Naujausios
Sporto aikštės – didžiausia tarpukario problema
Tinkamų sporto aikščių trūkumas buvo opiausia Šiaulių problema tarpukaryje. 1924-ųjų liepos pradžioje „Šiaulių naujienos“ rašė, kad miesto valdyba leido mankštintis ir rungtyniauti Arklių rinkos aikštėje ir tuo pat metu klausė, ar ta vieta „yra tinkama sportui?“ Aikštė tuometinėje Skerdyklos (dab. Žalgirio) gatvėje, prie senųjų žydų kapinių, apibūdinta, kaip purvina ir arklių pristovėta, gausi bacilų ir kitokio užkrato, nes tris kartus per savaitę čia vykdavo gyvulių turgūs, visai šalia – skerdykla.
Tačiau vos po keletos dienų, liepos 6-ąją, į šią aikštę jau žengė ir pirmųjų tarptautinių sporto varžybų Šiauliuose dalyviai – futbolo rungtynėse dalyvavusi miesto šaulių būrio ekipa ir svečiai iš Latvijos – Bauskės „Krauze“.
Latviams, laimėjusiems šias rungtynes 3:1, labai tikėtina, toks futbolo „stadionas“ turėjo palikti ypatingą įspūdį, nes „Krauze“, kaip rašė Šiaulių spauda, „jau gyvuoja senai ir 1914 m. futbolo srityje konkuravo 2-oje Rusijos Olimpiadoje“. Šiauliečiams tai buvo gan įprasta aplinka, nes čia futbolo treniruotes bei rungtynes rengdavo daugiau nei 5-ių miesto sporto organizacijų nariai.
Po rungtynių abiejų komandų žaidėjai nusifotografavo ir „vėliavomis nešinos parėjo į tarnautojų klubą pietauti“.
„Lyg vištos kapstosi po mėšlyną...“
„Šiauliuose sporto aikščių reikalas toks opus, kad nė viena sporto organizacija ar sekcija nepraleidžia posėdžio šio reikalo nesvarsčiusi“, – 1926 m. rašė Kaune leidžiamas „Sportas“. Minėta, kad žaidėjai „lyg vištos kapstosi po mėšlyną bei dulkes“.
Per rungtynes sukylančios dulkės neviliojo ir žiūrovų, jų čia susirinkdavo mažai. Negana to, kaip pastebėjo 1925 m. šioje aikštėje vykusių rungtynių dėl Kooperacijos taurės tarp „geresnių Šiaulių apygardos komandų“ – Šiaulių LFLS ir Radviliškio „Žiežirbos“ (0:0 ir 2:0) – teisėjas iš Kauno Valerijonas Balčiūnas, „pati aikštė labai nepatogi: vienas jos galas kur kas žemesnis už kitą, o tai labai kliudo žaisti“.
Kritikos negailėjusios „Šiaulių naujienos“ tęsė: „Jeigu Šiauliai, šiuo laiku antras po Kauno Lietuvos miestas, nesugebėtų suteikti jaunimui gerą, sveiką ir patogų sportui aikštę, tai būtų didelė gėda kaip miesto valdybai taip ir įstaigoms, kurios šiame kompetetingos“.
Ilgainiui, kaip pastebėjo žinomas sporto entuziastas ir organizatorius Vilhelmas Martynas Variakojis, „purvinoje arklių turgavietės aikštėje liko žaisti tik aplinkinių gyventojų vaikai“.
Pievose ir kitur
Žinoma, kad futbolą moksleiviai žaidė savo gimnazijos kieme, kariai – 8-ojo pėstininkų pulko dislokacijos vietoje. „Stadionais“ futbolininkams kartais būdavo ir bankininko Šapiro ar kiti didesni pievų laukai Gubernijos rajone. Pavyzdžiui, po čia per gegužinę vykusių rungtynių tarp „Žiežirbos“ ir „Internacionalo“ pastebėta, kad žaista „ne dulkėse“. Epizodiškai, kaip yra minėjęs profesorius Vytenis Rimkus, futbolo rungtynių būta Mokytojų seminarijos aikštėje, Zubovo parke.
Futbolo rungtynės yra vykusios ir Parodų aikštėje. Prieš šimtmetį čia buvo keli stacionarūs paviljonai ir masyvūs vartai. Parodų aikštė buvusi dabartinėje Respublikinės Šiaulių ligoninės pastatų komplekso teritorijoje. 1926 m. rugpjūčio 22–26 d. čia vyko šalies Žemės ūkio ir pramonės paroda. Jos atidaryme dalyvavo ir Respublikos Prezidentas dr. Kazys Grinius. Parodos programoje – ir tarptautinės rungtynės tarp Šiaulių LFLS ir Bauskės (Latvija) „Krauze“. Šias rungtynes, kaip rašė „Šiaulietis“, stebėjo „dešimttūkstantinė žiūrovų minia“, entuziastingai šventusi šiauliečių pergalę 3:2. Rungtynės vyko Parodų aikštės teritorijoje.
