
Naujausios
Vadovės akyse – nuovargis
Vingiuotas kaimo keliukas nuo Verbūnų atveda į gyvūnų prieglaudą „Šiaulių letenėlė“. Prie jos vartų mus pasitinka pagrindinis „šeimininkas“ Bučis. Jis pasitinka ir išlydi visus svečius. Tiesa, jo vardą sužinome kiek vėliau per pokalbį su viešosios įstaigos vadove Ingrida Butkute. Vos patenkame už vartų, mus jau lydi gausi keturkojų palyda. Visi nori dėmesio ir bendravimo.
I. Butkutė apgailestavo, negalinti skirti svečiams daug laiko, nes šiuo metu liko beveik be savanorių, kuriuos išguldė ligos. Jai padeda viena mergina, kuri kitąmet ketina studijuoti veterinariją. Ji savanoriauja antrą dieną. O pamaitinti, išvedžioti ir pasirūpinti 90 šunų ir per 25 katėmis reikia ir laiko, ir jėgų.
Ingridos akyse – nuovargis. Moteris jo neslepia. Kaip pati sako, atostogos liko prisiminimuose. Išeiginę dieną nepamena kada turėjusi. O norėtųsi nors porai valandų ištrūkti prie jūros. Tiesa, prieš kelias dienas ją sustabdė sušlubavusi sveikata – pakilo temperatūra. Pagulinėjo sodyboje, namuose ir sako pasveikusi. Kasdien į prieglaudą važinėja iš Šiaulių, tačiau ateityje svajoja atsikelti kur nors netoli prieglaudos.
„Vaikai mano užauginti. Aš daug labai pakeliavusi, patyrusi. Kai prieš keturis metus sutikau būti prieglaudos vadove, supratau, kad pasirašau sau nuosprendį, kad aš daugiau nieko gyvenime nebepadarysiu. Vadove manęs net nepavadinsi. Esu meniška asmenybė, čia viskas yra kosmosas. Po truputėlį mokausi, adaptuojuosi“, – pasakoja Ingrida.
Jos profesija – pradinių klasių mokytoja, yra devynerius metus dirbusi pedagoge su silpnaregiais vaikais. 17 metų darė tatuiruotes, daug keliavo po pasaulį.
Išsilaiko iš žmonių paramos
„Letenėlė“ ilgai blaškėsi iš vienos vietos į kitą. Organizacijai pradėjusi vadovauti Ingrida Butkutė iškart ėmė ieškoti jai tinkamos vietos.
„Esu kaimo vaikas, todėl ieškojau vietos kaime. Kad sodyboje būtų ir patogus privažiavimas, ir elektra, ir toli nuo gyventojų, taip nebūna. Čia buvo gera aura, aplink negyvena niekas, tačiau nebuvo kelio ir elektros. Viską darėme iš paramos lėšų. Pirmais metais – kelią, antrais - elektrą, o šįmet pasistatėme namuką“, – pasakoja vadovė.
Už 33 tūkstančius eurų įsigytame moduliniame namuke įkurdinamas gyvūnų priėmimas, karantino patalpos, „mamyčių“, ligoniukų kambariai, kitos reikalingos patalpos.
Įstaiga išsilaiko tik iš žmonių paramos lėšų, daug kas skiria savo pajamų 2 procentus.
„Esu labai dėkinga žmonėms, kurie mumis pasitiki. Stengiamės pateisinti tą pasitikėjimą, nuoširdžiai dirbame. Džiugu, kad mus vertina ir palaiko“, – sako Ingrida.
Per mėnesį prieglaudai išlaikyti reikia apie 4 tūkstančių eurų. Vien veterinarų paslaugos atsieina apie 2 tūkstančius. Dar išlaiko pusantro minimalaus etato. Ingrida sako pasiseka, kai nereikia pirkti kraiko, maisto gyvūnams. Pasidžiaugė, kad vienas gyvūnų prekių tinklas „užvertė“ kokybišku maistu.
Ji labai norėtų, kad Šiaulių regione atsirastų dar nors viena gyvūnų prieglauda, nes „Letenėlė“ nebepakelia tokio didelio krūvio. Artimiausios prieglaudos – Mažeikių, Panevėžio rajonuose.
Valdiškos paramos viešoji įstaiga negauna. Turi vienintelę sutartį su UAB „Kelmės vietinis ūkis“, tačiau iš ten gauna vos vieną-kitą gyvūną. Šiaulių rajono savivaldybė turi savo sanitarinę tarnybą Gruzdžiuose, iš kurių „letenėlė“ perima visus gyvūnus, tik jau nemokamai. Vadovė džiaugiasi, kad pastaruoju metu komunalininkai bent bent pasirūpina gyvūnų skiepais ir sučipuoja.
Jausmingos istorijos
Ingrida guodžiasi, kad žmonės pyksta, kai atsisako priimti jų gyvūnus.
