Naujausios
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo mintys, jog rusų skleidžiami naratyvai apie tai, jog Europos sąjunga varžo savo narių laisvę, kad NATO yra agresyvus aljansas, kad Lietuva švaisto lėšas gynybos stiprinimui ir Vokietijos brigadai, kerta per pasitikėjimą valstybe. Gali būti...
Bet ar tik rusai kalti, jog nemaža dalis Lietuvos piliečių nusivilia savo Tėvyne ir nepasitiki valstybe?
Antai Islandijos vadovai atsiklausė tautos, ar reikia pradėti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Didesnė dalis žmonių pasakė: „ne“. Ir viskas aišku! Islandija lieka niekam nepriklausanti neutrali valstybė. Niekas nežvejos jos vandenyse. Ir niekas neprimes jai savo įstatymų ir bendrijos tvarkos.
Tuo tarpu Lietuvos Prezidentas, neatsiklausęs tautos, nuvykęs į Ukrainos vėliavos šventę atsiimti apdovanojimo, pažada karo kamuojamai šaliai ne tik 230 milijonų eurų paramos iš Lietuvos mokesčių mokėtojų sunešto biudžeto, o gal ir paskolų. Kad būtų svariau dar prižada Ukrainoje dislokuoti ir mūsų karių pajėgas.
Ar gali pasitikėti valstybe tie jaunuoliai, jų motinos ir tėvai, kai valstybės vadovas pažada siųsti į kariaujančią valstybę jų išaugintus jaunus žmones nė nepaklausiant, ką apie tai mano tauta?
Nežinau, ar tai savo kaip valstybės vadovo galios demonstravimas, ar tik klusnus žygiavimas pagal Europos liniją, ar paprasčiausias, nepiktybiškas nepagalvojimas, kaip į tokį kalbėjimą už visą tautą sureaguos piliečiai. Bet pasitikėjimo valstybe tokie vieši pareiškimai tikrai neprideda.
Daugelis skaudžiai nusivylė dar ir dėl to, kad Prezidentas išvyko būtent tą dieną, kai buvo minimas Baltijos kelias, nors turėjo būti su savais žmonėmis, prieš kelis dešimtmečius rankomis apglėbusiais savo laisvę ir jos nepaleidusiais. Taip tarsi pademonstravo, jog Ukraina jam svarbiau nei Lietuva.
Ar galima pasitikėti valstybe, kurioje dalis Seimo narių stumia pedofilus gelbėjantį įstatymą, pagal kurį būtų galima tvirkinti ir prievartauti nepilnamečius ir mažamečius vaikus, jeigu jie patys sutinka.
Gal tie įstatymo pataisų kūrėjai neturi savo vaikų, jeigu nežino, jog naivų patiklų mažylį galima papirkti čiulpinuku arba šokolado plytele, ypač, jeigu tėvai jo tokiais skanėstais kasdien nelepina?
O gal yra garantuoti, jog į pedofilų pinkles niekuomet nepaklius jų atžalos, nes tarnų yra nuvežamos ir parvežamos iš taško A į tašką B?
O gal pataisos yra gelbėjimosi ratas į pedofilijos skandalą įsipainiojusiam bendrapartiečiui?
Ką apie valstybę galvoti, kai laisvoje demokratinėje šalyje, prisidengiant kova su dezinformacija, pristatomas Informacinės gynybos įstatymų paketas, kurį priėmus, tiek žurnalistai, ypač opozicinių medijų, tiek savo nuomonę ar viešai neskelbiamuose šaltiniuose atkastą informaciją socialiniuose tinkluose skelbiantys žmonės gali tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Patekti į kalėjimą arba mokėti didžiules baudas.
Pavojingiausia, jog apie „kriminalinio nusikaltimo“ dydį spręs ne teismai, o biurokratinė įstaiga, kurios nuomonė gali būti politizuota.
Bet šįkart laisvos minties ir laisvo žodžio pančiai niekam nekliūva. Tie, kurie stovėjo mitinguose, nuo valdysenos pakeitimų gindami LRT ir jos direktorę, šį iš tikrųjų žodžio laisvę varžantį įstatymą, matyt, priima kaip gėrį. Arba aiškiai žino, kad šis įstatymas jiems nebus taikomas.
Nes ir dabar visuomeniniam transliuotojui netaikomi jokie padorios ir teisingos žurnalistikos standartai. Jai leidžiama viskas. Lyg išlepintam kaprizingam vaikui, kuris griežčiau sudrausmintas ar negavęs saldumyno pareiškia, jog tučtuojai iššoks pro langą.
Antai Prezidentas LRT tarybos nare paskyrė profesorę, teisininkę Liudviką Meškauskaitę, vieną kompetentingiausių teisininkių – žiniasklaidos žinovių.
