Naujausios
Stokholmas, lituanistinė „Saulės“ mokykla
Koridoriuose lengvas šurmulys, pasitarimai, derinimai: šiandien Stokholmo lietuviai švęs Vasario 16-ąją, Auloje vyks iškilmingas minėjimas, koncertas. Kažkas jau repetuoja.
Pirmajame aukšte į savaitgalio pamoką renkasi patys mažiausieji mokyklos mokinukai. Šventės pakilumas jaučiamas aprangoje: mergaitė tautiniais rūbais, berniukas trispalviu džemperiu, kažkas įsisegęs trispalvį kaspinėlį ar juo papuošęs plaukus, kažkas rankose laiko trispalvę vėliavėlę...Tai kuria išskirtinę nuotaiką, kuri ne tik šiandien lydės tos dienos dalyvius.
Mokytoja Karolina Musteikytė pasisveikina su mažaisiais, pakviesdama juos į ratuką, kuriame vyksta gražus pakartojimas: savo ir draugų vardų; skaičiavimas – kiek gi šiandien susirinkusių, kiek iš viso su tėveliais ir svečiais atėjusių. Įsiminti vardus padeda žaidimai, spėliojimai.
Vėliau kartojamos raidės. Labai svarbi – raidė „L“. Kodėl? Kokie žodžiai žinomi iš šios raidės? Trumpa pauzė ir susikaupimo tyloje nuskamba garsus: „ LIETUVA“.
Taip, šiandien Tėvynės Lietuvos džiaugsminga diena. Todėl reikia važiuoti į Lietuvą traukinuku čiuku-čiuku, tru-tu-tūūū, eiti – šlept-šlept, belstis į duris- tuk-tuk. Durys – girgžt, atsidaro ir už jų garuoja...pyragas. Nes šiandien – Lietuvos gimtadienis.
Kiek Lietuvai metų? Kažkas sako: milijardas...Mokytoja pataiso: truputį daugiau nei šimtas... Šypsodamiesi užtraukia „Žemėj Lietuvos...“ Oho...Ir kaip gerai skamba. O jiems tik 5–6 metukai...Tada su tėveliais spalvinamas Lietuvos žemėlapis, kuriame daug žalios, raudonos ir geltonos spalvų, mokytoja dovanoja knygeles, vaizduojančias tautiniais rūbais aprengtas lėles.
Lietuva ten, kur skamba lietuviškas žodis
Netrukus visi kviečiami į Aulą – čia prasideda šventinis koncertas, kuriame bus ir dainų, ir šokių, ir muzikos. Renkasi ne tik tėveliai, mokytojai, bet ir gausus draugų ir svečių būrys. Šios svarbios Lietuvai dienos minėjimas kartu su Stokholme įsikūrusiais lietuvių meno kolektyvais jau tapo gražia tradicija – drauge kuriama išskirtinė, iškilminga šventė.
Stokholmo moterų choras „Upė“ šventę pradėjo Lietuvos ir Švedijos himnais. Sveikino etnografinis ansamblis „Bitkrėslė“ ir lietuvių šokių kolektyvas, 2025 metų „Aukso paukštės“ nominantas – „ Baltija“.
Pasirodymais džiugino ir mokyklos moksleiviai: Austėja iš Šaltinėlio klasės kartu su mokytoja Stase Černeckiene deklamavo eilėraštį, Olivija iš Spindulėlio klasės kanklėmis akomponuojant mokytojai Karolinai Musteikytei sudainavo „Už žalių miškelių“, Spindulėlio klasės moksleiviai kartu su mokytoja Diana Deiniene dainavo dainą „Mano Lietuva“, o šokių kolektyvai „Gintarėliai“ ir „Vijurkas“ padovanojo po šokį.
Šventės dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijos Karalystėje Linas Linkevičius, atkreipęs dėmesį, kad Lietuva yra ne tik vieta žemėlapyje – Lietuva yra visur, kur skamba lietuviškas žodis.
– Šiandien jūsų balsais lietuviškas žodis skamba garsiai,– sakė ambasadorius, priminęs, kad Švedijoje šiuo metu gyvena per 17 tūkstančių lietuvių ir jų indėlis į tautiškumo puoselėjimą, lietuvių kalbos išsaugojimą išeivijoje yra didžiulis.
