Naujausios
Pati anksti, dar vaikystėje netekusi mamos, Vitalija (vardas pakeistas – R.M.) labai gaili našlaičių ir gyvų tėvų našlaičiais paliktų vaikų. Paauginusi savo vyresniuosius sūnus, nusprendė tapti globėja likimo valiai paliktiems vaikams. Abu su vyru tapo tėvais dar trims berniukams. Rūpinasi jais jau beveik dešimtmetis. Du globotiniai jau vyresniųjų klasių moksleiviai. Mažylis – pradinukas, kaip ir jų pagrandukas sūnus.
Prieš metus globėjams pasiūlyta priglausti tris mažas mergaites. Tėvai neįgalūs jomis pasirūpinti. Šeima susitelkė. Labai norėjosi auginti švelnesnes būtybes mergaites. Žinojo, kad bus sunku. Mažylės turėjo daug sveikatos problemų. Beveik metukų mažiausioji svėrė ne ką daugiau kaip kūdikis.
„Kad ir kokį prasmingą darbą dirbtum, jis neprilygs žmogaus auginimui, – pasiryžusi pasiaukoti mažylėms tąkart save motyvavo Vitalija. – Joks darbdavys tavęs neprisimins, kai išeisi iš darbo. O vaikai prisimins. Gal aplankys senatvėje? Gal ant kapo gėlės žiedą atneš?“
Ir darė viską, kad vaikai ją prisimintų ne kaip kokią prašalaitę laikiną globėją, o kaip mamą. Beje, reguliariai vežiodavo ir į pasimatymus su tikraisiais tėvais.
Vyresniosioms mergaitėms reikėjo logopedų, ergo terapeutų, fizioterapeutų ir gydytojų pagalbos. Vežiojo jas į ligoninę. Vyresniąją leido į darželį. Mažesniąją dėl silpnos sveikatos prižiūrėjo namuose.
Vitalija mėgsta šeimininkauti. Augina ekologiškas daržoves, mėsines vištas, kad vaikams nieko netrūktų. Mergaitės po kelių mėnesių atsigavo.
Daugiausia rūpesčio ir dėmesio pareikalavo mažiausioji. Dėl nepakankamo svorio ir atsiliekančios raidos teko vežioti pas gydytojus ne tik į vietos ligoninę, bet ir į didmiesčius. Pirko geriausią maistą, kad priaugtų svorio, pradėtų vaikščioti, mankštino. Kai užmigdydavo, visa šeimyna vaikščiodavo pirštų galais, kad tinkamai pailsėtų.
„Ji buvo mūsų princesė,“ – su ašaromis akyse dabar kalba Vitalija. – Kiekvienas pirštukas išbučiuotas. Panešiota. Pamyluota.“
Deja, nei princesės, nei kitų dviejų mergaičių globėjos namuose jau nebėra. Vitalijai – tai didžiulė trauma. Pamilo mergaites. Prie jų prisirišo. Džiaugėsi savo darbo rezultatu. Nes pasikeitė mažylių elgesys. Pagerėjo sveikata. Jos pasiekė tokio amžiaus vaikams reikiamą išsivystymo lygį.
Bet vieną dieną sužinojo, kad mažylės bus grąžinamos tėvams. Esą jie pasitaisė, padarė pažangą. Jiems suteiktos geresnės gyvenimo sąlygos. Prižiūrės socialinė darbuotoja, kuri, beje, prižiūrėjo ir anksčiau. Bet vaikus kažkodėl teko atiduoti globėjams.
Kelias savaites iki vaikų paėmimo globėja „ėjo iš proto“. Ne tik dėl pačios prisirišimo prie mergaičių ir įsijautimo į mamos vaidmenį. Labiausiai dėl globotinių. Ar tėvai suteiks joms tiek, kiek buvo suteikta globėjų šeimoje? Ar jos jausis saugiai? Ar bus sočios, mylimos? Tokios mintys nedavė ramybės nei dienomis, nei naktimis. Vieną dieną teko atsidurti net ligoninėje.
Abejoti vertė susitikimai su tėvais ir jų nepasitenkinimas, kad dukros labai išlepo.
Tėvai visą tą laiką siekė susigrąžinti dukras. Kartais per posėdžius Vaiko teisių tarnyboje nė neslėpdavo, jog neturi iš ko gyventi. Vaikų pinigai ir pašalpos labai prisidėtų prie jų gerovės.
Gal ne vien tai lėmė norą susigrąžinti vaikus? Galbūt yra ir motiniškas bei tėviškas ryšys? Tik kodėl anksčiau dukrų neprižiūrėjo taip kaip reikia? Kodėl kaimynai nuolat skųsdavosi, kad ant vaikų rėkiama?
„Protas sako paleisti. Man bus tik lengviau. Per tuos metus neatsimenu nakties, kad būčiau normaliai išsimiegojusi. Nuvežu mergaites į pasimatymą su tėvais. Mama išsiilsėjusi, geliniais nagais. O aš pajuodusiais paakiais nuo nemigos. Sudiržusiom rankom nuo maisto gaminimo, skalbinių ir kitų darbų. Bet mažylės nekaltos, kad gimė tokioje šeimoje. Jeigu būčiau garantuota, kad pateko į patikimas rankas, kad bus laimingos, nesigraužčiau. O dabar širdį vis dar tebedrasko nerimas,“– guodžiasi Vitalija.
