Naujausios
Titulų gausa ir sumažėjęs lietuviškumas
24 Lietuvos čempionių titulai nuo 1999-ųjų, kai šiaulietės debiutavo šalies moterų futbolo pirmenybėse, ir 21 kartą, kai pergalės šampanas šaunamas iš eilės. Tokia yra lakoniška šio sezono pabaiga.
Tiesa, pastarajame čempionate jau neišvengta daugiau įtampos bei persekiojimo lenktynių: po truputį, bet kasmet ir nuosekliai vis stiprėjančios varžovės (Vilniaus r. FK „TransINVEST“ ir vilniečių MFA „Žalgiris-MRU“ bei FK „Žalgiris“) jau sugebėjo į „Gintros“ pralaimėjimų skiltį įrašyti trejetą tokių rungtynių. Tiesa, galima pagrįstai suabejoti, ar daug džiaugsmo šiaulietėms suteikė čempionato finišas, kai autsaiderę Gargždų „Bangą“ jos įveikė net 11:0.
Akylesni futbolo gerbėjai pastebi ir kitą faktą – didėjančias legionierių pajėgas, vis gausiau įsikomponuojančias šalia daugkartinių šalies čempionių, ekipos senbuvių ir rekordininkių – Algimantės Mikutaitės bei vėl Šiauliuose pastarąjį sezoną rungtyniavusios Gretos Lukjančukės.
2008 metais į Šiaulius atvyko vos keletas pirmųjų legionierių iš užsienio – Azerbaidžano bei Latvijos. Dabar jų – pusė komandos, didžiausia išraiška įvarčiais tapo 17 (iš 64 pelnytų komandos) taiklių brazilės Lauros Spenazzatto, geriausios šalies čempionato snaiperės, smūgių į varžovių vartus. Tačiau praktiškai jau būta rungtynių, kai lietuvaičių starto sudėtyje tebuvo vos kelios...
Tiesa, legionierių iš Brazilijos, JAV, Kanados bei Nigerijos gausa vis tik negelbėjo tarptautiniame fronte, nes ir šį rudenį lemiamose dvikovose dėl Europos futbolo taurių nusileista Ukrainos bei Danijos klubams.
Tendencija persimetė ir į trenerių stovyklą, kai pasitraukus ilgamečiam strategui Rimantui Viktoravičiui, keletą pastarųjų metų trenerio poste vieną užsienietį keitė kitas. Dirbo bulgaras, suomis, anglas.
Ir nors per pastarąjį dešimtmetį tarptautinėse rungtynėse jau išvengiama itin skaudžių pralaimėjimų, tačiau legionieriai – tiek žaidėjos, tiek treneriai – nepadėjo komandai pagerinti ar pakartoti aukščiausių lig šiol pasiekimų.
Aštuntfinalis – aukščiausias taškas ir pavyzdys vyrams
Prieš daugiau nei dešimtmetį gintrietės be skrupulų šluodamos visas varžoves vietos čempionate (pavyzdžiui, 2008 m. šalies čempionate finišavo per visas 12 laimėtų rungtynių įmušusios 119, o į savo vartus praleidusios vos 3 įvarčius), taip pat pirmaudamos Baltijos lygos varžybose, keletą kartų parodė pavyzdį vyrams ir tarptautinėse varžybose.
Aukščiausiu „Gintros“ (tuomet – „Gintros-Universiteto“) pasiekimų tašku, vadovaujant Rimantui Viktoravičiui, 2014 ir 2017 metais tapo patekimas į elitinės UEFA Čempionių lygos aštuntfinalį tarp šešiolikos pajėgiausių Europos klubų.
2014-aisiais šiaulietės, siekdamos šios istorinės aukštumos šešioliktfinalyje, pranoko Prahos „Sparta“ (Čekija). Tada abejos rungtynės – tiek pirmosios Šiauliuose, tiek ir atsakomosios Prahoje – baigėsi lygiosiomis 1:1, tad čia laimėtojas paaiškėjo tik mušant baudinius. Tuomet Rasa Imanalijeva (Grigonė) žaidė sirguliuodama ir tik išgėrusi vaistų ne tik pelnė vieną įvartį, bet ir užtikrintai bei taikliai atliko jai patikėtą lemiamą smūgį po rungtynių nervingoje 11-os metrų baudinių serijoje. Taip mačo didvyre tapusi 23 metų futbolininkė komandai užtikrino bilietą ir į Čempionų lygos aštuntfinalio ekspresą!