Koks akibrokštas LRT primadonoms ir joms prijaučiantiems komentatoriams! Mat, profesorė nepritarė kultūrininkų mitingams, tylos minutėms LRT eteryje ir kitiems išsidirbinėjimams, kai Seimas priiminėjo LRT įstatymo pataisas.
Prasidėjo įžūlus puolimas, profesorės kaip specialistės ir kaip žmogaus žeminimas. Išvadinta atvira žurnalistų prieše, marginalų šaikos atstove, laisvės prieše, netgi šunadvokate.
Ir tribūną puolimui suteikia nacionalinis transliuotojas! Tas, kuris turėtų rodyti aukščiausius žurnalistikos standartus ir skiepyti pasitikėjimą valstybe. Deja, leidžia sau užsiimti kerštu, tarsi būtų ne visuomeninis transliuotojas, o uždaroji akcinė bendrovė, kurios pagiežos, o gal baimės pritvinkę savininkai šluoja nuo žemės paviršiaus kitaminčius ir konkurentus.
Jeigu taip pasielgtų kokios nors kitos biudžetinės įstaigos darbuotojas, pavyzdžiui, mokytojas išvadintų mokinį nevykėliu, pažemintų kitų mokinių akyse, ko gero, būtų atleistas iš darbo.
LRT biudžetinėje įstaigoje patyčios ir žmonių žeminimas toleruojami.
Elementarus padorios žurnalistikos standartas – išklausyti ir antrąją pusę arba kritikuojamąjį. Bet antai surengiama laida, pakviečiami keturi pašnekovai, paskui dar keli akademikai. Ir „audžia“ visi premjerą dėl jo disertacijos, kurioje neva esama pora puslapių plagiato. Drauge „audžia“ ir žmoną dėl įsidarbinimo Raudondvario dvare. Kritikuoja net susiriesdami. Bet nei premjero, nei jo žmonos eteryje nėra. Nėra ir jo pusę palaikančio komentatatoriaus. Nesuteikiama teisė apsiginti. Žaidimas į vienus vartus! Kaipgi čia su profesine žurnalisto etika?
Ir kodėl nutylimas kitas viešojoje erdvėje skelbiamas faktas, jog „teisingai“ partijai priklausančio europarlamentaro žmona gyvena Briuselyje, bet dirba ministerijoje, Lietuvoje? Jei jau esame tokie principingi ir teisingi, tai už tas pačias nuodėmes vienodai „auskime“ visus.
Neginu premjero. Gal iš tiesų kas nors negerai su disertacija ar žmonos įdarbinimu... Bet keista, kad prieš dešimtmetį ar dar seniau apginta disertacija neužkliuvo iki šiol. Juk LRT detektyvai galėjo tuoj pat suuosti ir išnarplioti disertacijos istoriją. Bet nesivargino, nes neapsimokėjo. Tuomet M. Sinkevičius, matyt, buvo per mažo kalibro veikėjas. Nestojo „teisingos partijos“ atstovams skersai kelio.
Ir niekam neįdomu, kad panašių disertacijų stalčiuose gal guli dar koks šimtas? Juk mokslų daktarų Lietuvoje kaip niekad apstu. Tik jų autoriai, tikriausiai, kukliai sėdi žemesnėse pareigose. Gal plauna smegenis studentams? Bet ne premjerai... Išeitų, jog gali ir nusirašyti, ir nusikalbėti rengdamas disertaciją – tapsi daktaru tik netapk premjeru. Nors norint tapti meru ar premjeru visai nebūtinas daktaro laipsnis. Būta ministrių teturėjusių tik bakalauro diplomą.
Ar tokios temos ir toks jų pateikimo būdas prideda pasitikėjimo valstybe? Matyt, kad ne.
Lietuvis kaip ir kiekvienos kitos valstybės žmogus ypač jautrus neteisybei, jo nuomonės nepaisymui, dvigubiems standartams, patyčioms ir pažeminimui.
Kiekvienas norėtume didžiuotis savo valstybe ir besąlygiškai ja pasitikėti. Žinoti, jog valstybėje tarpsta teisybė, erdvė laisvam žmogaus apsisprendimui, jo minties ir žodžio laisvei.
Tačiau, kai Kryžkalnyje nugriaunama ori, graži didinga lietuvaitės skulptūra vien todėl, kad ji pastatyta sovietiniais laikais, o po kelių dešimtmečių prie Kaišiadorių kultūros centro žinomas skulptorius paklupdo nuogą, celiulito išvagotą moters kūną, nuleista galva, bet pakeltu užpakaliu ir tą vulgarią prostitutišką skulptūrą pavadina lietuvaite, apima neviltis.
Ar tikrai per kelis laisvos Lietuvos dešimtmečius taip nuvertėjo lietuvė moteris ir Lietuvos žmogus?
Ar tikrai rusai kalti, kai patys iš savęs tyčiojamės?