Naujausios
Ilgametė meilė
Su G. Uržiene susitinkame prieš IV scenos menų festivalio „Teatrodromas“ spektaklį. Teatro gerbėja, kaip visada, atvyko su gėlėmis – šį kartą premjeros „Trys moterys“ kūrybinei trupei skirtais bijūnais.
Gėlių teatro gerbėja perka tik ten, kur garantuota dėl kokybės – žiedai turi skleisti didžiulę meilę ir pagarbą. Dažniausiai aktoriams dovanoja rožių. Kartais hortenzijų, amarilių – jei mažesnis kolektyvas.
Daug metų ponia Gražina aktorius Velykų ir Kalėdų proga sveikina ranka rašydama atvirukus. Anksčiau siųsdavo, dabar atveža teatro budėtojui. Šios tradicijos nesustabdė nė klubo operacija – pagalbos paprašė dukros.
Su ponia Gražina kalbamės teatro koridoriuje, prieš akis – aktorių nuotraukų galerija. Žvelgdama į portretus, visus vardija mažybiniais vardais: „Visi čia mano žmonės, visi aukso vertės!“
Žmonės, Dievo patepti talentu? „Visiškai išteplioti, jiems niekada nenusiprausti!“ – neabejodama į klausimą atsako G. Uržienė. Ir pasvarsto, kad aktorei bei režisierei Nijolei Mirončikaitei jau seniausiai turėjo būti įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Šio apdovanojimo daugiau nei šešis dešimtmečius Šiaulių teatre dirbanti aktorė sulaukė pernai.
Ponią Gražiną puikiai pažįsta ir teatro senbuviai, ir jaunimas. Moteris visiems dėkinga už gerą žodį, bendravimą. Pasidžiaugia Vlado Baranausko inteligencija – žino, kad grįžusi iš spektaklio telefone ras žinutę, kuri prasidės pasveikinimu „Salve!“.
Pernai teatre vykusiuose Tarptautinės teatro dienos apdovanojimuose „Aktorių gildija“ poniai Gražinai skyrė ištikimiausios teatro žiūrovės nominaciją.
„Pirmoje eilėje sėdinti Gražina mums simbolizuoja tai, kas gyvenime pastovu. Matydami ją, aktoriai jaučiasi ramūs ir saugūs, jos laukia“, – įteikdama apdovanojimą sakė Lina Bocytė-Garbačiauskienė. Aktorė, kurią ponia Gražina irgi apipila komplimentais.
Didžioji meilė Šiaulių dramos teatrui, sako G. Uržienė, prasidėjo nuo Prano Piauloko (1945–2008) atvykimo į Šiaulius. Šiaulių dramos teatre garsus aktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis, pradėjo dirbti 1969 metais.
Ponia Gražina prisimena, kaip anuomet būdavo sunku gauti bilietų į teatrą, ieškodavo pažinčių, kantriai laukdavo bilietų prie kasų nusidriekusioje eilėje. Pažintis su P. Piauloku atvėrė duris: „Eilinė moteris turėjo „blatą“, tai buvo kažkas tokio!“
G. Uržienės vyras teatro visgi nepamilo. Moteris su šypsena prisimena, kaip santuokos pradžioje su dėde gydytoju ir sutuoktiniu buvo spektaklyje – abu vyrai užmigo.
Gyvenimas pagal teatrą
G. Uržienė visada žino, ką veiks savaitgaliais teatro sezono metu – žiūrės spektaklius. Išimčių nebūna.
„Manęs klausia, ką vasarą veiksiu? Sakau, liūdėsiu ir lauksiu rudens, kol mano svajonių namas atsidarys“, – šypsosi šiaulietė.
Kai teatras važiuodavo į gastroles Palangoje, ponia Gražina rugpjūtį jau laukdavo kurorte. Nors Palangos nepamėgo dėl susigrūdusių žmonių.
Didžiausia metų šventė G. Uržienei – teatro sezono atidarymas. Net keliones planuoja pagal teatro repertuarą. Kitąmet žada vykti į JAV, bet tik po teatro sezono.
„Mamyte, juk teatras gali palaukti!“ – įkalbinėjo dukra.
„Negali!“.
Bilietus į teatrą G. Uržienė įsigyja iš anksto. Spektaklio dieną net nevalgo, nenori „atnešti“ į salę jokio kvapo.
„Man patinka tyla, ramybė, telefono niekada nesinešu į teatrą, aš ne daktarė, manęs operuoti neiškvies. Nė karto nesu atsinešusi – tiesiog iš pagarbos.“
Poniai Gražinai nesvarbu, kad spektakliai jau matyti – galinti eiti į tuos pačius daugybę kartų, nes pamato vis kažką naujai, net jausmas kitas apima. Kas kartą veiksmą senoje išgyvena kitaip, įsijaučia, atpažįsta situacijas, įsigyvena. Jei kažko nesupranta, pasiklausia aktorių.
