Naujausios
SPORTOZAURAI
Imtynininkei gatvėje kautis neteko
Šiaulius garsino ir garsina stiprios moterys – imtynininkės. Viena iš jų – šiaulietė Vilma Kaušaitė, savigynos imtynėms (sambo) paskyrusi 15 metų. 42 metų moteris džiaugiasi, kad imtynių veiksmų už salės ribų neprireikė. Dabar buvusi imtynininkė bando suvaldyti jėgos aitvarus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Pasikliauti savimi
V. Kaušaitė savigynos imtynių treniruotes pradėjo lankyti penkiolikos. „Vėlokai“, – šypteli buvusi sportininkė. Pamatė skelbimą ir kartu su draugėmis nusprendė pabandyti. Merginos pasiskaitė, kokia tai sporto šaka, kokie sportininkų pasiekimai. „Buvo užsidegimas siekti ir mums tokiomis tapti“, – sako Vilma.
Merginos pateko pas trenerį Nikolajų Kurušiną, pradėjo treniruotis, važinėti į varžybas, iškovoti pergalių ir „užsikabino“. Vilmai savigynos imtynės patiko, nes čia reikėjo lankstumo, judrumo, be to, tai individuali sporto šaka, kur gali pasikliauti tik savo jėgomis ir technika.
Savigynos imtynėse, pasak moters, svarbiausia yra ryžtas ir valia. „Reikia ne tik fizinės jėgos, bet ir numatyti, kaip elgsis priešininkė. Moterų kova trunka keturias minutes. Trumpas laikas, todėl turi gerai apgalvoti, susiorientuoti, ką veiksi išėjusi ant kilimo“, – pasakoja Vilma.
Iš pradžių Vilma užsiimdavo ne tik savigynos imtynėmis, bet ir dziudo. „Visos imtynės yra panašios, skiriasi tik taisyklės ir apranga, – sako buvusi sportininkė. – Tačiau federacijose buvo padaryti tam tikri politiniai sprendimai, ir sambo atskyrė nuo dziudo.“ V. Kaušaitė pasirinko savigynos imtynes.
Sąlygos nelepino
Vienu metu savigynos imtynės buvo gana populiarios. Šiauliuose kiekvienoje svorio kategorijoje buvo po dvi sportininkes. Ypatingų sąlygų imtynininkės neturėjo. Stovyklos, specialus maitinimas, finansavimas sportininkėms tekdavo tik kažko pasiekus. Tapusi Lietuvos rinktinės nare, V. Kaušaitė pradėjo važinėti į treniruočių stovyklas, bet tik Lietuvoje.
Iš pradžių imtynininkai treniruodavosi specializuotoje imtynių salėje prie Prūdelio. Vėliau ji buvo nugriauta. „Labai ilgėjomės šios salės“, – prisimena sportininkė. Netekę patalpų, imtynininkai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai įsikūrė salėje V. Bielskio gatvėje. Vilma prisiminusi šypteli, kad naujoji salė buvo gera, svarbiausia – su dušais ir karštu vandeniu.
V. Kaušaitė džiaugiasi, kad jos sportinė karjera buvo sėkminga, be traumų. Moteris nuo šios sporto šakos nėra atitolusi ir dabar. Važinėja į varžybas ir pastebi, kad šiuo metu Lietuvoje yra nemažai perspektyvaus jaunimo, o Šiaulius garsina Santa Pakenytė.
Kiekviena pergalė – iškovota
Paklausta, ar gyvenime pravertė savigynos imtynių įgūdžiai, Vilma juokiasi, kad nėra toks konfliktiškas žmogus, kad problemas spręstų smūgiais, o situacijų, kad reikėtų gintis koviniais veiksmais, taip pat nepasitaikė: „Džiaugiuosi, kad supa protingi žmonės.“
O ant kilimo būta visokių kovų: ir aršesnių, ir lengvesnių. Ypač nemaloniai varžybos V. Kaušaitei susiklostė Europos čempionate, kuris vyko 1993 metais Jugoslavijoje. Varžovė lenkė Vilmai specialiai smogė į žandą. „Gal treneriai pamokino, gal norėjo išgąsdinti? Mane tai labai supykdė ir išėjo taip, kad merginą labai skaudžiai numečiau. Už šiurkštų imtyniavimą teisėjai norėjo mane nušalinti nuo varžybų. Jie nepastebėjo varžovės veiksmo“, – prisimena buvusi sportininkė.
