Naujausios
Vaikai išėjo netoli
Šeimyninis Zitos ir Piotro Lisenkovų gyvenimas prasidėjo Klaipėdos krašte, netoli Priekulės. Zita dirbo parduotuvėje. Piotras važinėdavo į darbą Klaipėdoje.
Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Zitos tėvai Aldona ir Stasys Paulauskai susigrąžino sovietų laikais nacionalizuotą tėvų žemę. Ūkiui reikėjo tvirtesnių rankų. Daug nedvejoję Zita ir Piotras grįžo į Lykšilį.
Ūkininkavo. Augino tris vaikus. Suaugę jie išėjo iš namų. Bet netoli. Tuo Lisenkovai labai džiaugiasi: „Kaimas gyvas, kol nėra tuščių trobų, kol vietinių gyventojų vaikai neišskridę už jūrų marių.“
Sūnus Ruslanas gyvena Užventyje. Augina septynis vaikus. Tiesa, trys jau suaugę. Keturi dar namuose, lanko Užvenčio pagrindinę mokyklą ir Šaukėnų gimnaziją.
Jauniausioji dukra Ingrida – Šiauliuose. Sukūrė šeimą, augina porą vaikų. Garsėja kaip talentinga tautodailininkė, sertifikuota juostų audėja. Beje, šio amato išmoko lankydama Kelmėje rengiamus Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus.
Šiauliuose gyveno ir Lisenkovų vidurinėlė dukra Agnė. „Ji pakartojo mūsų likimą, – pasakoja ponia Zita. – Mudu su vyru pradėjome senti. Ūkininkauti tapo sunku. Pakalbinome Agnę. Gal nori grįžti į tėviškę. Perimti ūkį. Sugrįžo. Perėmė 30 hektarų žemės ir trylika karvių. Per tuos ketverius metus ūkį šiek tiek išplėtė. Augina jaučių, vištų, triušių. Pilna burna gali valgyti savo kiaušinius, mėsą, vaisius ir daržoves. Kaime turint žemės gabalą įmanoma visiškai gerai gyventi – tik netingėk. Ir nereikia darbdaviui galvos lenkti. Ir ne taip baisu, kai prekybos centruose maisto kainos auga lyg ant mielių. Mūsų kaimo žmonės dėl to per daug nedejuoja. Nes viską užsiaugina ir pasigamina patys.“
Ir Lisenkovų dukros Agnės, auginančios keturis vaikus, šeimai Šiauliuose būtų sudėtingiau pragyventi. Juolab, kad jau ir studentą turi. Sūnus Justas studijuoja Karo akademijoje.
Daugiau šviesos, bet daugiau ir vienišumo
Dabar didžiausias Zitos ir Piotro Lisenkovų turtas – trylika anūkų. „Kai suvažiuoja vaikai su antrosiomis pusėmis ir savo vaikais – visas balius“, – šypsosi Zita.
Ji išrinkta Lykšilio bendruomenės pirmininke. Džiaugiasi, kad kaimo gyvybę palaiko ne vien jos toli nuo namų neišvažiavę vaikai. „Genutės Janušauskienės jauniausias sūnus Justinas liko kaime. Augina du vaikus. Kelios šeimos su vaikais gyvena socialiniuose būstuose. Nors mokyklą teko uždaryti, bet tų vaikų kaime dar yra. Ne visi telpa į mokyklinius autobusiukus. Didieji į mokyklą važiuoja maršrutiniais.
Ir kaimas, palyginti su tuo, koks buvo prieš 32 metus, labai išgražėjo. Ūkininkai sustiprėjo. Ir skurstančių žmonių nėra“, – savo tėviške džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.
Ištuštėjusias sodybas nuperka arba vietinės iš kaimo aštuonbučių išsikraustyti norinčios šeimos, arba sugrįžę vietinių gyventojų vaikai, arba kaimo ramybę ir galimybes įvertinusios su Lykšiliu nesusijusios šeimos. Tiesiog pasinaudoja galimybe už 15 – 20 tūkstančių nupirkti visai padorius namus, kartais dar ir su nemažu gabalu žemės. Tas žemės gabalas padeda pragyventi.
Viena kita darbo vieta yra ir Lykšilyje. Dvi parduotuvės, biblioteka, darbininkus samdo stipresnis ūkininkas. Kiti susiranda laikinų, sezoninių darbų. Pavasarį ir rudenį ne vienas gauna darbo prie miškų sodinimo. Apsukresnieji, turintys automobilius važinėja į Šiaulius, Kelmę ar kitus miestus. Dabar atstumai į darbą nėra neįveikiama kliūtis.
