Naujausios
Matematika jam buvo šventa
Šiemet P. Žagrakaliui būtų sukakę 100 metų – gimė 1925 metų sausio 21 dieną Suntautuose, Pasvalio rajone, Antano Žagrakalio ir Paulės Žagrakalienės (Masilionytės) šeimoje.
Žagrakaliai augino penkis vaikus – dvi dukras ir tris sūnus. Petras buvo antras vaikas šeimoje. Ne tik jį patraukė matematika – matematike tapo ir jauniausia sesuo.
„O visus brolius jungia tai, kad tėvai įdiegė, jog turi kažkuo domėtis. Visi broliai fotografavo. Vyriausio brolio netgi nuotrauka buvo: tarybinės armijos karys su fotoaparatu. Jauniausias brolis visą amžių fotografavo. Petras, jei keliaudavo, irgi fotografuodavo“, – sako I. Žagrakalienė.
Gabumus ir meilę fotografijai paveldėjo ir I. Žagrakalienės vyras, inžinierius konstruktorius Vilijus Žagrakalis, alternatyvios fotografijos atstovas, surengęs ne vieną parodą.
I. Žagrakalienė trumpais faktais keliauja per P. Žagrakalio gyvenimą. Baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją – buvo labai gabus, tėvai turėjo vilties, kad taps kunigu.
Kurį laiką dirbo mokytoju Pasvalio rajono Krinčino mokykloje.
Išsaugoti dokumentai rodo, kad 1944 metais įstojo į švietimiečių profsąjungą. 1948 metais iš Pasvalio apskrities išvyko į Vilnių. Baigęs studijas Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultete, pagal paskyrimą Šiauliuose pradėjo dirbti 1952 metais.
I. Žagrakalienė pasidalija Šiauliuose gyvenančių Virginijos ir Jono Bakučių studijų metų prisiminimais. J. Bakutis, jam dabar 89-eri, buvo pirmųjų laidų studentas, o jo žmona pas P. Žagrakalį studijavo jau vėliau, KPI vakariniame fakultete.
J. Bakutis iki šių dienų P. Žagrakalį prisimena kaip labai įdomų dėstytoją, sugebėdavusį studentų dėmesį išlaikyti per visą paskaitą.
„Jis žinojo visokių pasakojimų, mokėdavo įpinti. Kaip sakė J. Bakutis, žmogus atsistoja, nuo skambučio iki skambučio šneka, rašo ant lentos ir visi išsižioję klauso. Tikras mokslininkas“, – pasakoja I. Žagrakalienė.
P. Žagrakalis išties planavo mokslininko gyvenimą – buvo labai perspektyvus, netruko gauti siuntimą studijuoti Maskvoje, aktyviai kibo į mokslus – rašė disertaciją. Bet savo darbui atsidavusio dėstytojo likimą pakeitė netikėtos aplinkybės.
„Kodėl nutiko tragiškas įvykis, kad toks smalsus žmogus, labai atsakingas, tikrai nuoširdžiai, atkakliai dirbęs, negynė disertacijos? Vykdomojo komiteto pirmininkas (čia bus be pavardžių) išsikvietė Petrą Žagrakalį ir pasakė: „Jei tu man parašysi disertaciją, tau bus lengviau apsiginti.“ Šitas prašymas buvo kaip smūgis. Po kito pokalbio su rektoriumi – rektorius jį irgi išsikvietė, išbarė, kaip galėjęs tokiam žmogui atsakyti, – jis išėjo iš instituto. Matematiką pradėjo dėstyti vakariniame KPI fakultete. Tas ponas disertaciją apsigynė, o P. Žagrakalys netrukus patyrė priešinfarktinę būseną, ilgai gydėsi“, – prisiminė I. Žagrakalienė.
Jau baigęs dėstytojo darbą ir išėjęs į pensiją, P. Žagrakalys dar ilgus metus turėjo daug mokinių. Ne bet kokių – dirbo tik su tais, kuriems įdomu, kad pagilintų jų žinias.
„Aukštojoje mokykloje jis išdirbo nuo iki, buvo vertinamas kaip specialistas. Pagal būdą, galvoju, buvo ambicingas. Matematika jam buvo šventa. Žinoti reikia, mokėti reikia, nežinau, ar buvo galima pro P. Žagrakalį apeiti“, – svarsto marti.
