
Naujausios
Išlipęs iš automobilio A. Sireika, kaip visada, atrodė ramus. Prie šoninės linijos jis niekada nebuvo emocingas, o ir krepšinio užkulisiuose buvęs Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ treneris laikomas krepšinio filosofu.
A. Sireika, kaip žaidėjas, nuo 1978 metų atstovavo Šiaulių ekipoms: „Šiaulių kelininkas“, „Tauras“ ar „Statybininkas“. Pradėjo ir trenerio karjerą – ugdė jaunuosius Šiaulių krepšinio mokyklos auklėtinius.
1994 metais A. Sireika baigė profesionalaus krepšininko karjerą ir jau kitais metais tapo Šiaulių „Šiaulių“ vyriausiuoju treneriu. Iki išvykimo į Kauno „Žalgirį“ 2002-aisiais, A. Sireikos vadovaujami šiauliečiai du kartus iškovojo LKL bronzos medalius ir tapo LKF taurės vicečempionais.
Šiaulių krepšinio legenda netrukus gavo rimtą pripažinimą – 1997 metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas pakvietė A. Sireiką dirbti asistentu. 2001-aisiais šiaulietis perėmė rinktinės vyr. trenerio pareigas.
Trenerio karjeros piką A. Sireika pasiekė 2003-2005 metais. Dabartinis „Šiaulių“ vairininkas atvedė šalies rinktinę į Europos auksą bei treniravo „Žalgirį“ su paskutinį karjeros sezoną klube žaidusiu Arvydu Saboniu priešakyje.
Dabar A. Sireikos apdovanojimų kolekciją puošia trys LKL čempiono žiedai, BBL titulas, Europos čempionato auksas ir 2000-ųjų olimpinių žaidynių Sidnėjuje bronza.
Dabar sukauptą patirtį A. Sireika perduoda jauniesiems šiauliečiams. Grįžęs į Šiaulius, jau pirmajame sezone „Šiauliai“ nuvertė kalnus – Donato Sabeckio ir Lauryno Biručio vedami šiauliečiai pasiekė penktąją vietą LKL (Lietuvos Krepšinio Lyga). Antrasis nebuvo toks pavykęs – „Šiauliai“ nusirito į lentelės dugną ir atkrintamųjų nepasiekė.
Ribotos „Šiaulių“ finansinės galimybės neleidžia rimčiau pasispardyti kovoje dėl Lietuvos pirmenybių medalių, tačiau anot trenerio, ambicijų klubas turi.
Klubas neatsisako savo vizijos auginti jaunąją kartą ir vis labiau įtraukti karjerą pradedančius jaunuosius krepšininkus. Tiesa, kartėlis dėl per anksti iš „Šiaulių“ iškeliaujančių žaidėjų dar likęs.
„Šiaulių kraštas“ susitiko su vienu iš tituluočiausių šio amžiaus Lietuvos trenerių. A. Sireika papasakojo apie šių metų „Šiaulių“ sudėties pasikeitimus, tikslus artėjančiam sezonui. Treneris pasidalino mintimis apie Šiaulių krepšinio akademijos ateitį bei Lietuvos rinktinės šansus Pasaulio taurėje.
„Norint pakilti – reikia ir nusileisti“
– Treneri, vasarą klubo personalui atostogauti daug netenka, nes prasideda komplektacijos darbai. Kaip šį etapą pavyko įveikti „Šiaulių“ klubui?
– Atsižvelgiant į praėjusių metų klaidas. Tada paskubėjome, norėjome anksčiau pasirinkti žaidėjus. Legionieriai nebuvo tokie patyrę ir dėl to – nevykęs sezonas. Dabar mes tiek neskubėjome, atsižvelgėme, kad trūko tvirtesnių žmonių gynyboje, neturėjome tokios jėgos. Matydami tai, bandėme stiprintis, tačiau ne viską pavyksta nupirkti. Mano norimi žaidėjai gali būti brangūs, tad kartais nepavyksta jų įsigyti.
Aš prieš trejus metus norėjau, kad kviestume žaidėjus ilgesniam laikui. Norint pakilti – reikia ir nusileisti. Jaunesniam žaidėjai, bus sunkiau, bet nors pagrindą turėsime. Paaiškėjo, jog realybė yra tokia, kad negalime išlaikyti žaidėjo ilgiau nė vieną sezoną. Perkame pigiai jaunus, nežinomus žaidėjus. Praeitais metais buvo Nickas Zeisloftas, šiemet Karolis Lukošiūnas išvažiavo. Jis dar tik pradėjo žaisti, turi savybes, bet vasarą mes jį jau praradome. Vėl turime nepilną sudėtį ir turime jungti kitus žaidėjus ir keičiame pusę komandos.