„Tai jau nebe mūsų jėgoms. Jeigu tu visą dieną negali prieiti prie šuns, nepasižiūri, kaip jis jaučiasi, yra blogai. Anksčiau kiekvieną pati išvedžiodavau, dabar nebesuspėju“, – kalba vadovė.
Organizacija turi kelis nuolatinius savanorius, dar keletas atvažiuoja retkarčiais. Dažniausiai gyvūnai patenka iš Gruzdžių, iš Pakruojo rajono. Ingrida pasakoja įvairias savo augintinių istorijas. Neprižiūrėti, kankinti, miręs šeimininkas. Kai kurie jų žinomi iš rodytų reportažų. Pavyzdžiui, į liūtą panašus dičkis buvo rastas supakuotas į nedidelę dėžutėje. Kita kalytė paimta iš šeimininkės su į kaklą įaugusia grandine. Gražuolę baltą vos metų Azijos aviganę šeimininkai paliko prieglaudoje išvykdami gyventi į užsienį.
„Letenėlės“ socialinėje paskyroje galima paskaityti jausmingas gyvūnų istorijas. Jas labai kūrybiškai ir šiltai pateikia pati Ingrida, tik prisipažįsta, kad tam labai trūksta laiko.
„Atsikeliu 6 ryto ir stengiuosi parašyti bent apie vieną šuniuką. Užsibrėžiau tokį tikslą. Viena savanorė padarė gražių nuotraukų, ir tai yra medžiaga kūryba“, – pasakoja vadovė.
Ji atvirauja, kad tokios istorijos, pritraukia žmonių dėmesį, gyvūnai iškeliauja ne tik pas mūsų apskrities žmones, bet ir į kitus miestus ar net svečias šalis.
Dažniausiai Ingridai skambina kaimų gyventojai, kurie prašo šuns, rišamo prie grandinės.
„Na, negaliu aš atiduoti jų prie grandinės, širdis neleidžia. Šuo turi gyventi šalia žmogaus“, – įsitikinusi. Ingrida.
Nors prieglaudoje yra ne tik voljerai, bet ir pastatytų nemažai būdų, prie jų pririšti šunys, tačiau tai iš vargo. Dažniausiai ten įkurdinami keturkojai, kurie prieš patekdami į prieglaudą, irgi gyveno pririšti prie būdos.
Ingrida kelia tikslą – įrengti erdvius voljerus, kur gyvūnai galėtų gyventi laisviau, nereikėtų jų kasdien išvedžioti. Dabar voljerų gyventojus kasdien išleidžia pabėgioti į tam įrengtą aikštelę.
Katės dažniausiai su mažais kačiukais, gyvena nelaisvėje, kol joms suranda laikinus ar pastovius šeimininkus. Nors katės reikalauja mažiau priežiūros, jos labiau serga.
„Negaliu jų palikti negydytų. Reikia, ir į Kauną vežame, ir operuojame, nemažai mokame už veterinarines paslaugas“, – pasakoja vadovė.
Patys juos prisijaukinome...
Jeigu šiandien atsirastų koks geras verslininkas ir paklaustų, ko prieglaudai labiausiai reikia, Ingrida nė nemirktelėjusi atsakytų – segmentinės tvoros. Puse teritorijos aptverta, kita pusė – ne. Tvorai reikėtų kokių 1600 eurų, pasistatytų patys.
„Nebeturiu laiko nei pasirūpinti, nei pagalvoti. Ta vasara taip greit prabėgo“, – atsidūsta vadovė.
Ji sako kreipusis į Šiaulių rajono savivaldybę, kad padėtų, tačiau pagalbos nesulaukė. Ją piktina pati sistema.
„Visose šalyse beglobiai gyvūnai yra valstybės reikalas. Šunys, katės yra sterilizuojami, vakcinuojami ir paleidžiami į laisvę. Žmonės juos žino, pamaitina ir visi draugiškai sugyvena. Pas mus – nesupranta, kad tai gyvi padarai. Mes patys juos prisijaukinome, ir jei gyvūnas mėtosi gatvėje, tai ne šuo ir ne katė kalta“, – sako vadovė.
Ingrida džiaugėsi, nuo praėjusios vasaros atsiradusia nauja tradicija, kai jaunavedžiai savo svečių prašo nedovanoti gėlių, o joms skirtus pinigus paaukoti gyvūnų prieglaudos augintiniams. Po savo šventės jaunavedžiau atgabena nemenką kiekį gyvūnų maisto, kitų reikalingų priemonių.
„Gėlės nuvysta, ypatingai tai gerai žino mokytojai. O jauna pora savo šeimyninį gyvenimą pradeda nesavanaudišku poelgiu. Tai labai gražu ir naudinga“, – sveikina tokią iniciatyvą Ingrida.