Gelbėtojas susiduria ir su mirtimi

Situacija pasikeitė

Gel­bė­to­ju V. Mi­liu­kas su per­trau­ko­mis dir­ba nuo 1987-ųjų, ta­da bu­vo tik 18 me­tų. Pra­dė­jo Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je esan­čia­me Pa­ge­lu­vio kai­me, prie Ge­lu­vos eže­ro. Ne­be­li­kus gel­bė­to­jų na­me­lio Pa­ge­lu­vy­je, V. Mi­liu­kas per­kel­tas dar­bui prie Prū­de­lio.

Anot Val­do, prieš ge­rą de­šimt­me­tį Ge­lu­vos eže­ro pa­kran­tės va­sa­ro­mis tie­siog bū­da­vo nu­sė­tos poil­siau­to­jų pa­la­pi­nių – iš­ti­sas pa­la­pi­nių mies­te­lis. Bruz­de­sys – kiau­rą pa­rą. Bū­da­vę links­ma, bet ir ne­lai­mių pa­si­tai­ky­da­vo. Pri­si­me­na, kaip iš eže­ro te­ko trauk­ti 20-ąjį gim­ta­die­nį čia pat šven­tu­sio jau­nuo­lio kū­ną...

Sa­ko, anks­čiau ma­da bū­da­vo prie van­dens va­žiuo­ti švęs­ti. Kaip rei­kiant "pri­si­ba­lia­vo­jus" bū­riu su­kris­da­vo į van­de­nį at­si­vė­sin­ti. Ir re­tai ku­riam žo­di­nio įspė­ji­mo už­tek­da­vo, kad ropš­tų­si iš van­dens. Gel­bė­to­jams tek­da­vo vie­ną po ki­to "gau­dy­ti" eže­re, kad grą­žin­tų į kran­tą.

Po links­my­bių – kal­nai šiukš­lių, po­pie­riaus ir bu­te­lių. At­si­ra­dus vien­kar­ti­niams in­dams, van­dens tel­ki­nių pa­kran­tės po šven­tės tie­siog bal­tuo­da­vo nuo pa­lik­tų plas­ti­ko lėkš­tu­čių ir ša­ku­čių. Jas gel­bė­to­jai su­rink­da­vo – ne­gi sė­dės ant šiukš­lių krū­vos.

Apie de­šimt­me­tį prie Prū­de­lio kiek­vie­ną va­sa­rą dir­ban­tis gel­bė­to­jas pa­ste­bė­jo, kad da­bar­ti­niai poil­siau­to­jai vi­sai ki­to­kie ne­gu anks­čiau – kiek­vie­nas daž­niau­siai sa­vo šiukš­les su­si­ren­ka.

Ne­rū­pi mies­to val­džiai Prū­de­lis. Už­mirš­tas.

Bū­na ir skau­džių at­ve­jų

Nors ne­blai­vių prie van­dens vis dar pa­si­tai­ko, ta­čiau tik pa­vie­niai ne­pai­so ra­gi­ni­mo lip­ti iš van­dens.

Kar­tą pa­ste­bė­jo į pa­plū­di­mį atė­ju­sį ket­ver­tą – du vy­ru­kus su dviem mo­te­ri­mis. Vi­si lyg vie­nas – vie­no­dai įkau­šę. Gel­bė­to­jo aky­se abi mo­te­rys su­siė­mė už ran­kų ir jau ei­na til­te­liu pūkš­te­lė­ti į Prū­de­lį. Pers­pė­tos gel­bė­to­jo tik juok­tis pra­dė­jo: dėl ko ta­da jis esan­tis, jei ne gel­bė­ti?

Pa­na­šiai nu­ti­ko ir su dar vie­na poil­siau­to­ja. Su­gal­vo­ju­si per­plauk­ti Prū­de­lį ji neap­si­su­ko per­spė­ta pri­plau­ku­sio gel­bė­to­jo: jei­gu skęs, leis, kad bū­tų iš­gel­bė­ta.

Ki­tą kar­tą vėl pa­ste­bė­jo ne­blai­vią mo­te­rį. Grei­čiau­siai ji su­gal­vo­jo iš­si­mau­dy­ti nuė­ju­si to­lė­liau nuo mau­dym­vie­tės. At­bė­gę vai­kai gel­bė­to­jus in­for­ma­vo apie skęs­tan­čią­ją. Išt­rau­kė ne­lai­mė­lę iš pa­ties dug­no gre­ta kran­to. Kol at­vy­ko grei­to­ji, pa­si­keis­da­mi da­rė dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą. Vi­si ženk­lai by­lo­jo, kad gy­vy­bė vos ru­se­na – per­ne­lyg il­gai van­de­ny­je iš­bū­ta. Ta­čiau šis at­ve­jis bai­gė­si lai­min­gai.

V. Mi­liu­kas sa­ko, kad ne­blai­vų žmo­gų van­de­ny­je ne­sun­kiai ga­li­ma pa­žin­ti iš jo plau­ki­mo – ran­kų mos­tų, rit­miš­ku­mo. Neb­lai­vūs į van­de­nį šo­ka ener­gin­gai, bet jė­gos ne­tru­kus ima sek­ti, kol jų ne­be­lie­ka. To­kius "drą­suo­lius" gel­bė­to­jams ten­ka į kran­tą par­si­pluk­dy­ti ir val­ti­mi.

Ne tik gel­bė­ti, bet ir pa­dė­ti

Skęs­ta ne tik ne­blai­vūs. Prieš tre­je­tą me­tų į Prū­de­lio gel­bė­to­jus krei­pė­si mo­te­ris, tei­ra­vo­si, ar gel­bė­ji­mo sto­ties dar­buo­to­jai ne­ma­tė be­si­mau­dan­čio jos tė­čio – Prū­de­lio kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­tis gar­baus am­žiaus žmo­gus čia atei­da­vo kiek­vie­ną ry­tą.

