Šiaulių Baltieji rūmai pasakos miesto istoriją

In­ten­sy­vūs dar­bai

Po res­tau­ruo­ja­mus Venc­laus­kių na­mus pa­ly­di "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za.

"At­kur­si­me au­ten­tiš­ką pa­sta­to spal­vą – pilkš­vai bal­tą. Bus dar ke­le­tas at­spal­vių, kad bū­tų pa­ryš­kin­ti ar­chi­tek­tū­ri­niai ele­men­tai. Ap­link lan­gus bus tru­pu­tį tam­ses­nė spal­va ir co­ko­lis bus tam­ses­nis. Na­mo spal­vą ra­do­me pa­gal ty­ri­mus, to­kią ją ir at­kū­ri­nė­ja­me. Šiau­lie­čiai šį pa­sta­tą va­din­da­vo Bal­tai­siais rū­mais", – sa­ko R. Bal­za.

In­ten­sy­vus dar­bas vyks­ta ir vi­du­je, ir lau­ke. Vi­są skly­pą įrė­mi­no tvo­ra. Bu­vu­si ga­li­nė me­ta­li­nė tvo­ra at­sta­ty­ta to­kiu pat mo­ty­vu, kaip ir pa­sta­to prie­ky­je, prie Vy­tau­to gat­vės.

So­de­ly­je for­muo­ja­mi ta­kai, bus įreng­ta žai­di­mo aikš­te­lė vai­kams, sū­py­nės, žai­di­mo šach­ma­tais sta­liu­kas, skulp­tū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos. So­de iš­sau­go­tos ke­tu­rios se­no­sios Venc­laus­kių obe­lys.

Pas­ta­tas pri­tai­ko­mas neį­ga­lie­siems, įren­gia­mas pan­du­sas, lif­tas, sa­ni­ta­ri­niai maz­gai, vyk­do­mi aukš­ti prieš­gais­ri­nės sis­te­mos rei­ka­la­vi­mai.

Vi­du­je dir­ba ir sta­ty­bi­nin­kai, ir res­tau­ra­to­riai.

"Dar­bų me­tu paaiš­kė­jo, kad sie­ni­nės ta­py­bos or­na­men­tų yra ir man­sar­do­je, ir rū­sy­je, ko mes vi­sai ne­si­ti­kė­jo­me. Ieš­ko­me pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo, nes pa­gal pir­mi­nę pro­gra­mą tai ne­bu­vo nu­ma­ty­ta", – sa­ko R. Bal­za.

Rū­sy­je ap­tik­ta ir pieš­tu­ku ant sie­nų ka­lig­ra­fiš­kai už­ra­šy­tų ru­siš­kų ei­lė­raš­čių, sun­kiai įskai­to­mų įra­šų. Po­ka­riu Venc­laus­kių na­muo­se vei­kė NKVD būs­ti­nė.

Res­tau­ra­to­riai Venc­laus­kių na­me dir­ba jau me­tus. Va­sa­rą dar­bai suin­ten­sy­vės: plu­šės še­šie­se.

Kruopš­tus res­tau­ra­to­rių triū­sas pa­de­da at­skleis­ti, kaip gau­siai ir ryš­kiai bu­vo de­ko­ruo­tos, ta­py­tos sie­nos. Itin spal­vin­gas ir raš­tais puoš­nus pir­ma­sis aukš­tas, laip­ti­nė.

In­ter­je­ro spal­vos in­ten­sy­vios, do­mi­nuo­ja ža­lia, mė­ly­na, bor­do, rau­do­na. Sie­nas puo­šia tul­pės, bi­jū­nai, ro­žės, naš­lai­tės.

Pir­mo­jo aukš­to de­ko­ras bus at­kur­tas toks, koks bu­vo gy­ve­nant Venc­laus­kiams. Eks­po­na­tu taps ir ap­tik­tas au­ten­tiš­kas tar­pu­ka­ri­nis ra­dia­to­rius.

Res­tau­ruo­jant pa­sta­tą, at­ver­ti laip­tai į rū­sį. Iš rū­sy­je bu­vu­sios vir­tu­vės į sve­tai­nę bu­vo pa­duo­da­mas mais­tas.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tės Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės (1912–2017) kam­ba­rys, ku­ria­me užau­go, – vie­nas gra­žiau­sių na­me, iš­mar­gin­tas gė­lė­mis.