– Lankydamasis lietuvių bendruomenėse įsitikinau didžiule bendrystės jėga, užsidegimu ir noru puoselėti savo identitetą, ugdyti ir mokyti savo vaikus. O tam yra parama ir iš Švedijos pusės: iki 8 klasės Švedija finansuoja lietuvių kalbos pamokas. Parama ir iš Lietuvos, kuri finansuoja lituanistines mokyklas.
Ambasadorius paminėjo, kad Kauno medicinos universitete studijuoja 500 jaunųjų švedų; 300 jau grįžę į savo tėvynę, įsitvirtino savo profesijose. Tačiau Švedijoje vis dar per mažai žinoma Lietuva.
– Žinomumą plečia ir tai, kaip mes save pristatome. Pagaliau, kaip mokame švęsti, ieškodami naujesnių ir lengvesnių formų, ne tik prisimindami niūrius laikus. Manau, ir ši šventė ir šiandien vyksiantis lietuvaičių čiuožimas „Už Lietuvą“ Stokholmo centre padeda ne tik patiems pajusti mūsų svarbių datų reikšmingumą, bet skleidžia žinią, kuri yra prasminga kultūrų sąveika ir kultūrų bendrystė. Pradedame išmokti švęsti ir džiaugtis.
Kai turi, ir kai netenki...
„Saulės“ mokyklos bendruomenės tarybos pirmininkė Rasa Cikanavičiūtė-Hernadez į mintį, jog svetimoje šalyje gyvenantys gal labiau pakylėtai ir nuoširdžiau švenčia, atsako paprastai : kai turi, mažai vertini, o kai netenki, supranti, kaip tai brangu, todėl labai svarbu puoselėti, kiekvienam prisidėti. – Manau, mus visus jungia Tėvynės ilgesys, nes kad ir kaip gerai čia gyventi, širdyse dega protėvių šauksmas.
Lituanistinė mokykla – tai salelė, telkianti visus norinčius tai daryti. Pagrindinė mokyklos idėja – skleisti lietuvišką kultūrą. Svarbiausias uždavinys – lituanistinės programos įgyvendinimas. Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi Lietuvių kultūros ir kalbos programą.
Stokholmo lituanistinė mokykla „Saulė“, įkurta 1996m., yra viena seniausių lituanistinių mokyklų Europoje, puoselėjanti lietuvių kalbą, kultūrą ir tradicijas jau tris dešimtmečius.
Šiandien mokykla vienija 119 mokinių (2–70 metų) , besimokančių devyniose klasėse. Jiems žinias perteikia 12 kvalifikuotų mokytojų, o veiklą remia LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Mokykloje dirba mokytojos, pedagogo kvalifikaciją įgijusios Lietuvoje: pradinių klasių, muzikos mokytojos, lietuvių kalbos filologė. Mokykla yra lanksti, mokytojos renkasi to amžiaus mokinius, su kuriais jaučia, kad gali dirbti sėkmingiausiai.
Motyvacija mokytis paveldėtos kalbos
– Suprantama, kad nėra tokios mokytojo kategorijos kaip „paveldėtos kalbos mokytojas“, todėl turime taikytis, adaptuoti medžiagą, nes klasėse renkasi skirtingo amžiaus ir gebėjimų mokiniai,– sako mokytoja Karolina Musteikytė, pridurdama, jog Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija daug gelbėja su metodine medžiaga, programa, pritaikoma lituanistinėms mokykloms.
Mokyklos išgyvenimui ypatingai svarbus jos finansavimas.
– Manau, kad sėkmingas lituanistinių mokyklų darbas prisideda prie lietuvių grįžimo į Tėvynę. Tėvai jaučiasi ramesni, nes vaikai yra „ragavę“ lietuvių kalbos, lietuviškų švenčių, tradicijų, vadovėlių. Vien iš mano klasės jau antri metai į Lietuvą išvažiuoja po dvi šeimas.
Pati Karolina prisipažįsta, kad Lietuvoje dirbusi kitą darbą, negalėjo įsivaizduoti savęs pedagoge. Švedijoje dirbo jos vyras, todėl, išėjusi motinystės atostogų, „trumpam“ atvyko pas jį.
Kai dukrytei Monikai suėjo treji metai, abi atėjo į Saulės mokyklą. Karolina turėjo darbo su projektais patirties, įsitraukė į mokyklos tarybos veiklą, drauge su kolegomis mąstė, ką pasiūlyti vyriausiems mokiniams, kas būtų įdomu ir naudinga. Kadangi Karolina buvo istorijos bakalaurė, sutiko mokyti istorijos. Taip prasidėjo pedagoginis kelias. Vėliau Stokholmo universitete baigė pedagogikos išlyginamąsias studijas, dar vėliau pradėjo mokyti lietuvių kalbos bendrojo lavinimo mokyklose Švedijoje.
