Pavargusi „Šiaulių letenėlės“ vasara

Va­do­vės aky­se – nuo­var­gis

Vin­giuo­tas kai­mo ke­liu­kas nuo Ver­bū­nų at­ve­da į gy­vū­nų prie­glau­dą „Šiau­lių le­te­nė­lė“. Prie jos var­tų mus pa­si­tin­ka pa­grin­di­nis „šei­mi­nin­kas“ Bu­čis. Jis pa­si­tin­ka ir iš­ly­di vi­sus sve­čius. Tie­sa, jo var­dą su­ži­no­me kiek vė­liau per po­kal­bį su vie­šo­sios įstai­gos va­do­ve Ing­ri­da But­ku­te. Vos pa­ten­ka­me už var­tų, mus jau ly­di gau­si ke­tur­ko­jų pa­ly­da. Vi­si no­ri dė­me­sio ir bend­ra­vi­mo.

I. But­ku­tė ap­gai­les­ta­vo, ne­ga­lin­ti skir­ti sve­čiams daug lai­ko, nes šiuo me­tu li­ko be­veik be sa­va­no­rių, ku­riuos iš­gul­dė li­gos. Jai pa­de­da vie­na mer­gi­na, ku­ri ki­tą­met ke­ti­na stu­di­juo­ti ve­te­ri­na­ri­ją. Ji sa­va­no­riau­ja ant­rą die­ną. O pa­mai­tin­ti, iš­ve­džio­ti ir pa­si­rū­pin­ti 90 šu­nų ir per 25 ka­tė­mis rei­kia ir lai­ko, ir jė­gų.

Ing­ri­dos aky­se – nuo­var­gis. Mo­te­ris jo ne­sle­pia. Kaip pa­ti sa­ko, ato­sto­gos li­ko pri­si­mi­ni­muo­se. Išei­gi­nę die­ną ne­pa­me­na ka­da tu­rė­ju­si. O no­rė­tų­si nors po­rai va­lan­dų iš­trūk­ti prie jū­ros. Tie­sa, prieš ke­lias die­nas ją su­stab­dė su­šlu­ba­vu­si svei­ka­ta – pa­ki­lo tem­pe­ra­tū­ra. Pa­gu­li­nė­jo so­dy­bo­je, na­muo­se ir sa­ko pa­svei­ku­si. Kas­dien į prie­glau­dą va­ži­nė­ja iš Šiau­lių, ta­čiau atei­ty­je sva­jo­ja at­si­kel­ti kur nors ne­to­li prie­glau­dos.

„Vai­kai ma­no užau­gin­ti. Aš daug la­bai pa­ke­lia­vu­si, pa­ty­ru­si. Kai prieš ke­tu­ris me­tus su­ti­kau bū­ti prie­glau­dos va­do­ve, su­pra­tau, kad pa­si­ra­šau sau nuo­spren­dį, kad aš dau­giau nie­ko gy­ve­ni­me ne­be­pa­da­ry­siu. Va­do­ve ma­nęs net ne­pa­va­din­si. Esu me­niš­ka as­me­ny­bė, čia vis­kas yra kos­mo­sas. Po tru­pu­tė­lį mo­kau­si, adap­tuo­juo­si“, – pa­sa­ko­ja Ing­ri­da.

Jos pro­fe­si­ja – pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, yra de­vy­ne­rius me­tus dir­bu­si pe­da­go­ge su silp­na­re­giais vai­kais. 17 me­tų da­rė ta­tui­ruo­tes, daug ke­lia­vo po pa­sau­lį.

Iš­si­lai­ko iš žmo­nių pa­ra­mos

„Le­te­nė­lė“ il­gai blaš­kė­si iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Or­ga­ni­za­ci­jai pra­dė­ju­si va­do­vau­ti Ing­ri­da But­ku­tė iš­kart ėmė ieš­ko­ti jai tin­ka­mos vie­tos.

„Esu kai­mo vai­kas, to­dėl ieš­ko­jau vie­tos kai­me. Kad so­dy­bo­je bū­tų ir pa­to­gus pri­va­žia­vi­mas, ir elekt­ra, ir to­li nuo gy­ven­to­jų, taip ne­bū­na. Čia bu­vo ge­ra au­ra, ap­link ne­gy­ve­na nie­kas, ta­čiau ne­bu­vo ke­lio ir elekt­ros. Vis­ką da­rė­me iš pa­ra­mos lė­šų. Pir­mais me­tais – ke­lią, ant­rais - elekt­rą, o šį­met pa­si­sta­tė­me na­mu­ką“, – pa­sa­ko­ja va­do­vė.

Už 33 tūks­tan­čius eu­rų įsi­gy­ta­me mo­du­li­nia­me na­mu­ke įkur­di­na­mas gy­vū­nų priė­mi­mas, ka­ran­ti­no pa­tal­pos, „ma­my­čių“, li­go­niu­kų kam­ba­riai, ki­tos rei­ka­lin­gos pa­tal­pos.