Moteris mano, jog ir mergaitės jos ilgisi. Joms taip pat trauma, kai kraustomos iš vienų namų į kitus.
Tarnybos skundžiasi, jog labai trūksta laikinų globėjų. Vitalijos pavyzdys aiškiai iliustruoja, kodėl jų trūksta. Nes globėjų šeima yra tarsi pereinamasis kiemas. Šeima nėra tik kambarys su lovomis, žaislais ar stalu ruošti pamokas. Šeima yra savotiška širdžių sąjunga. Vaikus grąžinus tėvams atgal, ta sąjunga nutrūksta. Lieka gilios žaizdos. Ypač jeigu vaikai pas globėjus buvo ilgesnį laiką.
Žaizdas palieka ir vaiko atėmimas iš tėvų. Tiek tėvams, tiek jų mažyliams. Nes jie visuomet saugiau jaučiasi prie savo biologinių tėvų, kokie tie tėvai bebūtų.
Teko girdėti ne vieną istoriją, kai pažeistų, asocialių šeimų vaikai, pamatę, jog keliu atrieda nepažįstamas automobilis, bėga slėptis į mišką, kad jų neišvežtų iš namų, nors namuose kone kasdien girtaujama, smurtaujama ir skurstama.
Taigi, išeitų, jog valstybės sukurta vaikų teisių sistema vaikus labiau traumuoja negu gina jų teises. Traumuoja atimant iš tėvų. Po to traumuoja paimant iš globėjų, su kuriais jie susigyveno, ir vėl grąžinant tėvams. Ne vien todėl, kad jie atprato nuo tėvų. Bet atprato ir nuo tos žalojančios aplinkos, į kurią, pagyvenę normaliomis sąlygomis, tie vaikai vėl grąžinami. Tuomet jie jaučiasi dar prasčiau, dar skaudžiau, nes pamatė, jog galima gyventi kitaip.
Galiausiai traumuojami ir tėvai, ir globėjai.
Ar ne protingiau būtų vaikus palikti net ir probleminėse šeimose su motinomis ir tėvais, bet paskirti šeimos globėjus, kurie į šeimą eitų kaip į darbą, nuolat domėtųsi, kaip rūpinamasi vaikais, kontroliuotų, kaip šeima tvarkosi su finansais, kaip aprūpina vaikus, ar tikslingai naudoja jų pinigus, mokytų tėvus socialinių įgūdžių, mokytų taupyti, rūpintis namų jaukumu.
Pažinojau vieną daugiavaikę, socialinių įgūdžių stokojusią šeimą. Ja rūpinosi seniūnijos socialinė darbuotoja. Rūpinosi kietai. Šeima ją gerbė, jos klausydavo. Vaikai nematė didelės prabangos, bet nebuvo alkani. Visi išaugo darbštūs, ne chuliganai, ne palaidūnai.
Bet tokių savo darbui atsidavusių socialinių darbuotojų turbūt nėra daug. Jos atlieka savo darbą. Tačiau suvaldyti ir į tiesų kelią pastatyti tokias šeimas reikia ypatingo pedagoginio ir psichologinio talento, kūrybiškumo... Gal net aukos.
Todėl globoti motinystei ir tėvystei nepasiruošusias šeimas turėtų atitinkamą išsilavinimą ir gyvenimo patirtį turintys žmonės. Galbūt tie patys, kurie globoja svetimus vaikus savo namuose. Globa skirtųsi tik tuo, kad globėjai ateitų į vaiko namus. Darbuotųsi jų aplinkoje, jų šeimose, siekdami paversti tą aplinką kuo palankesne vaikui.
O paimti vaikus iš šeimos ir atiduoti globėjams reikėtų tik pačiais beviltiškiausiais atvejais, aiškiai žinant, kad jis ten užaugs iki pilnametystės.
Turint omenyje demografinę situaciją, vaiko teisių apsaugos problemą reikėtų apversti kita puse ir spręsti nedelsiant. Nes socialinių įgūdžių stokojančių, vaikų auginimui nepasiruošusių, gal nė netinkamų šeimų buvo, yra ir bus. Gal net daugės?
Nebent mokyklose jau nuo pradinių klasių įvestume vaikams žaidimo šeimą su lėlėmis pamokas, per kurias mokytųsi elementariausių šeimos gyvenimui ir vaikų auginimui reikalingų dalykų.
O vyresnėse klasėse kalbėtume ne apie 72 lytis, o moters ir vyro pareigas šeimoje, rūpestį vaikais, finansų tvarkymą, sveiką mitybą, namų tvarkymą ir kitus paprastus kasdienius, lengvai išmokstamus dalykus.
Gal tuomet šeima, vaikų gimdymas ir auginimas taptų natūraliu, savaime suprantamu dalyku. Pareiga Lietuvai. Nuopelnu žmogiškumui.