Daugiakalbystė ir siekis suprasti motyvaciją mokytis gimtosios kalbos užsienyje pastūmėjo Karoliną Stokholmo universitete apsiginti bakalauro darbą tema „Motyvacija mokytis paveldėtos kalbos.“ O sėkmingas gimtosios kalbos mokymas, darbas „Saulės“ mokykloje lėmė, kad šiuo metu Karolina dėsto ir Stokholmo universitete.
– Ketverių-penkerių metų vaikai, su kuriais dirbu, yra labai imlūs, smalsūs. Puiki proga jiems įdiegti kuo daugiau lietuvių kalbos. Pamokoje žaidžiame, šokame, dainuojame, daug dėmesio skiriame garsams, taisyklingam tarimui.
Mokymui naudojamos įvairios priemonės, užduotys, ritminiai instrumentai, Vaikai net išbandė grojimą kanklėmis.
– Labai noriu, kad vaikai klasėje susidraugautų. Prie to labai daug prisideda tėveliai: organizuoja klasės šventes, padeda vieni kitiems. Anksti susidraugavę vaikai įgyja papildomą motyvaciją ateiti į mokyklą, nes čia jų laukia draugai.
Karolina pripažįsta:
– Man mokymas Saulės mokykloje yra papildoma motyvacija: aš turiu važiuoti į darbą ir todėl tempiu savo vaikus. Bijau, kad neturėdama įsipareigojimo, galiu paleisti vadžias: sunku keltis sekmadieniais anksti ryte...
Ne tik rūpestis kalba
Mokykla nuolat plečia veiklą, be lietuvių kalbos mokymo siūlydama mokiniams ir jų šeimoms įvairias edukacines iniciatyvas: 2018 m. rudenį suburtas vaikų tautinių šokių kolektyvas „Vijurkas“, kuriame šoka 10 – 15 metų vaikai.
Kolektyvas pasirodo lietuvių ir Baltijos šalių bendruomenių renginiuose Švedijoje, dalyvavo 2022m. Europiadoje Klaipėdoje ir 2024 m. Šimtmečio Dainų šventėje Vilniuje.
2021m rudenį įkurtas mažųjų tautinių šokių būrelis „Gintarėliai“, kuriame šoka 6–9 metų vaikai. Jie taip pat aktyviai dalyvauja mokyklos lietuvių bendruomenės renginiuose.
Nuo 2018m. organizuojama kasmetinė vasaros šeimų stovykla, kuri užbaigia mokslo metus ir stiprina ryšius tarp vaikų, tėvų ir mokytojų. Stovyklos temos dažnai susijusios su lietuviškomis tradicijomis, dainomis ir šokiais ir žaidimais. Ši veikla ne tik praturtina mokymosi procesą, bet ir skatina lietuvių kalbos bei kultūros išsaugojimą tarp jaunimo ir šeimų.
Mokykla glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada Švedijos Karalystėje, kitomis Stokholme veikiančiomis lietuvių organizacijomis, Lituanistine mokykla „Rytas“ (Eskilstunos regionas) ir naujai susikūrusia lituanistine mokykla „Obuoliukas“ Geteborge.
Kasmet mokyklos iniciatyva Stokholme rodomi teatro trupių iš Lietuvos spektakliai vaikams, kurie praturtina kultūrinį gyvenimą ir stiprina ryšį su Lietuva.
Ylvos istorija: „jūs mano šeima“
„Saulės“ mokykla skelbia, jog lietuvių kalbos mokomasi nuo 2 iki 70 metų...Suprantama, jog tėvelių atvežami vaikučiai mokosi lietuvių kalbos, bet septyniasdešimties? Ar gali būti tokių? Pasirodo, gali.
Ylvos Skieros istorija nustebino ir nudžiugino: ji čia mokosi kalbėti lietuviškai ir jau gali susikalbėti, nors pati yra švedė. Jai septyniasdešimt.
Pasirodo, jos vyro tėvas Leonas – lietuvis, išgyvenęs skaudžią karo patirtį, vokiečių suimtas, išvežtas į Suomiją. Iš ten su keliais draugais pabėgęs į Švediją. Į Lietuvą grįžti negalėjo, su čia likusia šeima nebesusitiko, geležinė uždanga juos išskyrė.
