Naujausios
Lapkričio 14 dieną Šiauliuose amžinybėn išėjo tremties istorijos saugotojas ir skleidėjas, leidėjas, inžinierius, išradėjas, visuomenininkas Romualdas Baltutis (1933–2025). Jam buvo 92-eji.
„Šiaulių kraštas“ ne kartą rašė apie šios išskirtinės asmenybės gyvenimą. R. Baltutis nenuilstamai dirbo šviečiamąjį darbą – leido knygas, susitikimuose pasakojo apie tremtį, rengė konferencijas, parodas.
Susitikimuose R. Baltutis dažnai užgrodavo tėvo smuiku, kurį išsaugojo tremtyje. Jausmingoje melodijoje tilpdavo visas gyvenimas: šviesi vaikystė Kurtuvėnuose, pirmoji tremtis 1941-aisiais, bėgimas į Lietuvą, antroji tremtis. Daugybė metų, gyvenant dvigubą gyvenimą – stengiantis nuslėpti tremtimi pažymėtus metus.
Prieš karą Baltučiai gyveno Kurtuvėnuose. Tėvas Liudas Baltutis buvo 1919 metų kovų su bermontininkais dalyvis, mokytojas, Kurtuvėnų pradinės mokyklos vedėjas, Kurtuvėnų šaulių būrio vadas, chorvedys, saviveiklininkas, feljetonų rašytojas.
Baltučių šeimą – motiną ir tris vaikus – ištrėmė 1941 metų birželio 14 dieną. Romualdui buvo aštuoneri. Tėvo tuo metu nebuvo namuose, šeima susitiko kelyje į tremtį, Baltarusijoje.
Pirmoji tremties vieta buvo Altajuje, Tengos kaime. 1947 metais šeimai pavyko pabėgti į Lietuvą, bet po septynių mėnesių Lietuvoje vėl laukė ešelonas atgalios – į Kiseliovską Kuzbase.
Ir sudėtingomis sąlygomis R. Baltutis siekė mokslo – baigė Tomsko politechnikos instituto Elektromechanikos fakultetą. Nors buvo paskirtas dirbti į Krasnojarską, pavyko pabėgti – 1958 metais įsidarbino Šiaulių elektros tinkluose. Vėliau tris dešimtmečius dirbo „Vairo“ gamykloje: nuo meistro iki vyriausiojo inžinieriaus, po porą metų – „Nuklone“, „Praktikoje“, ilgą darbo karjerą tęsė įvairiose bendrovėse.
„Mes gyvenome dvigubą gyvenimą, viskas buvo paslėpta. Tėvas mokė: “Sūnau, daryk viską, kaip tavo širdis liepia, kad būtų sąžiningai. Jei reikia, pašnekėk kitaip, bet širdyje laikyk tikrą tiesą.“ Taip ir gyvenau“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs R. Baltutis, minint 70-ąsias pirmųjų masinių tremčių metines („Tremties žaizdos neužgijo“, Živilė Kavaliauskaitė, 2011-06-14).
1989 metais R. Baltutis buvo grįžęs į tremties vietą parsivežti tėvo, kuris visą gyvenimą išliko didžiulis autoritetas, palaikų.
Pirmąją knygą apie tremtį „Septyniolika metų be Tėvynės“ R. Baltutis išleido 2001 metais. Vėliau sudarė šešis almanacho „Sibiro Alma Mater“ tomus, išleido pasakų knygelę vaikams „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“ (pasakas sukūrė R. Baltučio tėvas, atgaivino ir iliustravo sūnus).
Į renginius buvęs tremtinys visuomet atsinešdavo iš Sibiro parsivežtus instrumentus bei pakviesdavo sudainuoti tėvo sukurtą dainą „Paukštelio vargai“. Ši daina jam buvo itin svarbi.
„Mes buvome idealistai, tokie ir likome. Visada tremtyje žinojome, kad ten, kur saulė leidžiasi, yra Lietuva. Į Lietuvą bėgome žinodami, kad nebėra nei namų, nei ūkio, nei darbo. Ar dabar žmogus taip parbėgtų?“ – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs R. Baltutis. Idealistas – toks ir liko visą gyvenimą.
2025 metais už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes, R. Baltutis buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