Ža­lia­sis kam­ba­rys – ad­vo­ka­to Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio prii­ma­ma­sis, čia atei­da­vo in­te­re­san­tai. Iš jo du­rys ve­da į ki­tą ka­bi­ne­tą, į jį pa­tek­da­vo rink­ti­niai pi­lie­čiai. To­liau – itin gau­sus sie­nų raš­tais ad­vo­ka­to mie­ga­ma­sis. Ša­lia – ir žmo­nos Sta­nis­la­vos Venc­laus­kie­nės mie­ga­ma­sis.

In­ten­sy­viai de­ko­ruo­ta ir vi­sa na­mo laip­ti­nė, iš­dai­lin­ta gė­lių mo­ty­vų ver­ti­ka­lio­mis gir­lian­do­mis.

"La­bai įdo­mu: mū­sų res­tau­ra­vi­mo pro­ce­so va­do­vė sa­kė, kad ra­do pa­na­šiai iš­ta­py­tą bu­tą Kau­ne, gal­būt išaiš­kės de­ko­ruo­to­jų au­to­rys­tė", – sa­ko R. Bal­za.

Ant­ro­jo aukš­to sie­no­se bus pa­lik­ti zon­dai – iš­ti­sas de­ko­ras ne­bus at­kū­ri­nė­ja­mas. Į sa­vo vie­tą grįš res­tau­ra­vi­mo me­tu ap­tik­ta ver­ty­bė – ori­gi­na­lios dvi­vė­rės du­rys.

Bal­ko­ne-te­ra­so­je bus pa­sta­ty­ti lau­ko bal­dai, žy­dės gė­ly­nai, bus ga­li­ma pa­sė­dė­ti ir mė­gau­tis vaiz­du į so­de­lį.

Res­tau­ruo­jant pa­sta­tą paaiš­kė­jo, kaip ki­to pa­tal­pų iš­pla­na­vi­mas: per­tva­ros ir sta­ty­tos, ir griau­tos. Da­bar at­kur­tas se­na­sis iš­pla­na­vi­mas. Tri­jo­se kam­ba­riuo­se iš­sau­go­tos au­ten­tiš­kos grin­dys.

Iš­sa­mi is­to­ri­ja

Res­tau­ra­vus Venc­laus­kių na­mus, bus įreng­ta XX am­žiaus pir­mos pu­sės Šiau­lių mies­to is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­ja. Nu­ma­ty­ta, kad ji veiks rū­sy­je, pir­ma­me ir ant­ra­me pa­sta­to aukš­tuo­se.

Mu­zie­ju­je Šiau­lių is­to­ri­ja bus pa­sa­ko­ja­ma per Venc­laus­kių šei­mos gy­ve­ni­mą: "Jie bend­ra­vo su la­bai daug žmo­nių, veik­la la­bai pla­ti. Tai – vie­na iš šei­mų, ku­ri su­for­ma­vo to­kius Šiau­lius, ko­kius ži­no­me tar­pu­ka­riu."

Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­tė-Venc­laus­kie­nė (gi­mė 1874 me­tais Šiau­liuo­se, mi­rė 1958 me­tais Va­ter­bu­ry­je, JAV) – pir­mo­ji pro­fe­sio­na­li lie­tu­vių ak­to­rė, re­ži­sie­rė, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­ja, užau­gi­no ir išauk­lė­jo per šim­tą naš­lai­čių ir be­glo­bių vai­kų.

Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis (gi­mė 1880 me­tais Juo­dei­kiuo­se, Plun­gės vals­čiu­je, mi­rė 1940 me­tais Šiau­liuo­se) – tei­si­nin­kas, ad­vo­ka­tas, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas, me­ce­na­tas, rė­męs kul­tū­rą, spau­dos lei­dy­bą, moks­lei­vius, lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jas.

Venc­laus­kių šei­mos daik­tų li­kę ne­daug. Mu­zie­jus tu­ri ke­le­tą su­ve­ny­rų, as­me­ni­nių daik­tų, nuo­trau­kų, ap­do­va­no­ji­mų, bet gau­sa ne­ga­li pa­si­gir­ti.

Pir­miau­sia lan­ky­to­jai bus kvie­čia­mi į Venc­laus­kio pir­mą­jį ir ant­rą­jį dar­bo ka­bi­ne­tus, ten pla­nuo­ja­ma pri­sta­ty­ti mies­to is­to­ri­ją.