Praėjus kuriam laikui vedė švedę, susilaukė dviejų sūnų. Patirta trauma lydėjo visą gyvenimą, apie Lietuvą kalbėti visada buvo sunku. Tačiau jo sūnaus Henriko ir marčios Ylvos vaikai augdami vis daugiau klausinėdavo apie Lietuvą, jų smalsumas vis augo. Vieną dieną šeima išgirdo stulbinamą žinią: į Lietuvą atvykęs draugas, apsilankęs Plungėje, sužinojo, jog pirmoji tėvo šeima išliko ir čia jie turi du brolius.
– Mano vyras visą laiką galvojo , jog Lietuvoje gali būti jo brolių, todėl džiaugsmas buvo beribis, kai šią žinią sužinojo,– prisimena Ylva. – Deja, vienas brolis, Bronius, jau buvo miręs. Greitai išsiruošėme į kelionę, Lietuvoje susitikome vyro brolį Antaną, visus artimuosius ir labai norėjome išmokti kalbėti lietuviškai.
Kelionėse lydėdavo ir vertėjaudavo gera Ylvos draugė lietuvė Lilia Bakanauskaitė, dirbanti „Saulės“ mokykloje nuo pat jos įkūrimo. Kadangi Lilia turi giminių Plungėje, buvo lengviau susiderinti vasaros keliones.
Ylva su Henriku tvirtai nusprendė mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų susišnekėti su giminėmis Lietuvoje. Prieš 20 metų pamokos vykdavo prie virtuvinio stalo, Lilia ateidavo į namus. Vėliau du kalbos kursus Ylva baigė universitete, bet ten pakeitus užsiėmimų laiką, buvo sunku prisitaikyti.
Prieš trylika metų išlydėjo amžinybėn Henriką, tačiau užsidegimas lietuvių kalbai negeso. Dabar jau aštuoneri metai Ylva kas antrą sekmadienį lanko „Saulės“ mokyklą ir mokosi lietuviškai.
– Kai Henrikas mirė, giminės Lietuvoje klausė, ar aš dar juos lankysiu, ar atvažiuosiu. Aš atsakiau: – Kaip gi kitaip? Jūs gi mano šeima.
Ylvos motyvacija – pagarba kalbai ir šaliai, kurioje jos vyro šaknys, vaikaičių protėviai. Ylva visada lankosi „Saulės“ renginiuose, patinka klausyti muzikos ir dainų. Kartą Plungėje pateko į folkloro festivalį ir išgirdo dainų, melodijų, panašių į švedų. Paklausta, ar sunku mokytis, Ylva nusišypso: sunkiausia yra mokytis linksnius, tačiau lankydama mokyklą, padedama Lilios, ir puikios knygelės „Po truputį“, Ylva po truputį eina pažinimo keliu. Juk nesvarbu, kiek tau metų, svarbu noras ir motyvacija.
Pasididžiavimas Lietuva
Vienuolikmetė Austėja Gumuliauskaitė, su tėveliais ir broliuku Adomu gyvenanti Stokholme, visada su pasididžiavimu sako, jog yra lietuvė, o Lietuva , kurią šeima lanko kas vasarą, yra nuostabus kraštas.
Austėjos nereikia raginti – ji noriai įsijungia į rengiamą programą, ji dainuoja, deklamuoja, yra aktyvi, dalyvauja bažnyčios chore. Mergaitė baigė nuotolinę Vilniaus Ozo lituanistinę mokyklą, dabar lanko „Saulę“ .
– Man patinka, kaip „Saulėje“ moko. Mokykloje smagu, daug įdomių, linksmų užsiėmimų. Patinka, kai mokytoja Stasė Černeckienė moko gramatikos, tarsi žaistume. Smagu drauge švęsti tradicines šventes.
Šeima Švedijoje gyvena jau trylika metų. Taigi vaikučiai gimė jau čia. Čia jų draugai, mokykla. Tėvai – Rasa ir Nerijus – čia turi darbą, šeimai sukūrė saugią aplinką, todėl grįžti į Lietuvą kol kas neketina.
– Mes „sergame“ už „Žalgirį “, žiūrime lietuvišką televiziją, švenčiame valstybines ir religines šventes, kasmet lankome Lietuvą ir rodome vaikams, kokia ji graži. Didžiuojamės ir mylime Lietuvą ir vaikus to mokome. Čia turime „Saulę“– lietuvišką salelę...