Tik kartais gaila laužomų automobilių. Nes iki Šaukėnų, nuo kurių prasideda asfaltas, reikia įveikti 7 kilmetrus, iki Vaiguvos – net 10 kilometrų skalda išpilto vieškelio. „Jeigu priešais atvažiuoja sunkvežimis, traukiuosi į šoną ir sustoju. Sprygstantys skaldos gabalai gali išdaužti automobilio langą. Be to, kelias labai dulka“, – savo kelionių patirtimis pas gydytojus ar šio to nusipirkti Kelmėje, dalijasi bendruomenės pirmininkė.
Bendruomenė nuomojasi patalpas uždarytos mokyklos pirmajame aukšte. Rengia šventes, edukacijas, susitikimus. Susirenka auksarankės, vienos iš kitų mokosi naujų rankdarbių. Dalijasi valgių receptais. Rengia cepelinų dienas. Kartais parašę projektą gauna finansavimą kokiai išvykai ar ekskursijai. Atvažiuoja pakoncertuoti žinomi atlikėjai.
Parašę projektą ir iš „Leader“ programos gavę lėšų lykšiliškiai sutvarkė parką, įrengė vaikų žaidimų aikštelę. Gavę paramos iš Žemės ūkio ministerijos sutvarkė bendruomenės namų aplinką, padarė stalą ir suolelių, išdėjo trinkelėmis taką į buvusią mokyklą. Veiklos užtenka. Nuobodžiauti nėra kada.
Tačiau bendruomenės pirmininkę kartais nuvilia žmonių pasyvumas ir uždarumas. Ankstesnieji gyventojai buvo aktyvesni. Gal todėl, kad labiau susigyvenę. Nors Lykšilyje ir aplinkiniuose kaimeliuose gyvena pustrečio šimto suaugusių žmonių, prikviesti į renginį pilną salę – sudėtinga.
Pradžioje, kai kūrėsi bendruomenės, žmonės tekini bėgdavo į šventes, susibūrimus. Dabar situacija pasikeitė. Vis dažniau lykšiliškiai linkę užsidaryti namuose. Aktyvesni ir į kvietimus visada atsiliepia tik keliolika žmonių. „Aš ir sirgdama, ir raišuodama ateičiau, – nesupranta namuose užsidariusių žmonių ponia Zita. – Tik kai kokie nors politikai atvažiuoja, susirenka daugiau. Nereikia asmeniškai kviesti. Matyt, protingų žmonių paklausyti įdomiau negu namuose kalbėtis tik su vyru ar žmona.“
Šventas ryšys
Tėviškės trauka ir pagarba savo tėvų bei senelių žemei, jų namams, jų amatams Zitos Lisenkovos šeimoje, matyt, atsinešta su genais. Gyventi šalia tėvų. Jiems padėti. Neleisti jaustis vienišiems senatvėje. Tradicija grąžinti skolą už vaikams paaukotą gyvenimą.
Net dabar, kai tėvų jau nebėra, ponia Zita su seserimis nepardavė jų namų šalia Lykšilio prigludusiame Žutautų kaime. Medinėje troboje įrengė savotišką šeimos ir prisiminimų muziejų. Čia gyveno ne tik tėvai, bet ir seneliai Zitos mamos tėvai Julijona ir Konstantinas Tamoševičiai.
Čia užaugo Zita, jos seserys Julija ir Nijolė bei brolis Konstantinas.
Išliko daug daiktų, primenančių jų vaikystę. O dauguma dabar muziejinėmis vertybėmis tapusių daiktų naudojosi jų tėvai ir seneliai. Tėvo veltiniai, regis, laukia jo pareinant. Mamos bateliai, su kuriais eidavo tik bažnyčion. Močiutės austi kilimėliai, siuvinėtos pagalvėlės, audimo staklių fragmentai, liudijantys čia gyvenus audėjėles.
Arbatinukai, puodai, keptuvės, kurių dalis netilpo virtuvėje, todėl įkeltos į alyvų krūmą.
Nors sodyba – muziejus atokiau nuo Lisekovų namų, Zita kiekvieną savaitę juos aplanko. Abu su vyru prižiūri aplinką. Padeda ir Zitos seserys. Kartais į muziejų įsiprašo lykšiliškių vaikai, kuriems sandūra su praeitimi atstoja įdomią edukaciją.
Z. Lisenkova bendruomenei rodo pavyzdį, kaip gerbti tėvų namus, jų daiktus, kaip tęsti jų amato tradicijas. Močiutės pavyzdžiu Zita Kelmėje vykstančiuose tradicinių amatų kursuose mokėsi austi. Labai džiaugiasi, jog jėgų audimui jau nebeturinti kelmiškė audėja Marytė Žukauskienė jai atidavė savo audimo stakles.
Dabar, kai kartais su ironija žiūrima į praeitį, kai vertybe jau nebelaikoma šeima, tokia pagarba tėvų ir senelių daiktams, jų amatams, ir šventam šeimos bei kartų ryšiui gali būti atsvara įsivyraujančiam egoizmui, ir gyvenimui be įsipareigojimų.