Mažosios Lietuvos tyrėjas
Antru P. Žagrakalio gyvenimo etapu I. Žagrakalienė vadina veiklą, išėjus į užtarnautą poilsį. Matematikas kruopščiai, pasitelkęs statistiką, istorinę medžiagą, rinko Mažosios Lietuvos vandenvardžius, vietovardžius, jų kaitą. Šį darbą pradėjo dar okupaciniais metais, tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Kodėl pasirinko tą temą, nežinau, jam buvo įdomu, domėjosi daug kuo, buvo filatelistas, bonistas“, – sako marti. Kolekcininkas nepraleisdavo garsiųjų Šiauliuose iki šiol vykstančių kolekcininkų susirinkimų. Iš karininkų lakūnų nusipirko didelį pluoštą karinių žemėlapių, kad galėtų rasti visus Mažosios Lietuvos kaimus. Žemėlapius ir pats piešdavo.
Šeima išsaugojo storus rankraščių tomus, spausdintus nuo 1986 metų: „Tvankstės srities vietovardžiai. Kaliningrado srities istorinio atlaso vietovardžių sąrašas“, „Mažosios Lietuvos Šiaurinio ir Rytinio pakraščių toponimai ir hidronimai“, abėcėlinė Nadruvos ir Pietinės Skalvos vietovardžių kartoteka, atlasas bei kita mašinėle atspausdinta medžiaga.
„Lietuvių gentis skalviai bent savo šiaurine dalimi priklauso Lietuvai. Tačiau to negalima pasakyti apie kitą lietuvišką gentį – nadruvius, kuriuos šio amžiaus viduryje ištiko likimas, panašus į prūsų genčių likimą. Šiandieninė mūsų moralinė pareiga: nepamiršti vienoje valstybėje su prūsais gyvenusios lietuvių tautos dalies – nagrinėti jos istorinį ir kultūrinį palikimą, atsidėkoti už pirmąją lietuvišką knygą, už lietuvių tautosakos rinkimą, už pirmąsias lietuviškas mokyklas, už lietuviškų knygų spausdinimą spaudos draudimo laikais“, – šiais žodžiais į būsimą skaitytoją rankraščiuose kreipėsi autorius.
Kęstučio Kriščiūno knygoje „Mūsų Alma Mater – 100 metų. Kauno technologijos universiteto raida 1950–2010 metais“, paminima: „< ...> matematikas Petras Žagrakalys buvo žinomas Mažosios Lietuvos etnografijos ir vietovardžių tyrinėtojas“.
„Uošvis daugino ne vieną egzempliorių, nuolat dirbo spausdinimo mašinėle. Jam viskas buvo labai aktualu, jis tuo gyveno, jam nekilo klausimas, ką veikti? Tos knygelės parodo, kad jis dirbo iš širdies, ne šiaip sau“, – keldama storus tomus, sako I. Žagrakalienė.
P. Žagrakalys dėmesį skyrė ir kitam savo pomėgiui – parengė katalogo „Popieriniai pinigai Lietuvoje 1794–1985“ rankraštį.
Iki šiol viešai publikuotas tik vienas P. Žagrakalio darbas – almanache „Šiaurės Lietuva“ išspausdinta Suntautų kaimo istorija.
„Išėjęs į pensiją parašė. Pasisodino mamytę, išklausinėjo iki smulkmenų ir statistiškai, kaip matematikas, visą informaciją sudėjo į lentynėles“, – sako I. Žagrakalienė.
Anapilin P. Žagrakalys išėjo 1997 metais, palaidotas K. Donelaičio kapinėse. Po jo mirties šeimai iškilo sudėtingas galvosūkis – ką daryti su matematikos užrašais ir kitu rašytiniu palikimu, archyvu?
Pirmiausia kreipėsi į Šiaulių universitetą, siūlė atiduoti medžiagą, susijusią su matematiko darbu, bet išgirdo neigiamą atsakymą. Rankraščių neprireikė ir Juliaus Janonio gimnazijos, kurioje dirbo P. Žagrakalio žmona, muziejui.
Kai atėjo metas parduoti butą, šeimai teko daryti atranką ir priimti skaudų sprendimą – dalį archyvo (daugiausia įrištus A4 formato sąsiuvinius) sudėti prie konteinerio...