Dvi die­nas Prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos na­rai ir tven­ki­nio gel­bė­to­jai ko­šė Prū­de­lį, ta­čiau paieš­kos vis ne­da­vė re­zul­ta­to. O tre­čią die­ną tven­ki­nio to­lu­mo­je V. Mi­liu­kas pa­ma­tė į plū­du­rą pa­na­šų ap­skri­ti­mą. Sup­ra­to, kad tai žmo­gaus gal­va...

Apie tris de­šimt­me­čius į pa­gal­bą žmo­nėms sku­ban­tis gel­bė­to­jas sa­ko akis­ta­to­je su mir­ti­mi nie­ka­da neiš­si­gan­dęs, nes gy­vas žmo­gus kar­tais bai­ses­nis už mi­ru­sį. Gel­bė­to­jo dar­be la­bai svar­bus psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ren­gi­mas.

"Plau­ki­kas ga­li bū­ti kie­tas, bet jei­gu pa­ma­tęs skęs­tan­tį žmo­gų, iš­si­gąs ar­ba ims bėg­ti, gel­bė­to­ju to­kiam ne­bū­ti", – įsi­ti­ki­nęs.

Pa­ty­rė, kad svar­bu aki­mirks­niu su­vok­ti ri­zi­kos laips­nį, įjung­ti ra­cio­na­lų mąs­ty­mą ir tiks­liai pa­nau­do­ti gel­bė­ji­mo me­to­di­ką, juk net men­kiau­sia klai­de­lė ga­li kai­nuo­ti ne tik skęs­tan­čio žmo­gaus, bet ir pa­ties gy­vy­bę.

Val­das ži­no ne vie­ną at­ve­jį, kai su­pa­ni­ka­vęs gel­bė­ja­mas žmo­gus įnir­tin­gai ka­bi­no­si į pri­plau­ku­sį gel­bė­to­ją, truk­dy­da­mas jam pa­dė­ti.

"Ži­nau, kad gel­bė­to­jas vie­nam net į vei­dą žie­bė, kad trum­pam ap­svai­gin­tų ir ga­lė­tų tęs­ti gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją", – pa­sa­ko­ja V. Mi­liu­kas.

Bet gel­bė­to­jams kur kas daž­niau ten­ka "auk­lės" dar­bas. An­tai vy­res­nie­ji vai­kai la­bai pa­mė­gę Prū­de­lio vi­du­ry­je trykš­tan­tį fon­ta­nė­lį. Prip­lau­kę prie jo, ban­do ropš­tis, mė­gi­na pirš­tu už­kimš­ti sky­lu­tes. Chu­li­ga­nus nuo fon­ta­no ten­ka va­ru va­ry­ti, kad ne­su­lau­žy­tų. Nu­va­rai vie­nus, žiū­rėk, ropš­čia­si ki­ti.

Prū­de­lio puoš­me­ną – fon­ta­nė­lį – prieš ke­le­tą me­tų su­konst­ra­vo vie­nas iš gel­bė­to­jų. To žmo­gaus jau ne­bė­ra, o jo dar­bas li­ko – pri­si­mi­ni­mas ko­le­goms.

Prū­de­lis pra­ran­da po­pu­lia­ru­mą

Prū­de­lio po­pu­lia­ru­mas vis la­biau blės­ta už­leis­da­mas pir­mą vie­tą re­konst­ruo­tam Rė­ky­vos eže­ro pa­p­lū­di­miui. Šio eže­ro pa­kran­tė­je taip pat bu­di spor­to cent­ro "At­ža­ly­nas" gel­bė­to­jai.

Prū­de­lis, anot V. Mi­liu­ko, da­bar li­kęs tik vai­kų ir pen­si­nin­kų tven­ki­niu.

Žu­vi­mi ir van­dens au­ga­lais tur­tin­gas tel­ki­nys, įši­lus van­de­niui, ne­re­tai tu­ri dumb­lo kva­pą, to­dėl ne­ma­žai žmo­nių prie Prū­de­lio atei­na tik pa­si­de­gin­ti, bet ne­si­mau­dy­ti. Juo­lab kad mau­dym­vie­tė skur­di: kran­tai už­žė­lę van­dens au­ga­lais, smė­liu­ko – nė ženk­lo, til­te­lio ga­le – ka­dai­se šuo­liams į van­de­nį skir­to na­me­lio be­to­ni­nis pa­ma­tas.

Nė­ra prie Prū­de­lio ir ap­švie­ti­mo, to­dėl ne­po­pu­lia­rus jis šil­tais va­sa­ros va­ka­rais pa­si­vaikš­čio­ti išė­ju­siems gy­ven­to­jams. Ne­sant ap­švie­ti­mo, pa­kran­tes mėgs­ta "juo­dų" dar­bų vyk­dy­to­jai, tai to­dėl čia esan­čiai gel­bė­ji­mo sto­čiai kiek­vie­ną se­zo­ną pri­rei­kia grei­to­sios pa­gal­bos.

"Tie­siai švie­siai pa­sa­ky­siu, kad ne­rū­pi mies­to val­džiai Prū­de­lis. Už­mirš­tas", – sa­ko gel­bė­to­jas.

Jis at­si­me­na, kaip prieš ge­rus pen­ke­tą me­tų ap­link Prū­de­lį lan­kė­si val­džios at­sto­vai – ma­ta­vo, ap­ta­ri­nė­jo, pla­na­vo, kaip ką pa­da­ry­ti, re­konst­ruo­ti, at­nau­jin­ti. Bet kal­bos taip ir li­ko kal­bo­mis.