Įs­tai­ga iš­si­lai­ko tik iš žmo­nių pa­ra­mos lė­šų, daug kas ski­ria sa­vo pa­ja­mų 2 pro­cen­tus.

„Esu la­bai dė­kin­ga žmo­nėms, ku­rie mu­mis pa­si­ti­ki. Sten­gia­mės pa­tei­sin­ti tą pa­si­ti­kė­ji­mą, nuo­šir­džiai dir­ba­me. Džiu­gu, kad mus ver­ti­na ir pa­lai­ko“, – sa­ko Ing­ri­da.

Per mė­ne­sį prie­glau­dai iš­lai­ky­ti rei­kia apie 4 tūks­tan­čių eu­rų. Vien ve­te­ri­na­rų pa­slau­gos at­siei­na apie 2 tūks­tan­čius. Dar iš­lai­ko pu­sant­ro mi­ni­ma­laus eta­to. Ing­ri­da sa­ko pa­si­se­ka, kai ne­rei­kia pirk­ti krai­ko, mais­to gy­vū­nams. Pa­si­džiau­gė, kad vie­nas gy­vū­nų pre­kių tink­las „už­ver­tė“ ko­ky­biš­ku mais­tu.

Ji la­bai no­rė­tų, kad Šiau­lių re­gio­ne at­si­ras­tų dar nors vie­na gy­vū­nų prie­glau­da, nes „Le­te­nė­lė“ ne­be­pa­ke­lia to­kio di­de­lio krū­vio. Ar­ti­miau­sios prie­glau­dos – Ma­žei­kių, Pa­ne­vė­žio ra­jo­nuo­se.

Val­diš­kos pa­ra­mos vie­šo­ji įstai­ga ne­gau­na. Tu­ri vie­nin­te­lę su­tar­tį su UAB „Kel­mės vie­ti­nis ūkis“, ta­čiau iš ten gau­na vos vie­ną-ki­tą gy­vū­ną. Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė tu­ri sa­vo sa­ni­ta­ri­nę tar­ny­bą Gruz­džiuo­se, iš ku­rių „le­te­nė­lė“ pe­ri­ma vi­sus gy­vū­nus, tik jau ne­mo­ka­mai. Va­do­vė džiau­gia­si, kad pa­sta­ruo­ju me­tu ko­mu­na­li­nin­kai bent bent pa­si­rū­pi­na gy­vū­nų skie­pais ir su­či­puo­ja.

Jaus­min­gos is­to­ri­jos

Ing­ri­da guo­džia­si, kad žmo­nės pyks­ta, kai at­si­sa­ko priim­ti jų gy­vū­nus.

„Tai jau ne­be mū­sų jė­goms. Jei­gu tu vi­są die­ną ne­ga­li priei­ti prie šuns, ne­pa­si­žiū­ri, kaip jis jau­čia­si, yra blo­gai. Anks­čiau kiek­vie­ną pa­ti iš­ve­džio­da­vau, da­bar ne­be­sus­pė­ju“, – kal­ba va­do­vė.

Or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri ke­lis nuo­la­ti­nius sa­va­no­rius, dar ke­le­tas at­va­žiuo­ja ret­kar­čiais. Daž­niau­siai gy­vū­nai pa­ten­ka iš Gruz­džių, iš Pak­ruo­jo ra­jo­no. Ing­ri­da pa­sa­ko­ja įvai­rias sa­vo au­gin­ti­nių is­to­ri­jas. Nep­ri­žiū­rė­ti, kan­kin­ti, mi­ręs šei­mi­nin­kas. Kai ku­rie jų ži­no­mi iš ro­dy­tų re­por­ta­žų. Pa­vyz­džiui, į liū­tą pa­na­šus dič­kis bu­vo ras­tas su­pa­kuo­tas į ne­di­de­lę dė­žu­tė­je. Ki­ta ka­ly­tė paim­ta iš šei­mi­nin­kės su į kak­lą įau­gu­sia gran­di­ne. Gra­žuo­lę bal­tą vos me­tų Azi­jos avi­ga­nę šei­mi­nin­kai pa­li­ko prie­glau­do­je iš­vyk­da­mi gy­ven­ti į už­sie­nį.

„Le­te­nė­lės“ so­cia­li­nė­je pa­sky­ro­je ga­li­ma pa­skai­ty­ti jaus­min­gas gy­vū­nų is­to­ri­jas. Jas la­bai kū­ry­biš­kai ir šil­tai pa­tei­kia pa­ti Ing­ri­da, tik pri­si­pa­žįs­ta, kad tam la­bai trūks­ta lai­ko.

„At­si­ke­liu 6 ry­to ir sten­giuo­si pa­ra­šy­ti bent apie vie­ną šu­niu­ką. Už­sib­rė­žiau to­kį tiks­lą. Vie­na sa­va­no­rė pa­da­rė gra­žių nuo­trau­kų, ir tai yra me­džia­ga kū­ry­ba“, – pa­sa­ko­ja va­do­vė.

