Naujausios
Šiauliai atsiliepė Kaunui
Šių metų birželio 12 dieną sukako 100 metų nuo pirmą kartą eteryje nuskambėjusių istorinių žodžių „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“.
„Šiauliai radijo atėjimui buvo visiškai pasiruošę, laukė to momento, jau turėjo radijo imtuvų, o mėgėjišką radijo stotį turėjo net 8 metais anksčiau. Dažnai pabrėžiu: Šiauliai vertinami kaip Dviračių, Saulės miestas, bet pamirštama, kad Šiauliai dar ir inžinierių, išradėjų, miestas“, – sako M. Morozas.
Parodos lankytojus pasitinka besisukanti vitrina, jos pagrindinis akcentas – šiauliečio Stasio Brašiškio (1896–1989) nuotrauka ir išskirtinis eksponatas – 1925 metų radijo imtuvas „Banga“. Šį aparatą ekspedicijos metu atsitiktinai palėpėje rado muziejininkė Genovaitė Žukauskienė.
Radijo aparatas buvo pagamintas Stasio Brašiškio radijo laboratorijoje, Valavičiaus gatvėje 2. Ši gatvelė, sako muziejininkas, neišlikusi, ji ėjo nuo Šiaulių katedros tvoros lanku Talšos gatvės link. Laboratoriją S. Brašiškis buvo įkūręs uošvės namuose.
Ekspozicijoje rodomoje S. Brašiškio laboratorijos vizitinėje kortelėje nurodomas ne tik adresas, bet ir trijų skaičių telefono numeris – 214.
„S. Brašiškio detektoriniai radijo imtuvėliai pradėti gaminti 1925 metais, apie 1927 metus jau gamino lempinius radijo imtuvėlius „Baltic“. Muziejui iki šiol jų rasti nepavyko“, – sako M. Morozas.
Pasak muziejininko, gamybos apimtys S. Brašiškio laboratorijoje nebuvo labai didelės, nuo 50 iki 100 radijo imtuvų per metus. Jie nebuvo brangūs: vakarietiški radijo imtuvai kainuodavo nuo kelių šimtų iki pusantro tūkstančio litų, šis kainuodavo 60–80 litų.
„Detektoriniai radijo imtuvai yra paprasti tuo, kad jiems nereikia baterijos, elektros prievado. Įsmeigi metalinį kuolą pusantro metro gylyje ir aukštą anteną. Kuo aukštesnė antena, tuo didesnė tikimybė pagauti radijo stočių. Klausomasi buvo per ausines. Kokybės nebuvo: transliaciją lydėjo šnypštimas ir radijo stočių dubliavimas“, – pasakoja M. Morozas.
1925 metais Šiauliuose jau buvo ką klausyti: kaimyninėje Rygoje pradėjo veikti Latvijos radijo stotis. S. Brašiškio sukonstruotu radijo imtuvu buvo galima gaudyti ir Berlyno, Prahos radiją, tik reikėjo kuo aukštesnės antenos.
S. Brašiškis, sako M. Morozas, daug bendravo su dailininku Gerardu Bagdonavičiumi, net įrašė plokštelę. Šiame procese S. Brašiškis dalyvavo kaip technikas, o G. Bagdonavičius įgarsino. Muziejus bandė atkurti šį įrašą, bet atsakymas, kas tiksliai buvo įskaityta, dar nėra iki galo aiškus.
S. Brašiškis ir pats skatino žmones konstruotis radijo imtuvus, įžvelgė didelį technologinį progresą – leido mokomuosius leidinius. Ekspozicijoje rodomi du sąsiuviniai „Kaip pačiam pasidirbinti radijo imtuvą“, išleisti 1927 metais.
„Tokių žmonių Šiaulių regione atsirado – ir nemažai, jie gaminosi radijo imtuvėlius, bandė, eksperimentavo. Detalių buvo galima gauti iš užsienio – ričių, kondensatorių. Pats S. Brašiškis kai kurias detales gamindavo savo laboratorijoje“, – sako M. Morozas.
Parodos lankytojai gali apžiūrėti savadarbį šiauliečio Vaclovo Vaizbergo radijo imtuvą, pagamintą 1925 metais.
„Su V. Vaizbergu susijęs dažnai pasakojamas kuriozas. Jis gyveno tuomet Pabalių kaime, buvo pasistatęs aukštą anteną. Vietiniai žmonės radijo neturėjo, apie jį buvo mažai girdėję. Pamatę anteną nutarė, kad ji gali daryti negerą įtaką. Kurį laiką nelijo, tad vietiniai sumetė kaltę antenai ir vieną naktį ją nuvertė, tikėdamiesi, kad taip pritrauks kritulių debesis“, – pasakoja M. Morozas.
Ketvirtajame dešimtmetyje Šiauliuose radijo imtuvų buvo galima įsigyti bendrovėje „Dubysa“. Ekspozicijoje galima pamatyti, kaip atrodė šios bendrovės radijo imtuvas „Dubysa“.
