Naujausios
Ir į mokyklą, ir į maniežą keliauja kartu
„Ar čia Baikštienės vaikai?“ – nugirstu moterų pokalbį manieže, kai mama ir du jos vaikai pozuoja fotografui. „Taip, taip! Labai geri vaikai“, – giria pašnekovė. „Kai mama trenerė, tai paspaudžia“, – komentuoja kita. „Jeigu vaikas nenorėtų, tu spausk nespaudęs“, – atsako pirmoji.
Šuolininkų į aukštį Urtės ir Juozo Baikščių spausti nereikia – jie dega tuo, ką daro.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Muša rekordus
Sportininkų mama ir trenerė Juzefa Baikštienė neišskiria savo vaikų. „Jie lygiaverčiai“, – sako.
Iš varžybų šuolininkai į aukštį grįžta jei ne nugalėtojais ir prizininkai, tai užėmę aukštas vietas. Prakalbus apie varžybas, pasiekimus, ir Urtė, ir Juozas ne kartą ištaria: „Galėjo būti ir geriau.“ Tik mama ir trenerė savo vaikų pasiekimų nenuvertina.
Vasario pabaigoje Minske (Baltarusija) tarpvalstybiniame lengvosios atletikos jaunimo mače, kuriame rungtyniavo septynių šalių lengvaatlečiai, Urtė šuolio į aukštį rungtyje įveikė 1,75 metro aukštį (tai asmeninis sportininkės rekordas), iškovojo antrąją vietą ir įvykdė Europos jaunių čempionato normatyvą, o Juozas peršoko 2,12 metro aukštį ir pelnė trečiąją vietą.
„Jutau, kad galiu daugiau. Prieš savaitę Kaune buvau peršokęs 2,15 metro aukštį“, – sako J. Baikštys.
„Ir pagerinai 17 ir 18 metų rekordą“, – priduria trenerė.
Sportininkui iki pasaulio jaunimo (iki 20 metų) čempionato normatyvo trūksta vos vieno centimetro. Iki birželio mėnesį vyksiančių varžybų dar laiko yra ir J. Baikštys tikisi, kad užsibrėžtą tikslą pavyks pasiekti.
U. Baikštytė prieš savaitę su aukso medaliu grįžo iš Latvijos, kur vyko Baltijos šalių jaunių U-18 mačas-čempionatas. Ten ji peršoko 1,73 metro aukštį. „Esu nepatenkinta rezultatu. Vieta dar ne viskas, reikia rezultato. Žinau, kad galiu geriau ir reikia geriau“, – sako Urtė. Šuolininkė tiki, kad gali įveikti ir 1,8 metro aukštį.
Pernai U. Baikštytė Europos čempionate užėmė penktąją vietą tarp 32 dalyvių. „Nepasirodžiau taip, kaip norėjau. Norėjosi man to medalio, – vėl kritikuoja savo pasirodymą sportininkė, bet jau optimistiškiau priduria: – Nieko. Dabar reikia pasiruošti vasarai, Europos čempionatui.“
Sezonas jau baigtas. Lengvaatlečiai dabar vyks į stovyklas ir ruošis vasaros varžyboms. Jau kitą savaitę išvyksta dviem savaitėms į Palangą, po to – 16 dienų į Ispaniją, kur treniruosis stadione.
Konkurencija didelė
Urtė sako, kad Lietuvoje tarp šuolininkų į aukštį yra gana didelė konkurencija: „Apskritai kyla šuolio į aukštį lygis ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir viena mažytė klaida daug ką lemia, gali dėl jos ar dėl bandymų skaičiaus prarasti medalį. Nors ir atvažiuoji į varžybas su geriausiu rezultatu, negali būti tikras, kad paimsi pirmą vietą.“
Juozas šiemet iš jaunių perėjo į suaugusiųjų sportą. Tarp vyrų taip pat didelė konkurencija. Geriausio šalies šuolininko į aukštį Raivydo Stanio rekordas – 2,28 metro. Pasak Juozo, yra šalyje sportininkų, kurie peršoka 2,18 metro, taigi tobulėti dar yra kur.
Kai kalba pasisuka apie svajones, Urtė sako: „Kiekvieno sportininko svajonė patekti į olimpines žaidynes ir ten kuo geriau pasirodyti. To tikimės ir dirbame dėl to.“
Treji metai be sporto
Juozas maždaug trejus metus dėl nugaros traumos negalėjo profesionaliai sportuoti. Kodėl taip atsitiko, negali tiksliai pasakyti nei Juozas, nei jo mama. Gal dėl augimo, gal dėl kažkokios traumos pasislinko stuburo slankstelis.
Į varžybas sportininkas grįžo prieš metus. „Grįžti nebuvo sunku. Sunku buvo tuos trejus metus nesportuoti“, – sako vaikinas.
Net ir tada, kai negalėjo rimtai sportuoti, Juozas eidavo į maniežą ir mankštindavosi, stiprindavo nugaros ir pilvo raumenis.
„Man buvo labai sunku, mačiau, kaip jis išgyvena. Pernai mes su Urte ir sakom: „Juozai, arba tu grįžti, arba ne. Jau trys metai praėjo. Bandyk, žiūrėkim, kas išeis“, – prisimena J. Baikštienė.