Tuometinei komandai, be auksinių įvarčių autorės, atstovavo Algimantė Mikutaitė, Vestina Neverdauskaitė, Viktorija Budrytė, Dovilė Gailevičiūtė, Simona Vanagaitė, Ugnė Šmitaitė, Simona Veličkaitė (Petravičienė), Kamilė Vaičiulaitytė, Tatjana Veržbickaja, Samanta Karasiovaitė bei keturios legionierės, tarp kurių išsiskyrė rumunė vartininkė Ina Budestean ir azerbaidžanietė saugė Ana Alekperova.
Pastaroji, kaip ir kelios kitos gintrietės (Mikutaitė, Neverdauskaitė, Veličkaitė), pakartojo šį pasiekimą ir po trejų metų, o vietą vartuose ilgam ir tvirtai užėmė pagrindine komandos vartininke tapusi Greta Kaselytė (Lukjančukė).
Tuomet 2017-ųjų spalį „Gintra-Universitetas“, po lygiųjų (1:1) Šiauliuose, Ciuriche 2:1 įveikė Šveicarijos čempiones „Zurich Frauen“. Visus tris šiauliečių įvarčius pelnė Zenatha Coleman iš Namibijos.
Po rungtynių šiauliečių treneris Rimantas Viktoravičius sakė, kad tai buvo vienos geriausių rungtynių per klubo istoriją: „Buvo didelis pasiaukojimas, gera kamuolio kontrolė, aukšto lygio futbolas. Kai antrajame kėlinyje varžovės išlygino rezultatą, merginos neprarado pasitikėjimo, parodė valią ir persvėrė rezultatą.“ Tai – absoliučiai geriausi (ne tik tarp Lietuvos moterų, bet ir tarp vyrų klubinių komandų) pasiekimai.
„Gintra-Universitetas“ nusipelnė didelės pagarbos – tai komanda, kuri Europos turnyre nuėjo toliausiai. Kai moterų komanda patenka tarp šešiolikos geriausių Europos klubų, vyrams lieka tik pavydėti“, – taip šį pasiekimą vertino tuometis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Tomas Danilevičius.
Suprantama, kad šiaulietės gana ilgą laiką sudarė ir Lietuvos rinktinės, kurią 17 metų taip pat treniravo R. Viktoravičius, pagrindą.
Futbolą derino su mokslais
Pastebėjęs futbolui talentingas merginas, klubas „Gintra“ jas kviesdavo ne tik žaisti futbolą, bet ir tęsti mokslus tuometiniame Šiaulių universitete (dab. Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Neatsitiktinai ir komandos pavadinimas buvo susijęs su aukštąja mokykla – „Gintra-Universitetas“.
Kita jaunųjų futbolininkių mokslo sala buvo Vijolių vidurinė mokykla (ilgainiui tapusi Šiaulių sporto gimnazija), kurioje savo sportinę karjerą pratęsė ir iš Petrašiūnų (Pakruojo r.) atvykusios seserys Oksana ir Rasa Imanalijevos. Jos Šiauliuose atsirado būdamos vos 16-os ir 15-os metų.
Jos prieš tai neliko nepastebėtos dar per Pakruojo „Žemynos“ mokyklos futbolo varžybas, kai berniukų komandoje privalėdavo žaisti ir viena mergaitė. Nors jas labiau domino krepšinis, tačiau po susitikimo su „Gintros“ atstovais ir pritarus mamai, seserys ryžosi naujam gyvenimo iššūkiui. Taip atsidūrė Šiauliuose, kur viskas buvo nauja: mokykla, gyvenamoji vieta – bendrabutis, aplinka, žmonės, futbolo treniruotės.
„Pirmieji mėnesiai buvo be galo sunkūs“, – pradžią prisiminė Rasa Imanalijeva. Daug juodo ir nematomo, monotoniško darbo, kai bėgioji pirmyn atgal, pirmyn atgal...
Po mokyklos baigimo abiejų kelyje buvo ekonomikos studijos Šiaulių universitete, o ilgai netrukus Rasa pasiekė ir aukščiausią karjeros futbole tašką. Pakeliui link jo – daugiau nei dešimtmetis atstovaujant Lietuvos jaunių, jaunimo, suaugusiųjų rinktinėms, ekipos kapitonės pareigos tiek rinktinėje, tiek ir klube, daugybė įvairiausių nuopelnus bei pripažinimą liudijančių titulų. Tarp pastarųjų, pasak autoritetingo futbolo istoriko Gedimino Kalinausko, yra ir vienas itin sunkiai pakartojamas – 215 įvarčių, pelnytų Lietuvos čempionatuose. Beje, titulų bei nominacijų skaičiumi gali pasigirti ir jos sesuo Oksana.
