
Naujausios
Situacija pasikeitė
Gelbėtoju V. Miliukas su pertraukomis dirba nuo 1987-ųjų, tada buvo tik 18 metų. Pradėjo Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje esančiame Pageluvio kaime, prie Geluvos ežero. Nebelikus gelbėtojų namelio Pageluvyje, V. Miliukas perkeltas darbui prie Prūdelio.
Anot Valdo, prieš gerą dešimtmetį Geluvos ežero pakrantės vasaromis tiesiog būdavo nusėtos poilsiautojų palapinių – ištisas palapinių miestelis. Bruzdesys – kiaurą parą. Būdavę linksma, bet ir nelaimių pasitaikydavo. Prisimena, kaip iš ežero teko traukti 20-ąjį gimtadienį čia pat šventusio jaunuolio kūną...
Sako, anksčiau mada būdavo prie vandens važiuoti švęsti. Kaip reikiant "prisibaliavojus" būriu sukrisdavo į vandenį atsivėsinti. Ir retai kuriam žodinio įspėjimo užtekdavo, kad ropštųsi iš vandens. Gelbėtojams tekdavo vieną po kito "gaudyti" ežere, kad grąžintų į krantą.
Po linksmybių – kalnai šiukšlių, popieriaus ir butelių. Atsiradus vienkartiniams indams, vandens telkinių pakrantės po šventės tiesiog baltuodavo nuo paliktų plastiko lėkštučių ir šakučių. Jas gelbėtojai surinkdavo – negi sėdės ant šiukšlių krūvos.
Apie dešimtmetį prie Prūdelio kiekvieną vasarą dirbantis gelbėtojas pastebėjo, kad dabartiniai poilsiautojai visai kitokie negu anksčiau – kiekvienas dažniausiai savo šiukšles susirenka.
Nerūpi miesto valdžiai Prūdelis. Užmirštas.
Būna ir skaudžių atvejų
Nors neblaivių prie vandens vis dar pasitaiko, tačiau tik pavieniai nepaiso raginimo lipti iš vandens.
Kartą pastebėjo į paplūdimį atėjusį ketvertą – du vyrukus su dviem moterimis. Visi lyg vienas – vienodai įkaušę. Gelbėtojo akyse abi moterys susiėmė už rankų ir jau eina tilteliu pūkštelėti į Prūdelį. Perspėtos gelbėtojo tik juoktis pradėjo: dėl ko tada jis esantis, jei ne gelbėti?
Panašiai nutiko ir su dar viena poilsiautoja. Sugalvojusi perplaukti Prūdelį ji neapsisuko perspėta priplaukusio gelbėtojo: jeigu skęs, leis, kad būtų išgelbėta.
Kitą kartą vėl pastebėjo neblaivią moterį. Greičiausiai ji sugalvojo išsimaudyti nuėjusi tolėliau nuo maudymvietės. Atbėgę vaikai gelbėtojus informavo apie skęstančiąją. Ištraukė nelaimėlę iš paties dugno greta kranto. Kol atvyko greitoji, pasikeisdami darė dirbtinį kvėpavimą. Visi ženklai bylojo, kad gyvybė vos rusena – pernelyg ilgai vandenyje išbūta. Tačiau šis atvejis baigėsi laimingai.
V. Miliukas sako, kad neblaivų žmogų vandenyje nesunkiai galima pažinti iš jo plaukimo – rankų mostų, ritmiškumo. Neblaivūs į vandenį šoka energingai, bet jėgos netrukus ima sekti, kol jų nebelieka. Tokius "drąsuolius" gelbėtojams tenka į krantą parsiplukdyti ir valtimi.
Ne tik gelbėti, bet ir padėti
Skęsta ne tik neblaivūs. Prieš trejetą metų į Prūdelio gelbėtojus kreipėsi moteris, teiravosi, ar gelbėjimo stoties darbuotojai nematė besimaudančio jos tėčio – Prūdelio kaimynystėje gyvenantis garbaus amžiaus žmogus čia ateidavo kiekvieną rytą.