Kad Juozas grįžtų į profesionalų sportą, labai padėjo gydytojai ne tik iš Šiaulių, bet ir iš kitų šalies miesų: reabilitologė Laimutė Šiaudinienė, neurologas Liudvikas Urba, traumatologas Viktoras Jermolajevas.
Elegantiška sporto šaka
Sportininkų mama ir trenerė J. Baikštienė buvo daugiakovininkė. Kaip nutiko, kad abu jos vaikai – šuolininkai į aukštį?
„Kai buvome maži, pradėjome abu nuo daugiakovės, – pasakoja Urtė. – Bet metams bėgant pastebėjome, kad geriausiai rezultatas kyla šios rungties. Gal ir kūno sudėjimu tikome. Abu esame aukšti. Tai privalumas šioje šakoje.“
Urtės ūgis – 1,8 metro, Juozo – 2 metrai. Į ką tokie aukšti atsigimė? Ir mama ir vaikai gūžteli pečiais. „Tikriausiai į senelį“, – sako J. Baikštienė.
Juozas visgi pažymi, kad vien ūgio šioje sporto šakoje neužtenka. Daug daugiau lemia šoklumas, lankstumas, būtent šios savybės labiausiai ir žavi vaikiną: „Pavyzdžiui, švedas Stefan Holm – tik 1,81 metro ūgio, o peršokdavo 2,4 metro, tai yra beveik 60 centimetrų sau virš galvos.“ Šiaulietis taip pat žavisi ukrainiečiu Bogdanu Bondarenko, kurio asmeninis rekordas 2,41 metro.
„Daugumai atrodo, kad šuolininkai į aukštį tik šokinėja. Reikia ir ištvermės, ir greičio, ir lankstumo turėti“, – sako Urtė. Taigi šuolininkai per treniruotes ir bėgioja, ir sunkumus kilnoja ir daugybę kitų pratimų atlieka.
Užaugo manieže
Kai mama trenerė, tikriausiai kitaip ir negalėjo būti, kad vaikai pasirinko lengvąją atletiką. „Mus nuo pat mažens vesdavosi į maniežą. Mes čia užaugome“, – šypsosi Urtė.
„Jie tik skųsdavosi, kodėl, mama, mūsų nežiūri. Gaudavau pylos“, – prisimena trenerė.
Ar sudėtinga, kai mama – trenerė? „Dabar net neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Manau, kad labai gerai, nes ir namuose gali pašnekėti apie viską“, – sako Urtė. Jai pritaria ir Juozas.
O štai mamai treniruoti savo vaikus nėra taip paprasta. „Svetimam vaikui pasakai ir jis klauso, o savi mėgsta pasiginčyti“, – šypsosi J. Baikštienė. Nepaisant kai kurių nesutarimų, vaikai, kaip ir mama, yra užsispyrę ir labai darbštūs.
Urtė ir Juozas ne tik manieže kartu treniruojasi. Jie dar ir klasės draugai. Abu mokosi Juliaus Janonio gimnazijoje vienuoliktoje klasėje. Juozas yra vyresnis, jam vakar suėjo 18 metų, o Urtė gegužės mėnesį švęs 17-ąją gimtadienį. „Aš šešerių pradėjau lankyti mokyklą“, – šypsosi mergina. Kai brolis ruošėsi į pirmąją klasę, Urtė nenorėjo nuo jo atsilikti, ir tėvams abu vaikus teko išleisti į mokyklą.
Po pamokų brolis ir sesuo grįžę namo papietauja ir skuba į treniruotę. Iš jos grįžta apie pusę devynių, pavakarieniauja ir puola prie pamokų. Miegoti nueina apie dvyliktą. „Gerai, kad ne visada į pirmą pamoką reikia, gali pamiegoti“, – sako Baikščiai.
Būti klasės draugais nėra blogai: kartu ruošia pamokas, vienas kitam paaiškina, ko nesupranta.
Paklausti, ką norėtų studijuoti ateityje, kokį darbą dirbti, J. Baikštys sako, kad greičiausiai rinksis trenerio darbą.
Kad vaikai taps treneriais, mano ir J. Baikštienė. Moteris prisimena, kad ir pati dar penktoje klasėje pasakė, kad dirbs trenere. „Kai vaikai buvo trečioje ar ketvirtoje klasėje, jie man tą patį pasakė, nors aš nei klausiau, nei ką. O kaip bus, nežinau. Bet aš taip manau. Jie juk čia užaugę.“
Tik Urtė nėra tikra, ar taps trenere: „Manau, kad tai labai sunkus darbas. Neturėčiau gal tiek daug kantrybės su vaikais.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NAMAI: Šiaulių lengvosios atletikos maniežas Urtei ir Juozui Baikščiams – tarsi namai. Jie čia užaugo, čia pradėjo sportuoti, čia skuba kiekvieną dieną po pamokų ir stengiasi peršokti kuo aukščiau pakeltą kartelę.
MAMA: Juzefa Baikštienė ne tik mama, bet ir trenerė savo vaikams. Tai nelengva: „Svetimam vaikui pasakai ir jis klauso, o savi mėgsta pasiginčyti.“