Didysis futbolas iš šiandieninės Rasos Grigonės gyvenimo dienotvarkės niekur nedingo – ji nuo 2017 metų yra tarptautinės FIFA kategorijos arbitrė, teisėjaujanti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Panašiu keliu ėjo ir nuo 2013-ųjų kasmet Lietuvos čempionių aukso medaliu savo kolekciją vis papildanti, dešimt metų taip pat ir nacionalinei rinktinei atstovaujanti Algimantė Mikutaitė, į Šiaulius atvykusi iš Plungės. Pastarajame mieste ji pradėjo ir savo futbolininkės karjerą, treniruodamasi ir žaisdama kartu su berniukais.
„Gintros“ ir šalies rinktinės vartininkė, ekipų kapitonė Greta Kaselytė (Lukjančukė) žaisti futbolą pradėjo 11-os Ukmergėje. Nuo to laiko, kai futbolo treneris Vytautas Tutlys pakvietė ją ir jos seserį prisijungti prie Šventupės (Ukmergės r.) mergaičių komandos. Buvo pastatyta į vartus, tačiau ji iš pradžių čia pasigedo veiksmo, kurio daugiau buvo aikštėje.
Būdama šešiolikos sulaukė kvietimo atvykti į Šiaulius, tačiau persikėlė tik po poros metų, kai baigė mokslus ir įstojo į universitetą.
Daug kartų pripažinta geriausia vartininke, pelniusi arti 10-ies Lietuvos čempionės titulų, Greta du sezonus žaidė ir Italijoje – įgyvendino savo svajonę.
Kalbėdama apie futbolą ji pastebi, kad nors kartais rezultatai ir nebūna tokie, kokių norėtųsi, tačiau futbolininkę džiugina, kad „visada išlieka žmonių, kurie mus palaiko ir džiaugiasi mūsų rezultatais kad ir kas benutiktų, dėl jų nenuleidi rankų ir toliau stengiesi, treniruojiesi ir tobulėji“.
Per draudimų laikmetį užgniaužtas „Tauras“
Futbolo šimtmetis – proga prisiminti, kokie buvo patys pirmieji moterų futbolo žingsniai Šiauliuose. Juos apie 1971-uosius žengė televizorių gamyklos vadovai, kurių iniciatyva suburtą moterų „Taurą“ apsiėmė treniruoti tos pačios gamyklos vyrų futbolo komandos treneris Pijus Paukštys.
Moterų komanda, pasak jo, turėjo neblogas sąlygas, vykdavo ir į treniruočių stovyklas. Futbolininkės treniruodavosi noriai ir entuziastingai, į pratybas rinkdavosi ir sportininkės, nepritapusios, pavyzdžiui, rankinyje, taip pat – televizorių gamyklos darbuotojos, miesto vidurinių mokyklų moksleivės.
Vilniaus „Elektronas“ ir Kauno „Atletas“ buvo pirmosios moterų komandos, kurios 1970-ųjų lapkričio pabaigoje sostinės Statybininkų sporto rūmuose sužaidė mažojo futbolo rungtynes.
1971-aisiais jau rungtyniavo ir šiaulietės, dažniausiai – su kaimyninės N. Akmenės „Cementininko“ ekipa. Žiemą žaista salėje. Tarp tauriečių aikštėje išsiskyrė Birutė Tarvydaitė (Pašakarnienė), viena sportiškiausių televizorių gamyklos darbuotojų, išbandžiusi įvairias sporto šakas. Vėliau penkerius metus nuo 1977-ųjų ji atstovavo įsisteigusiai žolės riedulio „Tauro“ komandai.
Gan greitai besiplečiant moterų futbolo geografijai, komandos atsirado ir kituose miestuose – Plungėje, Anykščiuose, Panevėžyje, Kėdainiuose.
Tačiau 1973-iųjų sausį TSRS Sporto komiteto kolegijoje svarstytas klausimas apie „kai kuriuos iškraipymo faktus vystant atskiras sporto šakas“. Taip moterų futbolas atsirado tarp kelių kitų draudžiamų sporto šakų (kultūrizmo, karatė ir kt.) dėl „žalingo poveikio ir nesveiko ažiotažo“. Draudimas steigti moterų futbolo komandas į paraštes tuomet nustūmė ir visas mintis apie respublikos moterų futbolo pirmenybes.
