Naujausios
Mazgelis po mazgelio
Iš Viduklės (Raseinių r.) kilusi R. Murauskaitė prisimena, kaip vaikystėje su mama ir sese kurdavo visokius rankdarbius: piešdavo, klijuodavo. Toks buvo pirmasis prisilietimas prie įvairiapusės kūrybos.
Kiek vėliau nusprendė: labiau patinka nedekoratyvūs menai, grafika, abstraktūs, gilesni dalykai.
2013 metais baigė Šiaulių universitetą, dailės (grafikos) studijas, po dvejų metų apgynė grafikos magistro laipsnį.
Du kartus R. Murauskaitei buvo skirtos Šiaulių miesto savivaldybės Jaunojo menininko stipendijos. Menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuo 2016 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Aktyviai grafikos srityje kurianti R. Murauskaitė prie rankdarbių grįžo 2020 metais, per kovidą. Sudomino iš kelionės Ispanijoje parsivežti papuošalai. Tyrinėjo, kaip į vėrinį įsprausti akmenuką, kad jis neiškristų. Užsispyrė rasti atsakymą. Ieškojo informacijos internete, išsiaiškino, kokios medžiagos šiems papuošalams naudojamos.
Papuošalai mikromakrame technika rišami iš labai tvirto braziliško vaškuoto siūlo. Siūlas yra plonytis, tad reikia nemažai laiko, kol pasimato rezultatas. Tokiu siūlu siuvami batai, surišamos užrašų knygutės. Papuošalai iš tvirto siūlo nebijo nei vandens, nei saulės.
Į papuošalus Renata įriša žalvario detalių, natūralių akmenukų – daugiausia iš Indijos. Visas priemones užsisako internetu.
„llgokai vargau, kol perpratau. Reikia tvirtai rišti siūlą, mazgelis po mazgelio, reikia kantrybės. Labai pamėgau daryti lapelius“, – rodo lapelių rašto papuošalą kūrėja.
Iš dėžutės ji traukia kruopščiai surištas apyrankes, auskarus, papuošalus dredams, vėrinius, pakabučius. Net sunku patikėti, kiek raštų galima sukurti iš mazgelių.
„Mano menas nedekoratyvus, tamsus, miglotas. Mane pažįstantiems turbūt keista, kad čia – mano darbai. Dabar jau rankos pačios prašosi, jei nieko per savaitę nenupinu, būna keista. Gal pirmą ar antrą vasarą, kai pradėjau daryti papuošalus, jau ir sąnarius pradėjo skaudėti, save sustabdžiau, kad reikia ramiau. Grafika irgi yra darbas rankomis, reikia įdėti jėgos. Aš visą laiką kažką darau, yra darbas, bet visada yra kažkas šalia. Kažkada intensyviai dariau sapnų gaudykles. Dabar jas daug kas daro, pasidarė nebeįdomu,“ – šypsosi R. Murauskaitė.
Kai grafikė prieš šešerius metus mikromakrame technika pradėjo pinti papuošalus, Lietuvoje tai dar buvo naujovė. Dabar kūrėjų jau yra daugiau.
Dialogas su savimi
Šių metų balandį Šiaulių dailės galerijoje R. Murauskaitė eksponavo personalinę grafikos parodą „Ką kalba daiktai“. 2024 metais pristatė dvi parodas: „Life is out here“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje S_IN, „Nutylėjimai“ – Povilo Višinskio bibliotekoje.
Šioje bibliotekoje R. Murauskaitė dirba Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininke, veda edukacijas, skaitmenina paveldą. Darbas bibliotekoje netikėtai susisiejo su kūryboje mėgstama praeities, daiktų tyrinėjimo tema.
Ką menininkei kalba daiktai?
