Samariečiai, atsiųsti Aukščiausiojo

Dėl ma­mos paau­ko­jo dar­bą ir gy­ve­ni­mą mies­te

Dar prieš dvy­li­ka me­tų Dan­guo­lė ir Vla­das Žu­kovs­kiai gy­ve­no Šiau­liuo­se. Dan­guo­lė dir­bo vai­kų dar­že­ly­je, Vla­das – de­ga­li­nė­je. Ta­čiau, kai įsi­sir­go po­nios Dan­guo­lės ma­ma, jos slau­gy­mo ne­bu­vo įma­no­ma su­de­rin­ti su dar­bu. Be to, gy­ve­no penk­ta­me aukš­te. Li­go­nei bu­vo sun­ku įveik­ti ši­tiek laip­tų.

Šei­ma nu­spren­dė kraus­ty­tis į kai­mą. Ieš­ko­jo so­dy­bos. Ar­čiau mies­to esan­tys na­mai tuo me­tu bu­vo la­bai bran­gūs. So­dy­bą ra­do Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jo­je. Nusp­ren­dė: įsi­gys gy­vu­lių, užau­gins, par­duos ir so­dy­bė­lę pri­kels nau­jam gy­ve­ni­mui.

Dan­guo­lė at­si­sa­kė dar­bo ir ėmė­si slau­gy­ti ma­mą.

Ka­tarš­kiš­kių kai­me­lis ma­žy­tis – tik trys tro­bos. Ki­to­je ke­lio pu­sė­je – La­bū­na­vos kai­mas. Kiek di­des­nis, su dau­gia­bu­čiu, ta­čiau dar­bo čia nė­ra. Vla­das dar ke­le­tą me­tų va­ži­nė­jo į de­ga­li­nę Šiau­liuo­se, kol ga­lė­jo išei­ti už­tar­nau­to poil­sio.

Tuo me­tu, kai at­si­kraus­tė, Ka­tarš­kiš­kių ir La­bū­na­vos kai­me­liai dar ne­bu­vo to­kie su­se­nę. Dau­ge­lis šian­die­ni­nių se­nu­kų lai­kė kar­ves.

Mies­tie­čiams ne­leng­va bu­vo pri­si­tai­ky­ti prie kai­mo gy­ve­ni­mo. Tro­be­lė ne­di­de­lė, be pa­to­gu­mų. Po­rą me­tų taip gy­ve­no ti­kė­da­mie­si su­tau­py­ti re­mon­tui. Guo­dė­si tik tuo, kad čia – gry­nas oras, ma­ma bet ka­da ga­li išei­ti į lau­ką.

Vie­ną die­ną po­ną Vla­dą li­ki­mas ap­do­va­no­jo – jis lai­mė­jo lo­te­ri­jo­je. Vis­ką in­ves­ta­vo į so­dy­bą. Prap­lė­tė pa­tal­pas. Pa­kei­tė sto­gą, šil­dy­mo sis­te­mą, įsi­ren­gė pa­to­gu­mus, ap­tin­ka­vo iš išo­rės.

Erd­ves­nia­me ir pa­to­ges­nia­me na­me bu­vo leng­viau slau­gy­ti li­go­nį. Po­rą me­tų gra­žiais na­mais dar spė­jo pa­si­džiaug­ti ir Dan­guo­lės ma­ma. Pas­kui iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn.

Slau­gy­mo pa­tir­tis pra­ver­čia gelbs­tint kai­my­nus

Šian­dien abu Žu­kovs­kiai jau pen­si­nin­kai, bet ne­sto­ko­ja svei­ka­tos. Tuo tar­pu dau­gu­ma kai­my­nų pa­se­no, pa­si­li­go­jo. Kai ku­rie dar tu­ri au­to­mo­bi­lius, bet va­žiuo­ti į mies­tą neišd­rįs­ta. O au­to­bu­sai pro čia ne­va­žiuo­ja jau gal dvi­de­šimt me­tų.

La­bū­na­vos ir Ka­tarš­kiš­kių kai­me­liuo­se – tik po­ra stam­bes­nių ūki­nin­kų, dar ke­le­tas smul­kes­nių. Sa­vo ūkiuo­se be­si­dar­buo­jan­tys gy­ven­to­jai ne­tu­ri lai­ko. Tad bė­dų iš­tik­ti kai­my­nai bė­ga pa­gal­bos pas Žu­kovs­kius. Be­je, po­nas Vla­das sa­ko, jog jo pa­var­dė tu­rė­tų bū­ti Žu­kaus­kas. To­kios jo bro­lių pa­var­dės. Ta­čiau jo pa­var­dę gi­mi­mo liu­di­ji­mą iš­ra­šę men­ko iš­si­la­vi­ni­mo ano šimt­me­čio val­di­nin­kai tie­siog su­ru­si­no.