„Makabi“ atidarė pirmąjį tikrą stadioną
Situacija pakito, kai 1926 m. birželio 21 d. Tilžės gatvėje, netoli tos vietos, kur dabar yra „Baltik vairas“ gamykla, buvo atidarytas žydų „Makabi“ stadionas. Į jį persikėlė ir visos svarbiausios šiauliečių futbolininkų rungtynės. Šiaulių Aušros muziejus išsaugojo kvietimą į „Makabi“ stadiono atidarymo iškilmes. Tiesa, šioje aikštėje varžytasi jau 1925-ųjų rudenį, kai rugsėjo 27 d. čia žaidė Šiaulių ir Mažeikių komandos (1:1).
Daugiau nei dešimtmetį medine tvora aptvertas aikštynas su stacionariais vartais buvo geriausia ir pagrindinė miesto futbolo aikštė, kurioje vykdavo tiek miesto futbolo apygardos, tiek ir Lietuvos lygos bei tarptautinės rungtynės.
To meto spauda rašė, jog „Makabi“ „kelių turtingesnių pirklių sudėtais pinigais yra išsinuomojusi ir įrengusi futbolo aikštę ir aplink ją dviračiams taką“. „Makabi“ nuomojo aikštę ir kitoms komandoms, imdama 25 litų mokestį.
Pažymint pirmojo stadiono Šiauliuose vietą 2024 m. rugsėjo 8 d. atidengtas dekoratyvinis akcentas su nuotrauka iš stadione 1930 m. vykusių pirmųjų tarptautinių šiauliečių futbolo rungtynių su Vidurio Europos komanda – Vienos (Austrija) „Hakoah“. Šiauliečiai šias rungtynes pralaimėjo 0:7. Pralaimėjo ir po septynerių metų tame pačiame stadione įvykusią dvikovą prieš Budapešto (Vengrija) „Kispest“ – 0:11.
Šiauliečių rezultatai buvo kuklūs
Šiauliečių futbolininkų rezultatai neblizgėjo ir respublikinėse varžybose. Tad „Makabi“ stadionas nepakėlė Šiaulių futbolo į aukštesnį lygį. Tolokai nuo miesto centrinės dalies esančiame stadione sunkiai išsitekdavo šiauliečių futbolo komandos. Pavyzdžiui, kai Lietuvos futbolo lygos rungtynes žaisdavo „Sakalas“, negalėjo rungtyniauti kitos komandos. „Įdomus mūsų momentas“ rašė, kad „aikščių trūkumas suduos mirtiną smūgį sportui Šiaulių apygardoje“.
Laikraštis atkreipė dėmesį, kad „Makabi“ aikštėje taip pat trūksta ir elementarių dalykų: nėra kur persirengti, o po varžybų – nusiprausti, o „užėjus lietui sportininkų rūbai mirksta patvoriais. Ar tai gera miestui atestacija? Žymiai mažesni miestai – Ukmergė, Marijampolė, Panevėžys – jau turi stadionus, o pas mus net atsarginės aikštės nėra“.
Taip pat rašyta, kad ir pati aikštė – ne be priekaištų, nes „aikštės vidury yra duobės ir grioviai per 5–7 cm gilumo. (...) Netvarkoj ir tribūna, o tuo pripratinama žiūrovus stovėti prie vartų“.
Tarpukario laikų Šiaulių futbolas, nors ir buvęs populiariausia sporto šaka, stokojo tiek ryškesnių futbolo žaidėjų, todėl ir pasiekimai buvo kuklūs.
Didžiausios pergalės – kitame stadione
Šiaulių miesto savivaldybės valdyba jau 1935-aisiais pradėjo vystyti savo viziją dėl geresnės reprezentacinės futbolo aikštės: „Pagaliau turėsime sporto stadioną“, – 1935 m. kovo 31 d. pirmajame puslapyje skelbė „Įdomus mūsų momentas“. Numatytame 5 ha sklype po metų buvo pradėtas įrenginėti stadionas Vytauto ir S. Daukanto gatvių sankirtoje.
1939 m., nors stadionas dar nebuvo baigtas rengti, jame jau vykdavo rungtynės. Kaip ir karo metais, kai šiauliečiai čia žaisdavo ir prieš mieste įsikūrusius vokiečių karius, kurie turėjo ir savo futbolo komandas.
Po karo nežymiai nukentėjusiame stadione 1945-ųjų rugsėjo 9 d. įvyko atidarymo rungtynės. Jose dėl Šiaulių čempiono vardo žaidė „Spartakas“ ir „Žalgiris“ (8:4). Šiame stadione prasidėjo Šiaulių futbolo klestėjimas.