Bu­vu­sia­me ad­vo­ka­to mie­ga­ma­ja­me eks­po­zi­ci­ja pa­sa­kos apie kul­tū­ri­nę veik­lą, teat­rą, pir­mo­jo spek­tak­lio pa­sta­ty­mą. Mo­ti­nys­tės te­mai bus skir­tas Venc­laus­kie­nės mie­ga­ma­sis.

Di­džio­jo­je pir­mo­jo aukš­to sa­lė­je vyks edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai, bus poil­sio kam­pe­lis.

Sve­tai­nė­je pla­nuo­ja­ma pri­sta­ty­ti tar­pu­ka­rio vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­sie­ki­mus.

Iš pir­mo aukš­to lan­ky­to­jai lei­sis į rū­sį, čia iš au­gin­ti­nių is­to­ri­jų sklei­sis gy­vy­bės me­dis. Pla­nuo­ja­ma, kad rū­sys bus skir­tas ir so­vie­tų, na­cių oku­pa­ci­jų, žy­dų gel­bė­ji­mo te­moms.

Ant­ra­ja­me pa­sta­to aukš­te tar­pu­ka­riu vei­kė Da­ni­jos kon­su­la­tas. Čia bus pri­sta­ty­ti tar­pu­ka­rio Šiau­lių pa­sie­ki­mai įvai­rio­se sri­ty­se: ar­chi­tek­tū­ros, pra­mo­nės, vers­lo. Su­kaup­ti eks­po­na­tai at­skleis, kaip mies­tas gy­ve­no, kuo bu­vo iš­skir­ti­nis, koks bu­vo Šiau­lių auk­so am­žius – kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis ket­vir­ta­ja­me praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je.

Ant­ra­me aukš­te veiks ir skai­tyk­la.

Man­sar­do­je bus įreng­ti mu­zie­ji­nin­kų ka­bi­ne­tai ir sau­gyk­los.

Ypa­tin­gas na­mas

R. Bal­za trum­pai pri­sta­to iš­skir­ti­nę na­mo is­to­ri­ją. Gy­ve­na­ma­sis na­mas Venc­laus­kių šei­mai, su­pro­jek­tuo­tas Ka­ro­lio Rei­so­no, sta­ty­tas 1926 me­tais.

Pas­ta­tas – ryš­kus tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tas, įtrauk­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

Venc­laus­kių šei­mos po­rei­kiams pa­ka­ko pir­mo­jo aukš­to. Du vir­šu­ti­nius aukš­tus nuo­mo­jo: ant­rą – Da­ni­jos kon­su­la­tui, tre­čią, man­sar­di­nį, gy­ven­to­jams.

Rū­sy­je bu­vo skal­byk­la, vir­tu­vė, pa­gal­bi­nės pa­tal­pos. Kai šei­mo­je at­si­ra­do ženk­liai dau­giau au­gin­ti­nių, te­ko co­ko­li­nia­me aukš­te įreng­ti at­ski­rus kam­ba­rė­lius. Graž­by­lė sa­vo kam­ba­rį tu­rė­jo pir­ma­me aukš­te, o vy­res­nė se­suo Da­nu­tė gy­ve­no su glo­bo­ti­niais rū­sy­je, tu­rė­jo in­di­vi­dua­lų kam­ba­rį.

Na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas ant Jak­še­vi­čių že­mės, skly­pas bai­gė­si ties Sto­ties gat­ve. Jų že­mė­je bu­vo pa­sta­ty­ta ir Šv. Jur­gio baž­ny­čia. Venc­laus­kių na­mo so­das apim­da­vo vi­są da­bar­ti­nės "Ju­ven­tos" pro­gim­na­zi­jos sta­dio­no te­ri­to­ri­ją.

"K. Venc­laus­kis pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo, kad dirb­da­mas išei­da­vo pa­kvė­puo­ti gry­nu oru, pa­si­vaikš­čio­ti po sa­vo skly­pą, apei­da­vo par­ko so­dą, skly­pas bu­vo di­džiu­lis", – sa­ko R. Bal­za.

1940 me­tų va­sa­rio 24 die­ną K. Venc­laus­kis mirš­ta. Tų pa­čių me­tų bir­že­lio 15 die­ną Lie­tu­vą oku­puo­ja so­vie­tai. Pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ir na­cių oku­pa­ci­jos me­tais na­mą šei­mai pa­vy­ko iš­sau­go­ti.