„Išskrendu kažkur, – patiriamą būseną įvardija G. Uržienė. – Kai po spektaklio einu į rūbinę, galvoju, vėl į tą gyvenimą reikia grįžti... Čia man įdomiau, čia stebuklinga, man tiesiog širdis traukia čia ateiti.“
Ugio Birkmanio spektaklį „Stebukladarė“, kuriame prieš tris dešimtmečius vaidino tik pradėjusi teatre dirbti dar viena mylima aktorė Nomeda Bėčiūtė, matė penkiolika kartų. Dabar JAV gyvenanti dukra tuo metu buvo ketvirtokė, tad kartu į šį spektaklį ėjo iki jos mokyklos baigimo.
Vytauto V. Landsbergio „Iš gyvenimo vėlių“ žiūrėjo gal dvylika kartų.
Net savo vokietį žentą, įsikūrusį su šeima prie Tytuvėnų ir dirbantį klinikoje Šiauliuose, ponia Gražina atsivedė į teatrą.
„Jis lietuvių kalbos nesupranta, bet mintį pagauna. Spektaklyje „Remyga“ jam, buvusiam kare Afganistane, buvo artimų dalykų. Sakė man: „Mama, jeigu tokie spektakliai, aš galiu kiekvieną šeštadienį atvažiuoti į Šiaulius.“
Spektaklyje „Revizorius“ ponią Gražiną pakerėjo aktorius Arnas Ašmonas – į jį žiūri kaip į savo anūką.
„Žinote, ką padariau paskutiniame spektaklyje? Jis įeina ir sako: „Kas per miestas mažas! Aš alkanas, duokit bandelę kas nors!“ O aš buvau nusipirkusi bandelę, į celofaną suvyniojau, perrišau, pirmoje eilėje sėdėdama sakau: „Prašau!“ Jis buvo šokiruotas pamatęs, bet mane pažįsta. Paėmė bandelę ir kaip sviedė į užkulisius! O kai padaviau gėles, padėkojo už bandelę. Sakau, Arnuti, ji kieta, ne valgymui daviau, o kad įsijungčiau į veiksmą.“
Ponia Gražina moka beveik visų spektaklių tekstus – galėtų pasufleruoti, jei prireiktų. Pastebi ir klaideles, pridėtus žodžius – mėgsta improvizacijas.
Tik į vieną spektaklį Šiauliuose nepavyko pakliūti – Nacionalinio Kauno dramos teatro gastroles „Kai mes būsim jauni“. Nepasidavė, rado išeitį – pamatė skelbimą, kad spektaklis bus rodomas Radviliškyje. Važiavo, nors tuo metu laukė operacija, raišavo, kamavo skausmas. Neįveikiamų kliūčių dėl teatro nebūna.
Įsimintini momentai
Ponia Gražina spektaklius žiūri pirmoje eilėje – kad būtų patogiau įteikti gėles, kad netrukdytų kitiems žiūrovams.
„Vieną kartą gyvenime teko ne pirmoje eilėje atsisėsti. 1988 metai, prasidėjo Sąjūdis, Pranas bilietus suveikė, sėdėjau turbūt vienuoliktoje eilėje. Pranas pakuteno: „Ar neverksi, kad čia atsisėdai?“. „Ne, labai ačiū, svarbu, kad aš sėdžiu ir matau“, – pokalbį prisimena ponia Gražina.
Spektaklių ar aktorių vaidybos teatro mėgėja nekritikuoja: supranta, kad aktoriams ir skauda, ir gali būti po vakarykščio baliuko.
„Matau, kad žmogus truputėlį elgiasi kitaip, bet man tai netrukdo“, – nusišypso.
Populiarųjį spektaklį-kelionę autobusu „Pakeliui“ G. Uržienė matė tik kartą – ilgai suko galvą, kaip padėkoti aktoriams, nes vežti gėles autobuse nebuvo kaip.
„Aš ilgai graužiausi, kaip padėkoti, spektaklis man priminė jaunystę, sukėlė jausmus, sujudino visą gyvenimą“, – ir dabar susigraudina.
Galvojo ir sugalvojo. Ant teatro laiptų pastatė šakotį, didelį butelį šampano, kiekvienam aktoriui skyrė po šokoladuką su užrašu „Myliu“ ir baltą rožės žiedą. Rūbininką įspėjo aktoriams neprasitarti apie laukiantį siurprizą.