Kai­me pri­gi­ju­si šei­ma neat­sa­ko pa­gal­bos. "Slau­gy­da­mas uoš­vę, įgi­jau daug pa­tir­ties, to­dėl da­bar ne­sun­ku pa­si­rū­pin­ti ir kai­my­nais – vis­kas ži­no­ma", – sa­ko po­nas Vla­das.

"To­kio ge­ru­mo žmo­gaus rei­kia paieš­ko­ti, – apie kai­my­ną kal­ba Joa­na Pa­ši­lie­nė. – Kur rei­kia, nu­ve­ža. Nu­per­ka vais­tų. Pa­si­rū­pi­no, kad ma­ne pa­gul­dy­tų į Li­go­ni­nės slau­gos sky­rių. At­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti. Vai­kų tu­riu. Bet jie to­li gy­ve­na. Nep­ri­laks­tys kiek­vie­ną die­ną. Ne­mes dar­bų. O kai­my­nas – vi­suo­met ša­lia. Dė­ko­ju Die­vui, kad to­kį žmo­gų kai­mas tu­ri."

Lėkš­tė sriu­bos – kai­my­nei

Grei­tai bus ke­tu­ri mė­ne­siai, kai po­nia Joa­na yra Slau­gos li­go­ni­nė­je. Pa­si­baigs jai skir­tas lai­kas – tu­rės grįž­ti na­mo. Žu­kovs­kiai sa­ko priim­tų kai­my­nę ir į sa­vo na­mus: "Pa­reik, Jo­ga­se, duo­sim tau kam­ba­riu­ką. Čia vi­si pa­to­gu­mai. Ne­sun­ku iš­skalb­ti, nu­mau­dy­ti. Ne­rei­kė­tų bėg­ti į ta­vo tro­be­lę pa­kal­nėn su lėkš­te sriu­bos. Ypač žie­mą, kai ke­lias – už­pus­ty­tas."

"Man ne­gai­la lėkš­tės sriu­bos ar ga­ba­lo ku­ge­lio, – min­ti­mis da­li­ja­si D. Žu­kovs­kie­nė. – Nie­kuo­met ne­ga­mi­nu val­gio tik dviem žmo­nėms. Ne­mo­ku. Tai ko­dėl ne­pa­si­da­li­jus su kai­my­nais, ku­rie pa­tys ne­pa­jė­gia pa­si­ga­min­ti?"

Jos vy­ras taip pat ne­skai­čiuo­ja dėl kai­my­nų su­gaiš­to lai­ko. Kar­tais ry­tą nu­ve­ža pas gy­dy­to­ją. O grįž­ta tik va­ka­re. Ypač, jei­gu ten­ka lauk­ti pas kar­dio­lo­gą. Nu­ve­ža ne tik į Kel­mę, bet ir į Už­ven­tį, Šiau­lius, Klai­pė­dą. Kant­riai lau­kia, kol at­liks vi­sus ty­ri­mus, pa­kon­sul­tuos, kad ga­lė­tų par­vež­ti na­mo. Net pa­ly­di į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą tar­si bū­tų tik­ras sū­nus.

Po­rą kar­tų Vla­das Žu­kovs­kis po­niai Joa­nai yra iš­gel­bė­jęs ir gy­vy­bę. Ve­žė į li­go­ni­nę. Pa­ke­liui mo­te­ris pra­dė­jo mer­dė­ti. Kai­my­nas gai­vi­no, da­rė šir­dies ma­sa­žą, kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą.

Ki­tą­syk kai­my­nė pra­dė­jo mer­dė­ti par­ve­žant iš li­go­ni­nės. Nep­ri­va­žia­vus pu­siau­ke­lės į na­mus, me­di­kai li­go­nę tu­rė­jo vež­tis at­gal.

Ge­rus dar­bus da­ro be jo­kio at­ly­gio. Kai­my­nai su­mo­ka tik už su­nau­do­tą ku­rą. Sa­vo lai­ko ne­skai­čiuo­ja. No­rint pa­gul­dy­ti žmo­gų į slau­gos sky­rių rei­kia su­tvar­ky­ti daug do­ku­men­tų, at­lik­ti įvai­riau­sių for­ma­lu­mų, gaiš­ti po ke­lias die­nas.

