Naujausios
Nors akvarelei naudojami paprasti vandeniniai dažai, įnoringa technika paklūsta valingam ir virtuoziškai teptuką valdančiam profesionalui. Buvo laikas, kai akvarelės darbai Lietuvos dailėje buvo vertinami tik panašūs į tradicinę lietuvišką aliejinę tapybą – žemės spalvų, koloristinę, emocionalią, ekspresyvią. Todėl vieni autoriai įsirašė stipriau, kiti, pasirinkę savas priemones, – ne taip ryškiai. Šia technika sukurtų meniškų kūrinių, neatitikusių „akvarelės kanono“, mums paliko Algimantas Švėgžda, Linas Leonas Katinas ir kiti. Jie priklauso Lietuvos dailės aukso fondui ir metams bėgant jų kūrinių svarba tik ryškėja.
Antanas Visockis susikūrė įsimenantį autentišką akvarelės vaizdinių pasaulį. Nors tapytojas yra įvaldęs aliejaus, temperos techniką ir sukūręs šiomis technikomis darbų, visgi pagrindinė jo kūrybos sritis su akivaizdžiais meniniais pasiekimais būtent akvarelėje. Nuo 1969 m. jis dalyvavo dailės parodose, 1974-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Surengė 25 autorines parodas: Šiauliuose – 1970, 1976 m. – „Aušros“ muziejuje, 1981, 1991, 1994, 2001, 2005 m.; Vilniuje – Dailės parodų rūmuose (1981, 1987, 1992 m.), 2001 m. Taip pat užsienyje: tris Olandijoje, dvi Belgijoje, vieną Prancūzijoje. A. Visockis yra daugelio užsienio dailės parodų (Lenkijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir kt.) dalyvis. 2004 m. įvertintas tarptautinės akvarelės parodos diplomu.
Tapytojas nuolat dalyvaudavo Baltijos šalių akvarelės trienalėse Rygoje: 1982, 1986, 1989, 1992, 1994, 2001, 2003 m. Latvijos sostinės renginiuose būdavo galima susipažinti su meninėmis naujovėmis ir pasiekimais šioje dailės srityje. Baltijos šalys apskritai garsėjo Vilniaus tapybos ir Talino grafikos trienalėmis, Rygos skulptūros kvadrienalėmis.
Dailininkas dalyvavo Vilniuje surengtose dviejose tarptautinėse bienalėse (1992, 1994 m.), kurių veikla buvo pratęsta ir iki šių dienų vyksta Kaune pavadinimu „Baltijos tiltai“, šios tarptautinės akvarelės bienalės neįsivaizduojamos be Antano Visockio kūrinių.
Dalį savo gyvenimo A. Visockis mokytojavo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, kur vadovavo įkurtai Tapybos katedrai 1981–1985 m., toliau vadovavimą Tapybos katedrai tęsė Šiaulių universitete iki 2012 m. 2006 m. suteiktas profesoriaus vardas. Jis sukūrė keramikos kūrinių: pano interjerams Šiauliuose su Aldona. Horeljefas „Muzika“ restorane „Geluva“, 1977 m. Daug jėgų jis atidavė ir organizaciniams meninės bendruomenės reikalams: 1984–1988 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas.
Iš kitų akvarelistų Visockį išskiria puantilistinės technikos taikymas. Šią techniką, tokią svarbią modernizmo istorijoje, nedažnas mėgino aliejinėje tapyboje ir akvarelėje. Georges Seurat (1859–1891) išrado neoimpresionizmą, šalia dažnai vartojami sinonimiški terminai – divizionizmas ir puantilizmas. Neoimpresionizmas nėra paprasta impresionizmo tąsa, tai radikalus posūkis meno istorijoje, kur mus klaidina žodelis „neo“.
Kartais potėpiui, specialiai apdorojus teptuką, suteikiamas rombo ar kitoks iš anksto numatytas pavidalas. Ryškiaspalvių dažų atskiri potėpiai, dažniausiai taškiukai, smulkiu teptuku dedami vienas greta kito, bet su tarpeliais, kad optiškai susilietų mūsų akyse. Kai tarpeliai tarp atskirų spalvų kiek didesni, į juos tarsi įsiskverbia šviesa. Atsiveria mirguliuojantis spalvingos šviesos žaismas ir persiliejančios, viena į kitą įsiskverbiančios formos. Dėl to atsiranda optinis subtilumas, o skaidrumas ir akvarelinio paviršiaus virpėjimas formuoja daugiasluoksnę kompoziciją. Puantilizmas, paprasčiau tariant, taškavimas, vien paviršutiniškai pažvelgus gali atrodyti kaip impresionizmas, kuris remiasi gana chaotišku, tiesioginių regimų įspūdžių fiksavimu. Spontaniški potėpiai impresionizme vienodai ištirpdo debesį, medžių šakas, žmogaus figūrą, šieno kupetą. O puantilizmas yra gana konstruktyvus būdas formuoti vaizdą.
