Naujausios
„Pasirink švaresnių, naujesnių knygų. O tai teks sunaudoti prakurams“, – keldama iš visureigio kartono dėžes pilnas knygų, su kartėliu kalbėjo į kiemą įriedėjusi draugė. Praktiška, konkreti, trumpakalbė. Bet išmesti arba sukūrenti knygas ir jai pasirodė – per žiauru.
Knygos – ne jos. Viena pažįstama nupirko senos inteligentės butą su visais baldais, daiktais ir knygomis. Dabar tokia mada. Kvaila dar ką nors iš buvusio gyvenimo išsivežti, pasilikti. Ypač jei tų daiktų savininko jau nebėra.
O butą nupirkusiajai taip pat tų daiktų nereikia. Ypač knygų. Juk dabar viskas skaitmenizuota. Knygos kompiuteryje arba telefone. Žinoma, jeigu jos dar bent mažumai reikalingos. Kam užimti vietą popierinių knygų lentynomis? Dabar vertinama erdvė. Reikia vietos prabangą žymintiems dalykams.
Taigi, naujoji buto savininkė paprašė mano draugės išvežti knygas: „Tu turi krosnį – sukūrensi.“
Va taip. Be jokio gailesčio.
Senovės Kinijoje dar prieš mūsų erą, 213 metais, imperatorius Qin Shi Huang įsakė deginti filosofines knygas. Tryliktajame amžiuje Paryžiuje vyko vieša talmudo deginimo akcija. Nacių Vokietija 1933 metais Berlyne, Bebelio aikštėje, sudegino apie 20 tūkstančių žydų, marksistų ir kitų režimui priešingų autorių knygų.
Nelyginu mūsų buitinio knygų naikinimo su anų laikų masiniu. Čia nėra tokio galingo politinio užtaiso.
Mes dvidešimt pirmajame amžiuje knygas deginame, pasižiūrėję į viršelį. Pasiliekame tą, kuri naujesnė, išvaizdesnė, gražiau atrodys lentynoje. Nepageidautina leista sovietiniais laikais. Nesvarbu, kad tai klasika. Nemari. Nesenstanti.
Priglaudžiau dalį knygų. Nors vietos namuose – taip pat ne per daug.
Būčiau priglaudusi ir net iš Kauno parsiboginusi dalį mirusio mokslininko palikimo. Didžiulė lentyna. Per visą sieną. Prikrauta vertingos mokslinės ir grožinės literatūros. Naujųjų buto šeimininkų prašiau – palaukit. Atvažiuosiu. Atsirinksiu.
Nelaukė. Jauna šeima skubėjo remontuoti. Išgyvendinti viską, kas likę iš senojo šeimininko gyvenimo. Ir knygas, ir lentyną išvežė į sąvartyną.
Tai dar baisiau negu sudeginti. Išmesti tiek žmonijos išminties tarp šiukšlių. Kad sušlaptų nuo lietaus ir sniego. Ištižtų, supūtų. Regis, knyga – ne gyva būtybė. Bet man ji prilygsta gyvai. O kai išmetama į sąvartyną, prilygsta knygos paniekinimui. Gal net kankinimui.
Gal todėl, kad esu rašto žmogus? Kad žinau, kiek laiko, jėgų, minčių ir jas atitinkančių žodžių reikia sudėti į straipsnį, apybraižą, interviu. Ką jau bekalbėti apie mokslinę ir grožinę literatūrą...
Antrą kartą skaitau buvusios savo dėstytojos ir diplominio darbo vadovės Viktorijos Daujotytės knygą „Kai rašai, nebijai“. Po truputį. Po dešimt puslapių prieš miegą. Dozuoju, nes tai tarsi atlygis po dienos darbų. 700 puslapių. Užteks porai mėnesių.
Nes kartais norisi sustoti prie vaikystę menančio žemaitiško žodžio. Mano kaip ir knygos autorės tėvai vartojo panašius žodžius ir posakius. Išpažino tokį pat požiūrį į gyvenimą. Ir vargo tokį pat pokario ir pirmųjų sovietinių dešimtmečių žmogaus vargą.
Skaitau apie iškilios profesorės, literatūrologės, rašytojos skurdžią vaikystę ir jaunystę, apie pagaliau nusipirktą naują paltą, kurio turėjo užtekti šešeriems metams: vieneriems mokytojystės ir penkeriems studijų...Galiausiai randu dienoraštinį intarpą ir džiaugsmą, kad josios dukraitės auga šiltai, švariai, nieko nestokodamos. Turi net pianiną.
Taip artima ir taip pažįstama. Nors pati augau jau vėliau ir šiek tiek lengviau. Bet paltas ir žieminiai batai buvo perkami už vasaros stipendiją. Taip pat kelioms žiemoms.
Baigiamąją diplominio darbo dalį nunešiau savo dėstytojai į namus. Tuomet ji augino sūnų. Nepatogu eiti tuščiomis. Nupirkau ne pačių brangiausių gėlių. Puokštelę tulpių. „Kokios gražios tulpytės!“ – nepašykštėjo pagirti. Net nustebau. Pamaniau, jog kiti studentai dovanoja rožių.