Ji at­vi­rau­ja, kad to­kios is­to­ri­jos, pri­trau­kia žmo­nių dė­me­sį, gy­vū­nai iš­ke­liau­ja ne tik pas mū­sų ap­skri­ties žmo­nes, bet ir į ki­tus mies­tus ar net sve­čias ša­lis.

Daž­niau­siai Ing­ri­dai skam­bi­na kai­mų gy­ven­to­jai, ku­rie pra­šo šuns, ri­ša­mo prie gran­di­nės.

„Na, ne­ga­liu aš ati­duo­ti jų prie gran­di­nės, šir­dis ne­lei­džia. Šuo tu­ri gy­ven­ti ša­lia žmo­gaus“, – įsi­ti­ki­nu­si. Ing­ri­da.

Nors prie­glau­do­je yra ne tik vol­je­rai, bet ir pa­sta­ty­tų ne­ma­žai bū­dų, prie jų pri­riš­ti šu­nys, ta­čiau tai iš var­go. Daž­niau­siai ten įkur­di­na­mi ke­tur­ko­jai, ku­rie prieš pa­tek­da­mi į prie­glau­dą, ir­gi gy­ve­no pri­riš­ti prie bū­dos.

Ing­ri­da ke­lia tiks­lą – įreng­ti erd­vius vol­je­rus, kur gy­vū­nai ga­lė­tų gy­ven­ti lais­viau, ne­rei­kė­tų jų kas­dien iš­ve­džio­ti. Da­bar vol­je­rų gy­ven­to­jus kas­dien iš­lei­džia pa­bė­gio­ti į tam įreng­tą aikš­te­lę.

Ka­tės daž­niau­siai su ma­žais ka­čiu­kais, gy­ve­na ne­lais­vė­je, kol joms su­ran­da lai­ki­nus ar pa­sto­vius šei­mi­nin­kus. Nors ka­tės rei­ka­lau­ja ma­žiau prie­žiū­ros, jos la­biau ser­ga.

„Ne­ga­liu jų pa­lik­ti ne­gy­dy­tų. Rei­kia, ir į Kau­ną ve­ža­me, ir ope­ruo­ja­me, ne­ma­žai mo­ka­me už ve­te­ri­na­ri­nes pa­slau­gas“, – pa­sa­ko­ja va­do­vė.

Pa­tys juos pri­si­jau­ki­no­me...

Jei­gu šian­dien at­si­ras­tų koks ge­ras vers­li­nin­kas ir pa­klaus­tų, ko prie­glau­dai la­biau­siai rei­kia, Ing­ri­da nė ne­mirk­te­lė­ju­si at­sa­ky­tų – seg­men­ti­nės tvo­ros. Pu­se te­ri­to­ri­jos ap­tver­ta, ki­ta pu­sė – ne. Tvo­rai rei­kė­tų ko­kių 1600 eu­rų, pa­si­sta­ty­tų pa­tys.

„Ne­be­tu­riu lai­ko nei pa­si­rū­pin­ti, nei pa­gal­vo­ti. Ta va­sa­ra taip greit pra­bė­go“, – at­si­dūs­ta va­do­vė.

Ji sa­ko krei­pu­sis į Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, kad pa­dė­tų, ta­čiau pa­gal­bos ne­su­lau­kė. Ją pik­ti­na pa­ti sis­te­ma.

„Vi­so­se ša­ly­se be­glo­biai gy­vū­nai yra vals­ty­bės rei­ka­las. Šu­nys, ka­tės yra ste­ri­li­zuo­ja­mi, vak­ci­nuo­ja­mi ir pa­lei­džia­mi į lais­vę. Žmo­nės juos ži­no, pa­mai­ti­na ir vi­si drau­giš­kai su­gy­ve­na. Pas mus – ne­sup­ran­ta, kad tai gy­vi pa­da­rai. Mes pa­tys juos pri­si­jau­ki­no­me, ir jei gy­vū­nas mė­to­si gat­vė­je, tai ne šuo ir ne ka­tė kal­ta“, – sa­ko va­do­vė.

Ing­ri­da džiau­gė­si, nuo praė­ju­sios va­sa­ros at­si­ra­du­sia nau­ja tra­di­ci­ja, kai jau­na­ve­džiai sa­vo sve­čių pra­šo ne­do­va­no­ti gė­lių, o joms skir­tus pi­ni­gus paau­ko­ti gy­vū­nų prie­glau­dos au­gin­ti­niams. Po sa­vo šven­tės jau­na­ve­džiau at­ga­be­na ne­men­ką kie­kį gy­vū­nų mais­to, ki­tų rei­ka­lin­gų prie­mo­nių.

„Gė­lės nu­vys­ta, ypa­tin­gai tai ge­rai ži­no mo­ky­to­jai. O jau­na po­ra sa­vo šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą pra­de­da ne­sa­va­nau­diš­ku poel­giu. Tai la­bai gra­žu ir nau­din­ga“, – svei­ki­na to­kią ini­cia­ty­vą Ing­ri­da.