Naujausios
Nuo mažų darbų iki džiazo tapyboje
Maža mokyklinių autobusų stotelė dabar iš tolo šviečia ryškiomis spalvomis. Žinomo šiauliečio dailininko S. Gabalio nupaišyti išsišiepę vaikų veidukai, krūva daržovių „į sodo temą“ ir vienas kitas kelio ženklas kviečia prieiti ir pastudijuoti piešinį iš arčiau.
Dailininkas šypsosi, kad pats „tokios kūrybinės erdvės“ nė nebūtų sugalvojęs, jeigu ne šaunioji bendrijos „Jubiliejinis-2“ pirmininkė Ligita Laucevičienė. Tai ji menininką prikalbino ne tik autobusiukų stotelę išmarginti, bet ir praėjusioms Kalėdoms sukurti spalvingus besmegenius, kurie papuošė teritoriją prie bendrijos eglutės.
Šiaulių pašonėje esančioje sodininkų bendrijoje, pasakoja S. Gabalis, su žmona Kristina gyvena jau kelis dešimtmečius. Namo antrame aukšte įsirengė nedidukę kūrybinę dirbtuvę – čia, atėjus meniniam įkvėpimui, gimsta nemažai įspūdingų paveikslų.
„Man visada labai patikdavo Salvadoro Dali siurrealistiniai darbai. Tokia rimta mintis juose. Mano siurrealizmas švelnesnis“, – vieną po kito rodydamas savo paveikslus pasakoja menininkas.
Pernai Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje, bičiulio dailininko Vilijaus Vaišvilos paskatintas, S. Gabalis surengė savo kūrybos darbų parodą „Džiazo spalvos“. Kodėl džiazo? Nes, sako, džiazas – tai laisvė, tai proga pasitaškyti dažais, sukurti abstrakcijų, o jos labiau išreiškiančios emocijas.
Dabar planuoja dar dvi to paties pavadinimo parodas – liepos mėnesį Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje, o lapkritį – Šiaulių rajono V. Vitkausko bibliotekoje. Galvoja, kad iki šių parodų, be jau atrinktų paveikslų, galbūt pavyks sukurti ir keletą temą atitinkančių naujų.
„Arkų“ arkos ir kita tapyba
Teptukas S. Gabalį lydi labai seniai. Dar seniau negu 1980-aisiais jis baigė dailės studijas Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute.
Nutiko taip, kad studentaujant netikėtai atsirado proga „paragauti“ sienų tapybos. 1977-aisiais, tada dar būdamas studentas, prisimena taip pat studentui ir artimam draugui S. Kuzmai talkinęs kuriant sieninį pano, pavadinimu „Vaikai, būkite atsargūs“ ant Žemaitės gatvės 60-ojo pastato sienos.
Perspektyvų studentą S. Gabalį 1978-aisiais pastebėjo ir padirbėti pakvietė Šiaulių miesto tada vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas. „Vaizdinės agitacijos pano sveikatos apsaugos tematika“ S. Gabaliui teko gražinti Sanitarinio švietimo namų pastato fasadą Vasario 16-osios gatvėje (tada Gegužės 1-osios gatvė). Neišvaizdų mūro namą būsimas profesionalus tapytojas padarė „gražų“, aklasienėje jugoslaviškais dažais nupiešdamas naujus langus, lygias tarpulangių plokštumas dekoruodamas tapyta faktūra.
Beje, prieš kelerius metus S. Gabalis sulaukė skambučio ir sužinojo, esą jo darbas ant Sanitarinio švietimo namų pastato fasado „neturi išliekamosios vertės“, todėl jį nuspręsta panaikinti. Ir čia menininkas nusišypso – viena detalė, gal vis dėlto turinti išliekamąją vertę, minėto fasado sienos viršuje vis dėlto buvo palikta.
„Tą sienos piešinį 1984 metais buvau atnaujinęs, būčiau atnaujinęs ir dar kartą, bet niekas neprašė, negi kovosi“, – santūriai šypteli pašnekovas, o balse – kartėlis.
Tuojau po darbo ant Sanitarinio švietimo namų pastato fasado menininkas iš V. Purono gavo užduotį išpiešti kitapus kelio veikiančios spaustuvės „Titnagas“ pastato sieną. Nutarta tipografine maniera dekoruoti tipinio statinio tarpulangių plokštumas. Prieškario šriftas bei išpildymo maniera pokario pastatui suteikė „smetoniškos“ dvasios. LKP Šiaulių miesto komitetas tučtuojau sureagavo ir į senovinį „Titnago“ firmos ženklą, ir į pagarsintą spaustuvės įkūrimo datą – 1923 metus: ar tik ne „smetoniškos“ Lietuvos propaganda?
Daug S. Gabalio sienų tapybos darbų, galima sakyti, tiesiog išnyko arba buvo sunaikinti. Nebeliko ir nuo lubų į pirkėjus žvelgiančios karvės bulvare veikusiame „Pieno bare“. Autorius prisimena lubas rudais dažais, suprask, šokoladas, o kampuose nupiešė keturis išsiliejusio pieno bidonus. Lubos buvo nupaišytos taip, kad atrodytų praplėštos, o pro plyšį šviečia dangus, į pirkėjus žiūri gražuolė karvė.