Apibendrinant, atsižvelgėme į kontraktus, į žmones, kokių labiau trūko. Dar mums trūksta vieno žaidėjo, bet manau, kad viskas bus gerai.
– „Šiauliai“ visada pasižymėjo greitu žaidimu bei dideliu išmestų tritaškių skaičiumi. Kokie bus šios komandos didžiausi pliusai ir minusai artėjančiame sezone?
– Būsime tokie, kokie buvome pernai. Aš labai gailiuosi, kad praradome K. Lukošiūną. Mano nuomone, toks yra šiuolaikinis krepšinis. Reikia žaisti atakuojantį krepšinį, tokį krepšinį, kuris žmonėms patinka. Koks čia žaidimas be tritaškių, jei matome NBA, Eurolygoje nebėra žaidėjų, kurie nepataikytų tritaškių. Pažiūrėkite į Pau Gasolį, kuris išmeta daugiau tritaškių nei po krepšiu žaidžia.
Išliksime atakuojančia komanda, tačiau vėl pažymėsiu, jog mes norime turėti tvirtesnių žmonių gynyboje. Puolime žmonės turi talentą, o gynybos galima išmokyti, o dar svarbiau, kai žmogus gerai apsiginęs jaučia malonumą. Nelengva tokių žmonių surasti. Šiemet formuodami komanda šiek tiek atsižvelgėme į tai.
– Mažo biudžeto klubams labai svarbu turėti gerus legionierius. Šiemet komanda turės du amerikiečius, Akeemą Wrightą ir Keviną Hardy, bei latvį Davį Geką. Kaip apibūdintumėte šiuos žaidėjus?
– Praėjusius dvejus metus mes buvome jauni, bet mums pasisekė su Lauryno Biručio ir Donato Sabeckio tandemu. Prisidėjo ir patyręs Arminas Urbutis, N. Zeisloftas ir iš to gavosi geras lydinys. Toje komandoje buvo ir tas pats A. Wrightas. Man jis yra solidus žaidėjas. Ypatingai dėl to, nes gali žaisti per kelias pozicijas. Jis gali "pacentruoti", gali pataikyti, gali apsiginti prieš bet kokį žmogų. Akeemas psichologiškai yra tvirtas, išlaikytas, ramus žmogus. Su užsieniečiais yra rizika nepataikyti, o mes jį jau žinome ir norėjosi patikimumo tuo klausimu.
D. Gekas nupirktas į K. Lukošiūno vietą. Būtume laimingi, jei būtume galėję pasilikti Karolį, bet galvoju, jog Davis mums tikrai padės. Latvija, kaip žinome, yra metikų kraštas (juokiasi). Kristapo Porzingio ūgis apie 220 cm, išvažiavo į NBA ir nustebino visus, kad su tokiu ūgiu daugiau meta tritaškių nei dvitaškių. Aišku, čia humoras, bet dalis tiesos tame yra, jog D. Gekas yra patikimas metikas.
Kevinas Hardy yra tvirtas, staigus, šoklus žaidėjas. Jis tiek gynyboje, tiek puolime yra tvirtas. Nežinau kaip bus, kai susitiksim, bet manau, jog jam reikia suteikti laisvės ir jis gali parodyti gražų krepšinį. Tai bus efektas žiūrovams, nes mačiau, jog jis pašokęs su galva lanką siekia.
Dar vieno žaidėjo mums trūksta, bet nežinau jis bus užsienietis ar lietuvis. Nenorime eiti lengviausiu keliu. Jei turi pinigų, gali pirkti užsienietį ir ramiai keisti žaidėjus. Mes norime turėti daugiau lietuvių, daugiau Šiaulių krašto žmonių ir į tai atsižvelgėme, jog turime palikti vietos saviems žmonėms. Turime krepšinio akademiją, sporto gimnaziją. „Šiauliai“ nebijo jaunų žaidėjų ir nori būti stotele, kuri suteiks startą būsimoms žvaigždėms.
„Ne tik treneriai dirba, bet ir gamta“
– Žingsnį į Kauno „Žalgirį“ praėjusįą vasarą žengė du Jūsų auklėtiniai – Laurynas Birutis ir Donatas Sabeckis, tačiau jaunuoliai nepritapo Kaune. Nėra apmaudo giliai širdyje, jog pagrindus „Šiauliuose“ pasikloję jaunuoliai neranda savo vietos?
– Aš iš karto žinojau, kad taip bus. Man sakė, jog Birutis ir Sabeckis yra pasiruošę žaisti „Žalgiryje“, bet sakiau, kad juos reikia palikti dar bent metams. Reikia atsižvelgti, jog niekas žvaigžde netampa iškart. Luka Dončičius yra vienintelis pavyzdys, kuris pataikė su komanda.