„Man jie kalba vienas istorijas, žiūrovui – kitas istorijas. Paroda Šiaulių dailės galerijoje buvo apie prisiminimus iš prosenelės sodybos, apie nostalgiją. Sodyboje likę seni daiktai, o aš ir tų žmonių nebuvau mačiusi, ir daug istorijų nežinau. Seni daiktai pasakoja savo istorijas. Atrodo, daiktas visiškai nereikšmingas, bet man įdomu padaryti jį reikšmingą. Jame gal slypi tai, apie ką nepagalvotum. Vizualiai atrodo niekas, o viduje gali kažką atrasti“, – svarsto menininkė.
R. Murauskaitė prisimena: studijų metais rasti savąją temą nebuvo lengva. Nuolat savęs klausdavo, apie ką kalbėti kūriniuose, nes jie negali būti tušti.
„Ir man jokios temos nelipo. Nei socialinės, nei politika – jos įdomios, bet kūryboje jos ne man. Apie ką daugiau kalbėti? Apie save. Procesas gana sunkus, nes tarsi atverti dienoraščio lapą viešai. Mano kūryba labiausiai, ko gero, yra apie save. Apie gyvenimą, išgyvenimus. Man lengviau piešti, nei kalbėti, man nepatinka viešumas, žodžiais neišsakau, tai, ką noriu, o kūryboje galiu papasakoti, kuo gyvenu.“
Menininkė darbuose vis atsigręžia atgal. Praeities temai įkvėpė ir diskusijos su mama apie giminę, giminės medžio sudarymas.
„Nori nenori, grįžti atgal. Tavo šaknys – tai prasminga, kažkas tikra, nepaviršutiniška. Praeitis yra tai, apie ką gali mąstyti. Scenarijų jau žinai, kaip buvo, kaip yra.“
Menininkė sako, kad daug kam jos darbai atrodo niūrus, juodai balti.
„Man patinka šešėliai, daug tamsos. Man gražu – toks estetinis pojūtis. Man atrodo, kad niūrume, tamsoje, pilkumoje yra daugiausia spalvų. Kartais, kai piešiu, kai nieko nėra, kai su niekuo nereikia šnekėtis, mintyse iškyla raktiniai žodžiai: „čia yra tikra“, „čia yra nesuvaidinta“, „tai yra, kas yra“. Vyksta dialogas su savimi.“
R. Murauskaitė norėtų, kad ir žiūrovas sustotų, įsižiūrėtų į tamsią sieną ir sukurtų savo istoriją.
„Vaikystėje, kai kur nors eidavome, mama visada atkreipdavo dėmesį: „Pažiūrėk, koks gražus nukritęs lapas, šaka, paukščiukas, kaip gražu!“ Ir mes su sese taip užaugome, ji irgi su menais, iliustratorė. Ir dabar, jau užaugusios, iki šiol džiaugiamės: „Kaip gražu!“. Gal iš to atėjęs gebėjimas mažuose dalykuose, pilkumoje, lygumoje pamatyti kažką ypatingo.“
R. Murauskaitė kuria sausos adatos technika. Naudoja permatomą plastiką ir specialią adatą, kartais vietoje adatos ima švitrinį popierių ar kitą aštresnį daiktą. Plokštelę įtrina specialiais grafikos dažais, nuvalo, deda ant viršaus vandenyje išmirkytą specialų popierių ir atspaudžia grafikos staklėmis.
„Procesas nėra paprastas – purvinas, reikalaujantis ir jėgos, ir laiko, bet labai įdomus. Grafikoje yra labai daug galimybių, begalinė technikų įvairovė. Čia išsiraižau, grįžtu pas tėvus į kaimą, ten staklės, atsispaudžiu, su darbais vėl grįžtu.“
Dabartinį laiką R. Murauskaitė vadina atokvėpiu po parodos Šiaulių dailės galerijoje – į ją sudėjo daug energijos.
O rudenį keliaus į sostinę, į „ArtVilnius’26“ šiuolaikinio meno mugę. Kitąmet grafikos darbų paroda jau suplanuota Panevėžyje.