Puantilistinė technika A. Visockiui leido labiau struktūruoti kompoziciją, ji tapo harmoningesnė, labiau subalansuota emociškai ir nesiremianti vien pojūčių, spalvų ekspresijos gaivališkumu negu impresionizme.
Itin svarbi silueto, kompoziciją formuojančių linijų – Visockio akvarelėse tai šviesos srautų, pluoštų ir spalvų – svarba. Taškų, brūkšniukų, spalvinių punktyrų tankis lemia vaizdo ryškumą, intensyvumą, leidžia sukurti jautrius ir subtilius spalvų, pustonių perėjimus, šviesokaitos laipsniškumą.
Tapytojas yra sukūręs įvairaus žanro akvarelių: panoraminių ir kamerinių peizažų, natiurmortų („Natiurmortas su duona“, 1988; „Lentyna“, 1989, „Natiurmortas su lempa“, 1990) ir interjerų (dažniausiai, kaip ir natiurmortai, turinčių etnografinių bruožų), simbolinio pobūdžio figūrinių kompozicijų.
Itin paveikūs didesnio formato darbai, kur A. Visockis kuria panoraminį vaizdą. Štai „Neringoje“ (2013) atsiskleidžia kelios erdvinės juostos: smėlio kopų, marių vandens, žydrų tolių. Stebina beveik vertikaliai iš dangaus besileidžiantis šviesos pluoštas. Didingame peizaže būties trapumo jausmas ryškėja per tirpstantį vaizdą, lemiamą šviesos vaidmenį, suteikiantį vilties ir kone sakralius išgyvenimus. Tos vilties pritvinkęs ir „Tiltas“ (2012), besidriekiantis ne į jūros tolius, bet į dangų. A. Visockio pasaulėjauta šviesi ir viltinga. Tai dar geriau perteikia ir dramatiškos tematikos akvarelė „Šiaulių vaizdas – Šiauliai 1945“ (1986), kur net pokario metų nuniokoto miesto vaizdas yra teikiantis vilties ir šviesos daugiau nei skaudžių netolimos praeities išgyvenimų.
Dailininkui geriau pavyksta abstrahuotos simbolinės kompozicijos, kuriose esama daugiau paslapties negu išsakymo. Pavyzdžiui, nors „Naktyje“ (2012) užsimenama apie žiemą, sniegą, bet svarbiausi veikėjai – šviesos ruožai, einantys iš viršaus ir apačios, o centre suformuojantys piramidę, kurioje, regis, šilta ir šviesu, lyg saulėtą vasaros dieną, kuomet formos tirpsta, kontūrai blanksta. O mes panyrame į meditatyvią nuotaiką.
Sakralumo jausmas apima ir žvelgiant į „Laisvės ir tikėjimo paminklus – Kryžių kalną“, I ir II (2019). Čia kompoziciją orkestruojantis kryžius, viename variante ryškesnis, kitame ištirpstantis šviesoje, pakeičia šviesos srautus. „Tikėjimas“ (1989), „Šviesa – Altorius“ (1990), „Kopėčios į XXI amžių“ (1999) ir kiti paveikslai primena mums apie vertybių hierarchiją dailininko vaizdinių pasaulyje.
Tapytojo kūryboje yra nedidukų darbų, kurie pasižymi lengvais ar platesniais akvareliškais potėpiais, labiau detalizuotu vaizdu. Tai lyg meninė aliuzija, kokie iš to gali gimti didelio formato akvarelės darbai.
Savitas ir nepakartojamas Antano Visockio akvarelės kūrinių pasaulis mums pristato kitokį požiūrį nei buvo įprasta andainykščiame „akvarelės kanone“. Tai itin praturtina Lietuvos akvarelės istoriją ne tik vaizdinių, bet ir technikos prasme. Išskirtiniai jo kūriniai mums suteikia progą įvertinti akvarelės lygiavertiškumą tarp kitų tapybos būdų. Taigi lietuvių tapyboje Antano Visockio pastangomis atsirado vaiskių, perregimų spalvų su šviesos efektais, bet tvirtos kompozicinės struktūros akvarelių. Beje, mums buvo suteikta galimybė kalbėti ir rašyti apie šviesą...
Užs. Nr. 598309