Pasak Paukščio, būsena buvo prislėgta. Tiesa, kurį laiką dar bandyta treniruotis slapta. Tačiau vieną vakarą į Šiaulių 11-osios vidurinės mokyklos sporto salės užrakintas duris ėmė laužtis trys milicininkai. Jų kalba buvo trumpa: „Jeigu nenutrauksite treniruočių, pasodinsime parų.“
Draudimas truko iki pat „perestroikos“ laikų, kai stagnacinę politiką keitė liberali, o „varžtai“ po 1985-ųjų jau buvo atlaisvinami. Tačiau praėjo dar bemaž 15 metų, kol moterų futbolas sugrįžo ir į Šiaulius. Ištisus penkerius metus šiauliečių nebuvo ir nuo 1994 metų pradėtose organizuoti Lietuvos moterų futbolo čempionatuose, kuriuose žaidė Vilniaus, Kauno, Kelmės, Telšių, Nemenčinės ir Ukmergės miestų komandos. Sėkmingiausiai rungtyniavo anksčiausiai į futbolą sugrįžusios 4 čempionių titulus iškovojusios kaunietės, 2 kartus laimėjo Vilniaus komandos.
Futbolą atgaivinusios žolės riedulininkės
Šiaulių žolės riedulininkės, susibūrusios „Šiaulių“ (anksčiau – „Tauro“),
daugkartinių Lietuvos čempionių, bei jai į nugarą kvėpavusios „Gintros“ komandose, savo treniruotėse dažnai žaisdavo ir futbolą. Žolės riedulio reikalais užsiėmė Gintaras Radavičius, Vaidotas Vaičeliūnas, Rimantas Čaikauskas. Visi jie anksčiau ir patys žaidė futbolą.
Mintis suburti komandą tapo kūnu po Telšiuose pamatytų moterų čempionato rungtynių, nes jose apsilankiusiam treneriui V. Vaičeliūnui atrodė, kad šiaulietės esančios ne tik kad ne blogesnės, bet gal net ir geresnės žaidėjos. Materialiai idėją parėmė verslininkas G. Radavičius, trenerių tandemą papildė R. Čaikauskas. Taip iš dviejų žolės riedulio komandų sulipdyta „Gintra-Šiauliai“ iškart pergalingai debiutavo 1999 metų futbolo pirmenybėse.
Keletą metų pergales „kalusias“ (rimčiausia konkurente buvo trejetą titulų nugvelbusi Ukmergės „Šventupė“, kuri vėliau tapo „Textilite“) žolės riedulininkes ilgainiui keitė merginos, žaidusios futbolą nuo mažumės ir profesionaliai, o ekipos treneriu tapo Rimantas Viktoravičius.
Taip į komandą iš Telšių, kur futbolą žaidė jau penketą metų, įsiliejo kaip snaiperė garsėjusi Jurgita Mačikunytė. Universali, galėjusi žaisti įvairiose pozicijose, nekart pripažinta geriausia metų futbolininke. Baigusi aktyvią žaidėjos karjerą, ją tęsia kaip tarptautinės kategorijos futbolo teisėja.
Tarp formavusių tuometinės ekipos branduolį (be paminėtų aukščiau) buvo ir sportininkės ne tik iš Šiaulių ar kaimyninių (Kelmės, N. Akmenės, Telšių, Mažeikių), bet ir tolimesnių šalies vietovių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Ukmergės): Gitana Kerpienė, Raimonda Kudytė, Inesa Šapauskienė, Indrė Kirjanovaitė, Marija Stasiulytė, Orinta Sviderskytė, Viktorija Budrytė, Olga Švaikievič, Dovilė Gailevičiūtė, Vestina Neverdauskaitė, Sonata Vanagaitė, Simona Veličkaitė, Tatjana Veržbickaja ir kt.
Entuziastai, dešimtmečiais ištikimai tarnaujantys idėjai ir bendrystės šūkiui „Mes esame „Gintra“!“, garsinę miestą bei Lietuvos vardą, per visus tuos metus sugebėjo išvengti didelių nuosmukių ar krizių. Kita vertus, šiandien moterų futbolas, lyginant su ankstesniais metais, jau sulaukia ir gan ženklios finansinės paramos iš tarptautinių futbolo organizacijų.