Nepriekaištavo ir už tai, kad diplominį darbą spausdinau pati. Iš apylinkės savaitgaliams pasiskolinta spausdinimo mašinėle. Turtingesnieji studentai samdė sekretores. Jeigu puslapyje viena korektūros klaidelė, pataisau ranka. Neperspausdinsi viso puslapio. Pamenu netgi paguodė: „Nesvarbu, kaip atspausdinta. Svarbu – turinys.“ Turinį įvertino penketu. Anuomet tai buvo pats geriausias pažymys.
Ir tik skaitydama buvusios savo dėstytojos knygą supratau viską, kas anuomet mane taip maloniai stebino. Vargą pažinęs žmogus supranta ir atjaučia kitą vargstantį.
Neįsivaizduoju kaip galėtų būti, jeigu ir ši mano gerbiamos profesorės knyga atsidurtų sąvartyne. Bet gali nutikti ir taip, kai manęs nebus ir jau nebegalėsiu pareikšti savo valios. Kai mano namus parduos ir juos reikės tiesiog ištuštinti. Nes reikės naujai išdažyti sienas. Pakeisti plyteles ir parketą.
Vienintelė viltis – gal neišmes, nes knyga – stora, išvaizdi, kietais viršeliais? Papuoš kokią neužpildytą lentyną. O gal naujiems šeimininkams rūpės ir jos turinys? Duok Dieve, kad nutiktų būtent taip!
Bet daugelis kitų tikrai bus sudegintos arba išvežtos į sąvartyną. Gal net tos, kurių bendraautorė aš esu.
Nuo pat vaikystės pirkau knygas. Tėvai duodavo kapeikų spurgai. Arba pusę rublio pietums. O aš nevalgau. Po pamokų bėgu į knygyną ir perku mažas Lietuvos poetų pirmąsias eilėraščių knygutes, plonais viršeliais, kainuojančias po 20 – 30 kapeikų.
Dabar jau kai kurių jų autorių nebėra. O mano senoje „Fredos“ sekcijoje dar gyvena jų pirmosios knygos. Nedrįstu jų išmesti. Nors šalia tiek daug solidesnių lietuvių ir užsienio autorių klasikos kūrinių, kuriems teko pirkti dar vieną knygų lentyną.
Pamenu prieš kokius keturis dešimtmečius, kai dirbau rajono laikraščio redakcijoje, į svečius užsuko redaktorius. Pamatęs mano bibliotekėlę, sukritikavo. „Kam laikai tokias mažavertes knygas?“
Nežinau, ar jos mažavertės. Kartais atsiverčiu paskaitinėju. Kai kurie eilėraščiai dar gražesni, dar nuoširdesni ir artimesni už vėlyvuosius tų pačių ar kitų, talentingiausiais pripažintų autorių.
Matyt, knygą kaip ir artimą žmogų renkamės kiekvienas savaip – pagal savus širdies ir proto kriterijus. Ir nebūtinai tą, kuri visuotinai pripažinta.
Knygos man primena žalią lanką, kurioje išsitenka ir vešli žolė, ir skirtingos laukinės gėlės, ir vaistažolės, ir skraidantis drugelis, ir žiogas, ir žolynuose lizdą sukantis paukštis.
Taigi, ir knygose viskas sudėta: ir gyvenimo išmintis, ir kelių kartų gyvenimų sukaupta informacija, ir jausmų evoliucijos, ir paguoda žmogui sunkioje situacijoje. Ir pamokos.
Tik ką daryti, kai knygos pergyvena žmogų – savo šeimininką? O taip būna visuomet. Nes knygos – nemarios, jeigu jų kas nors nesudegina arba nepalieka sniegui ir lietui žudyti sąvartyne.
Seni, nereikalingi žmonės eina į prieglaudas, dabar vadinamas socialinės globos namais. Kad skambėtų švelniau, gražiau, prakilniau. Yra gyvūnų prieglaudos, į kurias atveža nereikalingus kačiukus ir šuniukus.
Naujai santvarkai netikusius paminklus nuėmė nuo postamentų ir suvežė į Grūto parką. Gal būtų išvežę į sąvartyną. Bet šviesios atminties Viliumo Malinausko galvoje gimė geniali mintis – išsaugoti istoriją, o tuo pačiu ir talentingų menininkų darbą. Ir galimybes – didžiules erdves – tokiai paminklų prieglaudai šis šviesuolis turėjo.
Kartais svajoju, kad taip Lietuvoje atsirastų dar vienas turtingas ir protingas žmogus, turintis tuščių patalpų, kuriose galėtų įkurti knygų prieglaudą. Juk lieka tuščios mokyklos, administracinės patalpos kaimuose ir miesteliuose.
Ten galėtume nuvežti nereikalingas knygas. Kad nereikėtų deginti arba boginti į sąvartyną. Ilgainiui gal ir nauji šeimininkai joms atsirastų. Kaip atsiranda nereikalingiems gyvūnėliams. Paimtų tas talentingų žmonių kadaise kurtas knygas. Parsivežtų į šiltus jaukius namus. Skaitytų sėdėdami patogiuose foteliuose. Paskui padėtų į saugią lentyną.
Keičiasi laikai. Keičiasi žmonės. Keičiasi paminklai. Keičiasi ir knygos. Ir tos senosios, nereikalingosios kada nors gali tapti didžiausia vertybe, kurios ieškos ateities žmonės.
Kaip mes kad ieškome sudriskusių, nuo laiko pageltusių tarpukario Lietuvos ar dar senesnių laikų leidinių. Ir atsargiai su didžiule pagarba juos vartome.