkų dalintojas. Tiesa, padėkų dalintojų Šiaulių politikos laukuose buvo ir yra labai daug.
Visureigiai ir treningai. Šios šiaulietiškos politikos dominantės ypač ryškios. Iš po angliškos vilnos kostiumo kyšo treningo klešnė.
Pasroviui į juodąją skylę. Šiaulietiškų partijų veikimas adekvačiai dovanų maišeliui eliminavo jas iš miesto politinio gyvenimo.
2011 metais Artūras Visockas, atėjęs iš darbo fotoateljė, per kelerius metus išvalė politinį lauką sau ir savo tylenių komandai.
A. Visockas – nepartinis išsišokėlis – pribaigė socialdemokratus, konservatorius, kitus mažulėlius ir savo parankinius „valstiečius“.
Šiaulietiškos politikos fenomenas. Nepavargstantis, neklystantis, neraustantis. Trinkelizuota erdvė. Valia ir plienas.
2015 metų pabaigoje paklausėme skaitytojų: gal Šiauliai – per sunki našta merui Artūrui Visockui?
Komentare teigiau, kad nepartinis meras susitvarko. Kitoks ir žalias (suprask, be valdymo patirties) A. Visockas sustygavo koaliciją iš dešiniųjų partijų ir savo visuomenininkų, palikdamas paraštėse daugiausiai balsų per rinkimus gavusius socialdemokratus.
Toje koalicijos dėlionėje meras pasirodė jau ne kaip politikos naujokas, o kaip patyręs ringo kovotojas, gabus manipuliuotojas. Žinant, kad be manipuliacijos viešąja nuomone ir politiniais partneriais joks ryškesnis veiksmas politikos darymo scenoje neįmanomas, tai pastarasis A. Visocko, kaip politiko, bruožas yra daugiau teigiamas nei neigiamas.
Pirmaisiais savo meravimo metais A. Visockas Šiaulių socialdemokratus – didžiausią miesto politinę organizaciją – suvyniojo kaip šiltą vilną. Jis už trumpo pavadėlio laikė ir koalicijos partnerius: konservatorius, liberalus ir du nepartinius „valstiečius“.
A. Visockas į mero kėdę nukrito ne iš mėnulio pilnaties, o patyrusioms ir gerokai persirpusioms partijoms sudarius palankiausias sąlygas jo šuoliui. Politinės organizacijos tiesiog išeikvojo savo baterijas ir rinkėjų pasitikėjimą.
Patyręs orientacininkas A. Visockas ir jo visuomenininkai aplinkoje orientavosi geriau.
A. Visocką galima vadinti ir plastikinės kultūros (pakuočių) produktu, kai laimėti rinkimus, įtvirtinti savo lyderystę užtenka didelio noro, stiprios valios, išmanios manipuliacijos faktais, pojūčiais ir įvairiausiais saitais susijusių žmonių baime.
Forma užgožia turinį. Tai padaroma sutelkiant nedidelį bendraminčių būrelį, kurio dauguma kažkodėl įtiki savo vedlio (vado) neklystamumu. Pasinaudojant socialiniais tinklais suburiami gerbėjų-liaupsintojų būriai, o pasisakantys prieš ar abejojantys – užblokuojami, nes savame burbule pakenčiami tik savi.
Susibūrę vado liaupsintojai kuria neklystančio, stipriausio lyderio regimybę. Išmintingo, nes žarijas žarsto kitų rankomis; skaidraus kaip krištolo, kai buvę kiti – vagys, ūsuoti bebrai ir nemokšos kenkėjai.
–
Šiauliai, pasinaudoję biudžeto augimu ir milžiniška Europos Sąjungos parama, akivaizdžiai gražėja, kyla aukštyn ir plečiasi. Tą patį daro ir kiti didieji miestai, vidutiniokai ir net miesteliai. Nenuostabu, kad paskutiniuosius keliolika metų Artūras Visockas ir jo komanda yra siejama su teigiamais Šiaulių pokyčiais.
Po 2015 metų rinkimų fiasko, kai Šiaulių socialdemokratai prarado mero postą ir nesugebėjo sudaryti Tarybos daugumos, buvo kartojama, kad Visockas naudojasi jų, socialdemokratų, sudarytais miesto plėtros, tvarkymo planais, paraiškomis Europos Sąjungos milijonams.
Naudojasi... Būtų socialdemokratų partija laimėjusi, šiauliečiai miesto pokyčius sietų su socialdemokratais, jų meru ir užtikrintų tos partijos politinį dominavimą. Kaip Akmenės ar Pakruojo rajonuose.
Vyksta Šiaulių mero teismo procesas: A. Visockas kaltinamas pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius. Apie šią bylą išsamiai rašo, kalba „Šiaulių kraštas“ ir kitos žiniasklaidos priemonės.
Po keliolikos mėnesių sužinosime – kaltas Artūras Visockas ar nekaltas?
Penktadienį pakalbėsime apie kultūrą.