„Pirmas Severinas išpuolė, dairosi, nesupranta, kas. „Jūs?“. „Aišku, kas daugiau jei ne ta bobutė, – prisiminusi juokiasi ponia Gražina. – Filmavo, rodė... Koks čia stebuklas – kada man atsidėkoti, juk po namus nelankysiu.“
G. Uržienė nepraleidžia ir Šiauliuose gastroliuojančių teatrų spektaklių, lanko kitų miestų teatrus.
Gėlėmis dėkojo ir tokioms teatro žvaigždėms kaip Donatas Banionis, Nelė Savičenko, Liubomiras Laucevičius, Valentinas Masalskis ir daugybei kitų. Juokdamasi prisimena sumišimą garsių aktorių akyse – ar pažįsta gėles teikiančią moterį?
Graži bendrystė siejo su šviesaus atminimo aktore Rūta Staliliūnaite.
„Aš esu ne įžūli, bet drąsi“, – sako ponia Gražina, prisiminusi draugystės pradžią. Buvo žiema, tuometiniame „Palydovo“ kino teatre vyko R. Staliliūnaitės kūrybos vakaras. Iš aktorės išgirdo: „Kaip šiandien gražu, skaitau eiles, pasakoju, o rytoj man reikia važiuoti tetutę aplankyti į Aukštelkės senelių namus.“
G. Uržienei to užteko – priėjusi su gėlėmis pasiūlė: „Ponia Rūta, ar jūs neprieštarausite, jeigu aš jus rytoj nuvešiu ten, kur jums reikia?“
Nuo vienintelio sakinio prasidėjo draugystė.
Su meile G. Uržienė prisimena ir bendravimą su a.a. aktoriumi Kaziu Tumkevičiumi ir jo žmona, viešnages jų namuose.
„Kaip jis man skaitydavo eiles, kaip aš ten jausdavausi!“ – su jauduliu prisimena. Ir iki šiol saugo K. Tumkevičiaus dedikuotas knygas.
„Gyvenu kaip karalienė!“
Ponia Gražina ir pati yra vaidinusi – mokydamasi Ragainės mokykloje, būdama gal vienuolikos, lankė dramos būrelį pas a.a. aktorių ir režisierių Stasį Paską, bet stoti į aktorinį niekada neketino.
„Aš buvau „sarmatlyva“, susigėstu labai greitai. Čia reikia turėti drąsos – dabar turiu, žmogus išlaisvėja su amžiumi“, – šypsosi ponia Gražina.
Iki šiol džiaugiasi prisiminusi pirmąją išvyką į teatrą – buvo labai svarbus gyvenimo įvykis.
„Kilimai patiesti, visi aplinkui eina. Dabar aš viena einu aplinkui, visi žiūri, kodėl? Į teatrą jau renkasi karta, kuri nematė nei tų kilimų, nei žino apie vaikščiojimo tradiciją“, – sako G. Uržienė.
Prisimindama savo pirmąją pažintį su teatru, ponia Gražina pamini, kad į teatrą jau buvo atvedusi ir savo mažuosius proanūkius.
Visgi buvo laikas, kai moteris negalėjo mėgautis spektakliais Šiauliuose – gyveno emigracijoje.
2002 metais į JAV su vyru išvyko priversti aplinkybių, žlugus verslui.
„Nežinojome, kad ir apgaus, ir darbo nebus, ir nepakaks, kaip sakė, mokėti žodžius „arbata“, „duona“. Gerą pamoką gavau, išmokau kalbą, esu dėkinga gyvenimui. Bet truputėlį skilimas įvykęs yra, aš čia, vyras ten. Ištekėjusi tuoj bus 57 metai, o kur mano vyras?“
Vyras liko JAV, ten ir du vaikai, anūkai. Ponia Gražina JAV gyveno beveik penkerius metus su pertrauka. 2009 metais grįžo pas garbaus amžiaus mamą – su ja ir buvo iki pernai, kol mama išėjo amžinybėn.
Pasvarsto: jei ir ne mamos žodžiai, paskatinę grįžti, ko gero, vis tiek būtų radusi priežastį, nes labai traukė namo.
Į JAV buvo nuvykusi po 16 metų. Bet suprato – namai čia, Šiauliuose.
„Visi medžiai pro langą yra mano, visi beržiukai. Nesvarbu, kad blokinis namas, man nereikia jokio materialinio turto, mašinytę turiu, du kambariukus turiu.Teatrą turiu, knygas turiu. Gyvenu kaip karalienė!“
Pokalbio laikas išseko – netrukus nuskambės pirmasis skambutis, kviečiantis į spektaklį.