Mūsų vaikinai nebuvo tokie patyrę – Birutis ir Sabeckis žaidė NKL. Mano gyvenimo patirtis sako, kad reikia ne tik gerai žaisti, bet meistriškumas privalo "nusėsti" į smegenis. Žmogui sunku, kai komandoje atsiduri kaip legionierius. Reikia labiau subręsti, kad ateitum į komandą užimti vietą startiniame penketuke. Komandoje įsitvirtinti būnant rotacijos pabaigoje yra labai sunku.
– Esate dirbęs su talentingiausiais žaidėjais Lietuvos rinktinėje, Kauno „Žalgiryje“. Iš ko semiatės įkvėpimo dalį savo karjeros auginti jaunuosius Lietuvos krepšininkus?
– Tikriausiai taip mane sutvėrė Dievas, mama. Aš nieko daugiau gyvenime nedariau. Baigiau sporto universitetą, atėjau dirbti treneriu. Man kažkaip tai įstrigo ir neįsivaizdavau kito darbo. Atsimenu prieš Sovietų Sąjungos griūtį kūrėsi įvairūs kooperatyvai. Mano kolegos treneriai ėjo metalais, džinsais prekiauti, o aš dirbau treneriu, nors uždirbdavome tada tikrai nedaug. Man net nekilo į galvą, kad aš galiu būti verslininkas. Yra žmonės, kurie turi tam pašaukimą. Mano pašaukimas yra atrasti naujus, jaunus žmones, nes aš žinau, kur aš dirbu. Ne Vilniuje, ne Kaune, kur pretenzijos yra aukščiausios, jie nori būti čempionais, būti Eurolygoje.
Mes irgi svajojame, bet susiduriame su realybe ir sunku galvoti, jog „Šiauliai“ žais Eurolygoje. Mes galime kautis dėl prizinių vietų, galime demonstruoti gerą krepšinį. Yra pavyzdžių, kur komandose žaidžia jauni žaidėjai ir rodo gražų žaidimą, o tai mane žavi. Jei žiūrime į Madrido „Real“, Maskvos CSKA komandas, tai nesvarbu, kurį žaidėją išleisi, jis bus geresnio nei rinktinės lygio. Čia yra ne trenerio darbas, o stratego. Man smagu, kai žmogus įvykdo užduotį, supranta, kad padaro gerai ir jaučia nuo to malonumą. Čia yra mano pašaukimas – išauginti naujus krepšininkus.
– Šiauliai deleguodavo savo krepšinio talentus į Lietuvos rinktinę. Šiuo metu Rokas Giedraitis prie pagrindinės rinktinės slenksčio...
– Žvaigždės kiekvienais metais neatsiranda ir būna, kad jų reikia laukti ilgai. Mūsų mintis yra įtraukti nors po vieną vaikiną iš Šiaulių krepšinio akademijos į pagrindinę komandą. Jeigu tokio nėra, mes negalime imti žemesnio lygio žaidėjo. Turime gerus santykius su NKL žaidžiančiu Joniškio „Delikateso“ klubu iš kurio galima persikelti į „Šiaulius“.
Aš norėčiau, kad ateitų vaikinas 15-os metų, kuris pritaptų prie vyrų ir iškart galėtų žaisti pas mus. Gal ir sulauksim, tai būtų mano svajonė. Kai surasime tokį žmogų, tai tikėkimės, jog jis ateityje žais ir rinktinėje. Nėra taip lengva atrasti talentus, būna metų, kai išvis nėra ko žiūrėti. Čia ne tik treneriai dirba, bet ir gamta.
„Ne kontraktą pasirašiau, o čia gyvenu“
– LKL pirmenybėse kitą sezoną vėl žais 10 komandų ir jos tarpusavyje surems ginklus po 4 kartus. Didėjant rungtynių skaičiui Europos turnyruose, vis labiau realesnis atrodo rungtynių mažinimo variantas. Kokia yra „Šiaulių“ klubo pozicija šiuo klausimu?
– Mes norėtume, kad būtų daugiau rungtynių. Visi žmonės nori pamatyti „Žalgirį“. Jeigu sumažės skaičius, tai galima tikėtis, jog „Šiaulių“ aistruoliai pamatys kauniečius tik vieną kartą. Jeigu yra keturi ratai rungtynių, tai visi žino, jog "Žalgiris" atvažiuos du kartus.
Ne paslaptis, jog „Žalgiris“ savo geru žaidimu, puikia arena sukūrė verslą – į kiekvienas rungtynes Eurolygoje eina po 15 tūkst. žmonių. Į sezono pabaigą buvo taip, jog net visus bilietus išparduodavo. Tai yra didžiuliai pinigai ir mums kiekvienos varžybos irgi yra svarbios. Niekas mums tų pinigų nemėto paprastai, tad kuo daugiau ateis žiūrovų, tuo geriau klubui. Atvažiavus „Žalgiriui“ mes žinome, jog ateis daugiau žmonių mus palaikyti.