1944 me­tais, ar­tė­jant ant­ra­jai so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai, S. Venc­laus­kie­nė su duk­ra Da­nu­te pa­si­trau­kia į Vo­kie­ti­ją, iš ten emig­ruo­ja į JAV. Graž­by­lė tuo me­tu jau bu­vo su­si­tuo­ku­si, na­me ne­gy­ve­no, jai te­ko su­si­ras­ti bu­tą.

Na­mą so­vie­ti­nės val­džios nu­ro­dy­mu užė­mė NKVD būs­ti­nė. Rep­re­si­nė struk­tū­ra čia funk­cio­nuo­ja maž­daug iki 1954–1955 me­tų. Rū­sy­je spė­ja, R. Bal­za, bu­vo įreng­tos lai­ki­no su­lai­ky­mo ka­me­ros.

Vė­liau pa­sta­tas ati­duo­tas Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jui, įreng­tos pir­mo­sios eks­po­zi­ci­jos. Pas­ta­tas vi­są lai­ką es­ti "Auš­ros" mu­zie­jaus pa­da­li­niu. 1991 me­tais Graž­by­lė ir Da­nu­tė Venc­laus­kai­tės na­mą do­va­no­jo – su są­ly­ga, kad ja­me bus įsi­kū­ręs Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jus.

"Gra­ži sva­jo­nė, per­sa­ky­ta Graž­by­lės, kad K. Venc­laus­kis vi­sa­da sva­jo­jo pa­sta­ty­ti mu­zie­jui pa­sta­tą, bu­vo pra­dė­jęs rink­ti pi­ni­gus, įkū­ręs fon­dą. Venc­laus­kiai vi­sa­da rė­mė "Auš­ros" mu­zie­jų, bu­vo jo glo­bė­jai tar­pu­ka­riu. Graž­by­lė sa­kė: iš­pil­dau tė­vo va­lią, jei tė­vas ne­pas­ta­tė mu­zie­jaus, na­mą do­va­no­ju mu­zie­jui", – sa­ko R. Bal­za.

Ka­da bus at­ver­ta eks­po­zi­ci­ja lan­ky­to­jams, pa­sak di­rek­to­riaus, pri­klau­so nuo daug fak­to­rių – sta­ty­bi­nin­kų, res­tau­ra­to­rių dar­bo. Sva­jo­nė – lan­ky­to­jus pa­kvies­ti ki­tų me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį.

Ki­ti dar­bai

Nuo lie­pos 1 die­nos eks­po­zi­ci­jos lan­ky­mas nu­trau­kia­mas ir Auš­ros alė­jo­je esan­čia­me mu­zie­jaus pa­da­li­ny­je – Edu­ka­ci­jos cent­re.

"Šiuo me­tu vyks­ta ran­gos dar­bų kon­kur­sas, ti­ki­mės, kad lie­pos 1 die­ną pa­sta­tą per­da­vi­nė­si­me sta­ty­bi­nin­kams, ku­rie im­sis re­no­va­ci­jos", – sa­ko R. Bal­za.

Edu­ka­ci­jos cent­ro pa­sta­tas, pa­sak di­rek­to­riaus, re­mon­to nė­ra ma­tęs nuo tar­pu­ka­rio lai­kų. Dar­bams at­lik­ti pri­reiks maž­daug dve­jų me­tų.

Sut­var­ky­ta­me pa­sta­te veiks at­vi­rų sau­gyk­lų eks­po­zi­ci­ja, jo­je bus pri­sta­to­mi per 96 me­tus mu­zie­jaus su­kaup­ti tur­tai. Daug dė­me­sio ir vie­tos bus skir­ta edu­ka­ci­nei veik­lai. Nu­ma­ty­ta pa­ro­di­nė erd­vė, kon­fe­ren­ci­jų sa­lė.

Pa­lė­pė­je įsi­kurs dar­buo­to­jų ka­bi­ne­tai, sau­gyk­los.

Pas­ta­tas bus pri­tai­ky­tas neį­ga­lie­siems.

Pa­sak R. Bal­zos, tai – dar ne vi­si nu­ma­ty­ti dar­bai. Atei­ties pla­nuo­se – ap­šil­tin­ti Dvi­ra­čių mu­zie­jaus pa­sta­tą, pa­keis­ti sto­gą bei Chai­mo Fren­ke­lio vi­los pa­lė­pę pri­tai­ky­ti pa­ro­di­nei sa­lei.