Bet pieno baras kažkada atrado naują šeimininką, o jam S. Gabalio piešinys greičiausiai nelabai rūpėjo.
Linksmesnis likimas, anot tapytojo, tų tapybos darbų, kurie buvo kuriami viduje. Kad ir kalbant apie tapymą ant būsimo Šiaulių restorano „Arkos“, įkurto, kalbėta, buvusios slėptuvės rūsyje, vidaus patalpų sienų 2003-iaisiais. Menininkas prisimena, gavęs užsakymą kuo tikroviškiau nutapyti nukritusias sendinto stiliaus masyvių konstrukcijų arkas.
Kai kūrybinis procesas buvo baigtas, tuometis „Arkų“ savininkas į rūsyje esančias patalpas užėjusiam profesoriui Vyteniui Rimkui parodė tas sienų arkas ir pajuokavo, kad štai pavyko atrasti senųjų freskų liekanas.
„Ir girdėjau, kad profesorius akimirką sudvejojo“, – šypteli S. Gabalis. V. Rimkus buvo jo dėstytojas Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute.
Nei reikėjo tos dailės, nei ką
1978 metais studentai Saulius Kuzma, Algis Lapienis ir S. Gabalis pasiųsti atlikti praktiką į Karteną (Kretingos rajonas). Greitai atlikę pirmus praktikos darbus, gavo užsakymą išpaišyti vietos mokyklos aktų salės sienas. Piešė išsijuosę pagal S. Gabalio sukurtą projektą metų laikų tema. Dirbo smagiai, atsidavę, praktikos vadovės net buvo atleisti nuo privalomų 100 eskizų – žolytės, žieduko, lapelio ir t. t. – padarymo. Vis dėlto išpuošę aktų salę būsimi kūrėjai džiaugėsi neilgai, nes visiems trims buvo „įpaišytos“ skolos būtent dėl šitų nelemtų eskizų. Ne kažin kokie ir pažymiai – Lapieniui ir Gabaliui po ketvertą, o Kuzmai net trys.
„Galvoju, kad dėstytojas mums iš keršto padarė. Buvome tokie ilgaplaukiai, kaip tais laikais madinga, tokie prie hipelių. Mums kažkur po 20 metų tuo metu buvo“, – prisimena pašnekovas.
Iki šiol nežino, kaip kiti dėl to jautėsi, tačiau šitaip susiklosčiusi situacija Stasį paveikė itin nemaloniai. Menininkas sako subrandinęs jausmą, kad jis sovietų valdžiai nereikalingas ir nėra dėl ko rodyti iniciatyvos.
Tad kituose studijų kursuose, sako, pradėjo „kažkaip kitaip“ į mokslus žiūrėti, su prigesusiu entuziazmu, „pro šalį ir be meno“ vieną kitą pinigą užsidirbdamas.
„Galiu pasakyti, kad tiesiog užmečiau dailę. Man tada ėmė atrodyti, kad tos dailės nei reikia, nei ką.“
1980 metais baigęs institutą, su tapymu ateities nesiejo – įsidarbino pagal paskyrimą mokytoju Šiaulių rajono Bubių mokykloje. Tai buvęs geras būdas sulaukti 27 metų ir taip išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Piešė tik tiek, kiek būdavo paprašytas.
„Pionierių vadovė vis ateidavo – tai tokį, tai tokį plakatą jai parašyk. O aš kaip tik rašau, taip ir praleidžiu raidę, net nepamatau, kad praleidau. Šimtą kartą rašau iš naujo. Vieną dieną nebeištvėriau, direktorei sakau, neneškit man tų stendukų. Geriau aš kokią sieną išpaišysiu“, – prisimena S. Gabalis.
Taip metai iš metų išpaišė visų trijų mokyklos aukštų sienas: viena tema, kita, trečia. Pasibaigus tarybiniams laikams, temų spektras išsiplėtė – ideologinius sienų piešinius pakeitė laisvos Lietuvos piešiniai. Tad ant sienų su sovietiniais piešiniais pradėjo tapyti iš naujo.
Prie tapybos sugrįžo, po gero dešimtmečio palikęs ir mokyklą, ir pedagoginį darbą. Tapybos darbai ėmė atsidurti įvairiose šalies galerijose ir, sako menininkas, tapo visai neblogu pragyvenimo šaltiniu.
„Vienu laiku Dailininkų sąjungos nariai, ypač tie, kurių darbus nelabai pirkdavo, sugalvojo nebeleisti ne nariams, koks ir aš buvau, lįsti į galerijas. O aš gi ne iš pasiutimo nestojau, tik buvau girdėjęs, kad Dailininkų sąjungą žada naikinti – ji vis tiek tarybinė komunistinė buvo. Bet jos taip ir nepanaikino, o aš taip ir neįstojau.“