Dvi dienas Priešgaisrinės tarnybos narai ir tvenkinio gelbėtojai košė Prūdelį, tačiau paieškos vis nedavė rezultato. O trečią dieną tvenkinio tolumoje V. Miliukas pamatė į plūdurą panašų apskritimą. Suprato, kad tai žmogaus galva...
Apie tris dešimtmečius į pagalbą žmonėms skubantis gelbėtojas sako akistatoje su mirtimi niekada neišsigandęs, nes gyvas žmogus kartais baisesnis už mirusį. Gelbėtojo darbe labai svarbus psichologinis pasirengimas.
"Plaukikas gali būti kietas, bet jeigu pamatęs skęstantį žmogų, išsigąs arba ims bėgti, gelbėtoju tokiam nebūti", – įsitikinęs.
Patyrė, kad svarbu akimirksniu suvokti rizikos laipsnį, įjungti racionalų mąstymą ir tiksliai panaudoti gelbėjimo metodiką, juk net menkiausia klaidelė gali kainuoti ne tik skęstančio žmogaus, bet ir paties gyvybę.
Valdas žino ne vieną atvejį, kai supanikavęs gelbėjamas žmogus įnirtingai kabinosi į priplaukusį gelbėtoją, trukdydamas jam padėti.
"Žinau, kad gelbėtojas vienam net į veidą žiebė, kad trumpam apsvaigintų ir galėtų tęsti gelbėjimo operaciją", – pasakoja V. Miliukas.
Bet gelbėtojams kur kas dažniau tenka "auklės" darbas. Antai vyresnieji vaikai labai pamėgę Prūdelio viduryje trykštantį fontanėlį. Priplaukę prie jo, bando ropštis, mėgina pirštu užkimšti skylutes. Chuliganus nuo fontano tenka varu varyti, kad nesulaužytų. Nuvarai vienus, žiūrėk, ropščiasi kiti.
Prūdelio puošmeną – fontanėlį – prieš keletą metų sukonstravo vienas iš gelbėtojų. To žmogaus jau nebėra, o jo darbas liko – prisiminimas kolegoms.
Prūdelis praranda populiarumą
Prūdelio populiarumas vis labiau blėsta užleisdamas pirmą vietą rekonstruotam Rėkyvos ežero paplūdimiui. Šio ežero pakrantėje taip pat budi sporto centro "Atžalynas" gelbėtojai.
Prūdelis, anot V. Miliuko, dabar likęs tik vaikų ir pensininkų tvenkiniu.
Žuvimi ir vandens augalais turtingas telkinys, įšilus vandeniui, neretai turi dumblo kvapą, todėl nemažai žmonių prie Prūdelio ateina tik pasideginti, bet nesimaudyti. Juolab kad maudymvietė skurdi: krantai užžėlę vandens augalais, smėliuko – nė ženklo, tiltelio gale – kadaise šuoliams į vandenį skirto namelio betoninis pamatas.
Nėra prie Prūdelio ir apšvietimo, todėl nepopuliarus jis šiltais vasaros vakarais pasivaikščioti išėjusiems gyventojams. Nesant apšvietimo, pakrantes mėgsta "juodų" darbų vykdytojai, tai todėl čia esančiai gelbėjimo stočiai kiekvieną sezoną prireikia greitosios pagalbos.
"Tiesiai šviesiai pasakysiu, kad nerūpi miesto valdžiai Prūdelis. Užmirštas", – sako gelbėtojas.
Jis atsimena, kaip prieš gerus penketą metų aplink Prūdelį lankėsi valdžios atstovai – matavo, aptarinėjo, planavo, kaip ką padaryti, rekonstruoti, atnaujinti. Bet kalbos taip ir liko kalbomis.