„Detales siuntėsi iš Didžiosios Britanijos. Radijo imtuvą parsisiųsti buvo žymiai brangiau negu detales, muito mokesčiai detalėms buvo gerokai mažesni. Kalniuko rajone gamino medines dėžutes, sumontuodavo radijo imtuvėlius ir parduodavo. Ekspozicijoje matomas pavyzdys jau progresyvesnis – tai lempinis radijo imtuvas“, – sako M. Morozas.
Radijo aparatų, jų detalių užsakymais Šiauliuose užsiėmė ir bendrovė „Kultūra“ – parodoje eksponuojamas lankstinukus su kainynu.
Lankytojai gali įvertinti, kaip keitėsi aparatų dizainas. S. Brašiškio trečiojo dešimtmečio modelis koncentruotas į funkcionalumą, o Kauno įmonės įmonės „Karadi“, veikusios nuo 1935 iki 1938 metų, radijo imtuvas „Karadi super“ atkartoja Kauno modernizmo architektūrą. Radijo modelis primena ir pastatą, kuriame veikia Šiaulių fotografijos muziejus.
S. Brašiškis domėjosi ne tik garso, bet ir vaizdo transliacija. Pasak M. Morozo, 1931 metų Šiaulių spaudoje galima perskaityti žinutę, jog Valavičiaus gatvė 2 „eina perdavimas judomųjų paveikslų per radio“. Pagal P. Nipkovo sistemą sukonstruoto aparato ekrano dydis, rašoma žinutėje, buvo kiek didesnis už degtukų dėžutę.
Pirmuosius radijo imtuvus trečiajame dešimtmetyje Šiauliuose konstravo ir Kostas Dambrauskas, dirbęs Šiaulių mergaičių gimnazijoje. 1926 metais pradėjęs veikti Kauno radiofonas kvietė atsiliepti klausytojus iš įvairių Lietuvos regionų – K. Dambrauskas vienas iš pirmųjų parašė, kad ryšys yra puikus, Šiauliuose gerai girdisi.
Pasak M. Morozo, 1926 metais Lietuvoje buvo registruota 330 radijo aparato turėtojų, bet spėjama, kad dar daugiau buvo radijo „zuikių“ – tarpukariu radijo imtuvus reikėjo registruoti pašto tarnyboje ir mokėti abonentinį mokestį.
Valdžia griežtai kovojo su vadinamaisiais zuikiais, dėjo dideles baudas. 1939 metais Lietuvoje jau buvo registruota per 80 tūkstančių radijo turėtojų.
Trumpabangininkų pasiekimai
Atskira ekspozicijos dalis skirta radijo trumpabangininkams.
„Pirmasis radijo trumpabangininkas, radijo mėgėjas šiaulietis Boleslovas Tolutis Rygoje apie 1916 metus baigė telegrafistų kursus, vėliau grįžo į Šiaulius ir pradėjo pirmuosius bandymus, konstravosi radijo stotį, ne tik radijo imtuvą, o siųstuvą ir imtuvą kartu. Pirmuosius bandymus pradėjo 1918 metais, tad šiemet galime Šiauliuose švęsti 108 metų radijo sukaktį. 1932 metais, kai pradėti išdavinėti radijo šaukiniai, ji gavo pats pirmasis – LY1X.“
Parodoje lankytojai gali apžiūrėti radijo ryšio kortelių įvairovę – nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio iki XXI amžiaus 1-ojo dešimtmečio.
Ekspoziciją tęsia šiauliečio radijo trumpabangininko Jono Paškausko trofėjai.
„Tai – žmogus legenda, mūsų Radijo ir televizijos muziejaus bičiulis, kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį organizuoja trumpabangininkų susitikimus, kviečia prisijungti jaunimą, kad susidomėtų šia sporto šaka“, – sako M. Morozas.
Trumpabangininkų tema parodoje padalyta į dvi dalis, jos tęsinys rodomas Radijo ir televizijos muziejuje.
Šiaulietiškų televizorių epocha
Parodoje „100 metų su radiju“ aptariami penki laikotarpiai: nuo pirmųjų žodžių laukimo, radijo suklestėjimo tarpukariu, okupacinių metų, atgimimo laikotarpio iki šių dienų.
Ekspozicijoje dėmesio skirta ir radijo tąsai – televizoriams. Lankytojai gali pamatyti pirmąjį 1963 metais Šiaulių televizorių gamykloje pagamintą modelį „Temp-6“.
Pasak M. Morozo, mokytis surinkinėti televizorių į Maskvą važiavo vietiniai šiauliečiai – ne kas kitas, o tie patys trumpabangininkai, kurie geriausiai išmanė radijo techniką.
1968 metais Šiauliuose surinktas lietuviškas televizorius „Tauras-200“, ekspozicijoje rodomas kiek vėlesnis modelis „Tauras-202“.
Pirmąjį „Taurą“, pradėjusį „Tauro“ televizorių epochą, kuri tęsėsi iki 2015 metų, galima pamatyti Radijo ir televizijos muziejuje. Šis muziejus Šiauliuose veikia nuo 1982 metų.