I. Žagrakalienė viliasi, galbūt dabar tyrėjus sudomins išsaugoti P. Žagrakalio darbai, liudijantys jo kruopštumą ir laikmečio aplinkybes.
Pasididžiavimas šaknimis
Išsami Žagrakalių giminės istorija yra pateikiama internetiniame puslapyje „Enciklopedija Lietuvai ir Pasauliui (ELIP)“, ją surinko ir pateikė poetė, prozininkė Agnė Žagrakalytė.
Istorija prasideda nuo Jurgio (mirusio 1799 metais) ir Onos Gudaitės Žagrakalių, gyvenusių Pasvalio parapijoje karališkajame Tetirvinų kaime.
„Kai nutekėjau į Žagrakalių giminę, pamačiau, kad pasididžiavimas šeima, gimine jiems visą laiką buvo labai svarbus, – sako I. Žagrakalienė. – Vyro močiutė Paulė Masilionytė buvo rimta turto paveldėtoja, nes vienintelis brolis anksti mirė, šeimoje ja buvo labai rūpinamasi, ji studijavo namų ūkį – Maironis buvo įsteigęs tokią mokyklą. O smalsumas ateina iš jos dėdės Antano Audzijonio, Vilniaus arkivyskupo, palaidoto katedroje“, – sako I. Žagrakalienė.
Šiaulietė atverčia „Spaudos fondo“ Kaune išleistą A. Bakščio „Lietuviškosios enciklopedijos“ antrą tomą, kuriame pateikiama išsami informacija apie Antaną Pranciškų Audzijonį (1833–1895), spausdinama jo fotografija.
Šeimoje iki šiol saugoma brangi relikvija – A. Audzijonio maldaknygė, išleista 1856 metais.
I. Žagrakalienė su šypsena perpasakoja iš uošvio girdėtą šeimos anekdotą.
„Audzijonis studijavo Petrapilyje, kaip gabus studentas buvo pakviestas pas carienę auklėti, mokyti vaikus. Kai baigėsi jo misija, gavo apdovanojimų, giminėje vienas ordinas tikrai išlikęs. Jį pirmiausia atsiuntė į Pasvalio bažnyčią. Caro laikais eina jis iš klebonijos į bažnyčią per upę, per lieptą, o priešais iš kitos pusės ateina žandaras. Abu ant lieptelio, tik iš priešingų pusių. Žandaras užrėkia: kaip tu čia drįsti?! O klebonėlis atskleidžia krūtinę, ten – caro apdovanojimai! Žandaras ant kelių ir į upę!“
Dar vienas šeimos istorijos liudininkas – P. Žagrakalio tėvo gauta Antano Smetonos knyga „Atgimstant“. Įspaude rašoma: „Dovana Krinčino valsčiaus Tarybos Nariui p. A. Žagrakaliui Tautos vado A. Smetonos 60 m. sukakties proga. 1934 m. rugsėjo 8–9 d.“.
Ant sienos kabantis grafikos darbas primena P. Žagrakalio ir jo susirašinėjimo draugo vokiečio bičiulystę. Susirašinėjimas lietuviui buvo svarbus mokantis vokiečių kalbos. Paveikslas, vaizduojantis artoją, buvo nupirktas parodoje Vokietijoje ir atsiųstas į Lietuvą. I. Žagrakalienė nežino, kuriuo metu uošvis šį ryšį nutraukė – pabijojo laiškų iš užsienio.
Praeitį Žagrakalių namuose saugo ir Barklainių dvaro žvakidė – ją P. Žagrakalis išsaugojo radęs išmestą lauže, kai dirbo mokytoju Krinčine.
O kokį P. Žagrakalį iki šiol prisimena marti? „Labai ramų, išlaikytą, solidų, bet kartu labai paprastą. Visada besišypsantį. Kai buvo anytos mirties metinės, pas mus atėjo Z. Juknaitė, uošvio bendrakursė. Ji sakė, kad Petras visada buvo tipiškų aristokratiškų manierų, buvo labai išlaikytas“, – sako I. Žagrakalienė.
Ir pasakojimą papildo linksmu atsiminimu, išgirstu iš amžininkų: P. Žagrakalis per atostogas sėdi prie laužo, pririnkęs pilną litrinį indą mėlynių, ir skaičiuoja, kiek uogų telpa į litrą!
Skaičiavo ne šiaip sau – manydamas, kad prireiks sudominant studentus matematika.