Van­duo ir mal­kos – be­jė­giui

Šiuo me­tu po­nas Vla­das rū­pi­na­si, kad kai­my­nas Pra­nas Taut­ke­vi­čius pa­tek­tų į se­ne­lių na­mus, nes vie­nas jau ne­pa­jė­gia gy­ven­ti. Ve­žė į se­niū­ni­ją, pa­si­rū­pi­no, kad bū­tų įra­šy­tas į ei­lę. No­rint pa­tek­ti į so­cia­li­nės glo­bos na­mus, kar­tais rei­kia lauk­ti ir me­tus.

Kel­mė­je, maž­daug už 40 ki­lo­met­rų, gy­ve­nan­ti Pra­no se­suo Jad­vy­ga Šim­kie­nė sa­ko kas­dien ne­pa­jėg­tų pri­laks­ty­ti pas bro­lį. Ne­leis­tų nei am­žius, nei svei­ka­ta, nei pa­ja­mos. Ji pa­sa­ko­ja, jog su sa­vo­tiš­ko cha­rak­te­rio bro­liu rei­kia daug kant­ry­bės. Jis ne­mėgs­ta va­ži­nė­ti pas me­di­kus, daž­niau­sia pa­ts gy­do­si žo­le­lė­mis. Jei rei­kia per­si­švies­ti plau­čius ar iš­si­tir­ti krau­ją, ten­ka il­gai pra­šy­ti. "Ko tu, Pra­ne­li bi­jai? Juk daug kar­tų esi ir nu­si­broz­di­nęs ir su­si­ža­lo­jęs. Iš­ken­tei skaus­mą. O čia tik baks­tels plo­na ada­tė­le – ir vis­kas", – kai­my­nas Vla­das mo­ka jį įti­kin­ti. Tu­ri kant­ry­bės po ke­lis kar­tus ve­žio­ti į Kel­mę, kad nu­si­pirk­tų te­le­fo­ną, pa­skui įsi­gy­tų tin­ka­mą pla­ną, iš­mo­kė kaip nau­do­tis mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu.

Praė­ju­sią žie­mą iš­se­ko Pra­no šu­li­nys. Žu­kovs­kiai ne­šė jam van­de­nį. Pra­šė se­niū­no, kad nu­va­ly­tų už­pus­ty­tą kie­mą. Se­niū­nas tuoj pat at­si­lie­pė į pra­šy­mą.

Kai­my­nai Pra­nui pa­rū­pi­na ir mais­to. Jei ne­ga­luo­ja, at­ne­ša į tro­bą mal­kų. Pa­si­rū­pi­no, kad gau­tų slau­gos pa­šal­pą. Bet už sa­vo pa­slau­gas nei­ma iš kai­my­no pi­ni­gų. Sa­ko: "Pra­ne­li, ne­tau­pyk. Pats pa­si­le­pink. Nu­si­pirk ką nors ska­niau pa­val­gy­ti."

Anks­čiau V. Žu­kovs­kis ve­žio­da­vo ir ki­tą kai­my­nę, ku­ri jau ap­lei­do šį pa­sau­lį.

Daž­nai jo pa­gal­bos pa­pra­šo ir naš­lys de­šim­ties vai­kų tė­vas. Rei­kia nu­vež­ti ser­gan­čius vai­kus pas gy­dy­to­jus. Rei­kia nu­pirk­ti mais­to. Pa­siim­ti mais­to pa­ke­tus. Su­ruoš­ti mo­kyk­lai. Po­nas Vla­das kant­riai pa­de­da su­tvar­ky­ti vi­sus naš­lio šei­mos rei­ka­lus. 24 me­tų se­nu­mo jo au­to­mo­bi­lis rie­da ir rie­da. Su­gen­da, pa­si­re­mon­tuo­ja – ir vėl va­žiuo­ja.

O apie sa­vo glo­bo­ja­mus kai­my­nus po­nas Vla­das at­si­lie­pia tik pa­gar­biai: "Nors jie – ne­tur­tin­gi, bet gar­bin­gi. Vi­suo­met at­si­ly­gi­na už iš­de­gin­tą ku­rą".

Tiek nuo­šir­džia­jam sa­ma­rie­čiui ir pa­kan­ka. Nors ir pa­ties šei­ma ne­per­te­ku­si. Kar­tais lau­kiant pen­si­jos ten­ka ir kruo­pų pa­val­gy­ti. Tau­py­da­mas mal­koms, kar­tais pra­šo, kad miš­kų kir­tė­jai ati­duo­tų ša­kas.

Anks­ti ne­te­kęs tė­vų po­nas Vla­das pa­ts sky­nė­si ke­lią per gy­ve­ni­mą. Ma­tė var­go, gal to­dėl ir ki­tus at­jau­čia.

Kai­my­nas – vi­suo­met ša­lia. Dė­ko­ju Die­vui, kad to­kį žmo­gų kai­mas tu­ri.