– Dažniausiai išgirstamas „Šiaulių“ komandos tikslas – auginti jaunąją vietinių žaidėjų kartą, tačiau kokių rezultatų norėtumėte ateinančiame sezone?
– Aš manau, kad, grįžus į Šiaulius, pirmais metais buvo per geras rezultatas, dėl to praėjusį sezoną buvo nusivylimas. Nebijau pripažinti savo klaidų, kad mūsų požiūris buvo pro pirštus, jog truputį pasikėlėme. Iš paskutinės vietos šokome tiesiai į penktą vietą ir kovojome dėl ketvirtos. Manau, jog šešta vieta yra tikrai gera pozicija. Jei baigtume reguliarųjį sezoną 7-8 vietoje, tai, ko gero, atkrintamosiose žaistume su „Žalgiriu“ ar „Rytu“, tad naudingiau būtų palypėti šiek tiek aukščiau.
– „Šiauliuose“ pradėsite jau trečiąjį sezoną. Ar planuojate gimtajame mieste baigti trenerio kelią?
– Yra toks posakis niekada nesakyk niekada, bet manau, jog neišvažiuosiu niekur. Aš visiems sakau, jog ne kontraktą pasirašiau, o čia gyvenu. Aš čia pradėjau karjerą, pradėjau dirbti. Niekas manęs neklausė tais laikais ir pasakė, jog Šiauliuose reikia trenerio. Čia dirbau nuo 1978-ųjų iki 2002-ųjų. Mane netikėtai Jonas Kazlauskas pakvietė 1996 metais tapti jo asistentu rinktinėje. Po penkerių metų tapau rinktinės treneriu ir dar po metų pradėjau treniruoti „Žalgirį“. Dabar gal treneriai renkasi svajones pagal pinigus ar kitus dalykus, bet aš prisimenu, kai pagrindiniai „Šiaulių“ remėjai pasakė, jog daugiau tokių šansų gali nebūti ir reikia važiuoti į Kauną. Mes tavęs lauksime, kelk Šiaulių garbę į viršų. Po to susiklostė, kad po „Žalgirio“ gavau kitą pasiūlymą iš Rusijos, treneriu dirbau Japonijoje. Dabar grįžau į namus. Manau, kad būsiu naudingas jaunimui savo patirtimi.
„Galime tapti pasaulio čempionais“
– Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę, kuri pradės pasirodymą Pasaulio taurėje. Kaip Jūs vertinate mūsų vyrų pajėgumą?
– Aš manau, jog mes galime tapti pasaulio čempionais. Galiu paaiškinti kodėl. Vargu, ar buvo galima į rinktinę šiuo metu surinkti geresnių žaidėjų, nėra traumuotų. Visos grandys užpildytos, yra Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, Paulius Jankūnas, iš jaunesnių Martinas Gebenas... Gero per daug nebūna, bet toks žaidėjas, kaip Rokas Giedraitis dabar yra pakilime, Domantas Sabonis irgi. Jiems norisi žaisti, norisi kažką pasiekti. Aš atsimenu, kai į Seulo olimpines žaidynes išvažiavo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. Jie buvo tokiame pat jėgų žydėjime ir iškovojo aukso medalius, nugalėję pajėgius amerikiečius.
Dabar aš matau kažką panašaus. Aš niekada nežiūriu su kuo žaisime grupėje, nes, norėdamas užimti aukštą vietą, turi nugalėti visus. Amerikiečių rinktinė labai nukraujavusi, Kanados rinktinės lyderiai irgi atsisakė žaisti. Aš sakau, kad mes turime pajėgiausią sudėtį, kokią galėjome surinkti ir varžovai yra atitinkami. Visi šansai yra, jog taptume pasaulio čempionais.
– Kaip Jūs vertinate Donato Motiejūno kivirčą su rinktinės treneriu Dainiumi Adomaičiu?
– Aš nežinau užkulisių, bet galiu pasakyti, jog treneris negali imti žaidėjo su kažkokiu kartėliu. Jeigu įvyko kažkoks konfliktas, tai tik jie tai žino. D.Motiejūnas yra tikrai pajėgus, bet sakoma, jog treneris užsispyrė. Aš esu trenerio pusėje. Jis turi rinkti komandą pagal save ir aplinkiniai žmonės nežino, koks žaidėjas yra per treniruotes, ką duoda rūbinėje. Reikia žinoti, ar jis yra individuali žvaigždė ar aplink save lipdo kitus į žaidimą.
Komanda turi būti monolitas, vienas kitą papildyti ir net ne pajėgiausi turi žaisti. Palaikau ir palaikysiu trenerį. Rinktinėje visi žaidėjai turi guldyti vienas už kitą galvas.