Paprastai imtynininkė pažinodavo daugumą savo varžovių, nes tos pačios merginos dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, todėl galėdavo numatyti, ko iš jų laukti.
Koks laimėjimas sportininkei svarbiausias? V. Kaušaitė sako, kad kiekviena pergalė svarbi, nes iškovota. Visgi labiausiai įsiminė 1994-ieji, kuomet pasaulio čempionate iškovojo antrąją vietą. „Buvau užsibrėžusi tikslą pasaulio čempionate tapti prizininke ir sau duotą pažadą įvykdžiau“, – sako Vilma.
Neišdildomą įspūdį paliko ir pasaulio čempionatas Tokijuje, Japonijoje. Į jį suvažiavo daugybė sportininkų iš įvairių pasaulio šalių.
Ekstremalus pomėgis
Baigusi sportininkės karjerą Vilma tapti trenere rimtai nesvarstė. Turėjo kitos įdomios veiklos – beveik trejus metus dirbo policijoje su projektais vaikams pagal programą „Stabdyk nusikalstamumą“, skaitydavo paskaitas. Dabar Vilma dirba saugaus darbo įmonėje su įvairiais projektais, o su sportu darbas susijęs tik tiek, kad socialiai atsakinga įmonė organizuoja ir remia įvairius renginius, tarp jų – ir sportinius.
Sportuoti moteriai patiko ir patinka. Tik ne bėgti. Mokykloje, būdama maždaug dešimties metų, Vilma trumpai lankė lengvosios atletikos treniruotes, bėgdavo ilgus nuotolius. Juokauja, kad nuo tada nekenčia bėgimo ir atsisako dalyvauti dabar vis populiarėjančiuose bėgimuose, į kuriuos kviečia draugai.
Vaikystėje ir paauglystėje patiko slidinėti, dabar – važinėti dviračiu, o naujausia aistra – jėgos aitvarai. Prieš trejus metus susidomėjusi šiuo sportu, Vilma įsigijo aitvarą ir svajoja išmokti gerai jį valdyti.
„Tai tikrai ekstremalus, gana pavojingas sportas. Jis duoda daug potyrių. Atrodo paprasta, kai matai kitus tai darant, ir visai kitaip, kai pats atsistoji ant vandens ir tave pagauna vėjas“, – sako moteris.
Aitvaruoja Vilma ant Rėkyvos ežero: „Šis ežeras labai dėkingas šiam sportui. Sakoma, kad išmokus aitvaruoti Rėkyvoje, galėsi tai daryti bet kur.“
Buvusiai imtynininkei patinka ekstremalus sportas. Neseniai išbandė ir sklandymą, tiesa, su instruktoriumi. „Nerealus jausmas“, – šypsosi moteris.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SPORTININKĖ: Buvusi savigynos imtynių sportininkė, pasaulio ir Europos vicečempionė Vilma Kaušaitė pasirinko darbą, nesusijusį su sportu, tačiau turi ekstremalų pomėgį – aitvaruoti.
Asmeninio albumo nuotr.
IMTYNININKĖ: Vilma Kaušaitė savigynos imtynėms paskyrė 15 metų. Per šį laikotarpį teisėjai jos ranką į viršų kėlė ne kartą Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionatuose.
DOSJĖ
Imtynininkė Vilma Kaušaitė gimė 1973 metais kovo 22 dieną Šiauliuose. 1998 metais baigė Šiaulių universitetą. Penkis kartus tapo Lietuvos savigynos imtynių čempione. 1993 metais Europos sambo imtynių čempionate iškovojo sidabro medalį, 1994 metais sidabro medalį iškovojo pasaulio čempionate, o Europos čempionate – bronzą.