Ivetai Šalkauskei krepšinį žaisti malonu

Ivetai Šalkauskei krepšinį žaisti malonu

Ive­tai Šal­kaus­kei krep­ši­nį žais­ti ma­lo­nu

Vie­na ta­len­tin­giau­sių ir pa­jė­giau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nin­kių 34 me­tų 193 cen­ti­met­rų vi­du­rio puo­lė­ja Ive­ta Šal­kaus­kė šį se­zo­ną at­sto­vau­ja sa­vo gim­to­jo mies­to mo­te­rų krep­ši­nio ko­man­dai „Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas“. Pa­sak krep­ši­nin­kės, su­grį­ži­mas į Šiau­lius jau­di­nan­tis ir džiu­gus.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nau­din­giau­sia

Nau­ją­jį se­zo­ną „Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas“ pra­dė­jo per­ga­le – iš­vy­ko­je 67:60 nu­ga­lė­jo Kau­no „Ais­čių-LSU“ eki­pą. Šio­se rung­ty­nė­se I. Šal­kaus­kė sa­vo ko­man­dai pel­nė 27 taš­kus, su­grie­bė 20 ir pe­rė­mė 1 ka­muo­lį, at­li­ko 2 re­zul­ta­ty­vius per­da­vi­mus, iš­pro­vo­ka­vo 8 pra­žan­gas ir vi­sa tai pa­da­rė per 31 mi­nu­tę, pra­leis­tą aikš­te­lė­je.

Su­rin­ku­si 31 nau­din­gu­mo ba­lą Ive­ta pri­pa­žin­ta nau­din­giau­sia Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­gos (LMKL) pir­mo­sios sa­vai­tės žai­dė­ja. I. Šal­kaus­kė ti­tu­lo ne­su­reikš­mi­na – daug jų bu­vo per krep­ši­nin­kės kar­je­rą.

„Aš ne dėl to žai­džiu. Man yra ge­ra, fai­na. Aš žais­da­ma at­si­pa­lai­duo­ju ir apie nie­ką ne­gal­vo­ju“, – sa­ko krep­ši­nin­kė.

Gar­sių praei­ty­je tink­li­nin­kų Bi­ru­tės ir Rai­mun­do Mar­čaus­kų duk­ra Ive­ta au­go tink­li­nio sa­lė­je ir pir­miau­siai pra­dė­jo žais­ti tink­li­nį, bet bū­da­ma try­li­kos me­tų pa­su­ko į krep­ši­nį. Pir­mo­ji jos tre­ne­rė bu­vo Vi­li­ja Kli­ma­vi­čie­nė.

Krep­ši­nin­kė pa­sa­ko­ja, kad ren­kan­tis krep­ši­nį di­džiau­sią įta­ką pa­da­rė dė­dė. Jis sa­kė, kad bū­da­ma krep­ši­nin­kė ga­lė­tų dau­giau pa­siek­ti, pa­ma­ty­ti dau­giau pa­sau­lio nei žais­da­ma tink­li­nį.

Krep­ši­nį žai­džia ir Ive­tos bro­liai: Dai­nius rung­ty­niau­ja Kau­ne, Elo­nas – JAV.

Žy­gis į Ame­ri­ką

Už­sis­py­ri­mo siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų Ive­tai nie­ka­da ne­trū­ko. Še­šio­lik­me­tę krep­ši­nin­kę Če­ki­jo­je vy­ku­sia­me pa­sau­lio jau­nių čem­pio­na­te, kur šiau­lie­tė žai­dė su Lie­tu­vos mer­gi­nų rink­ti­ne, pa­ste­bė­jo vie­no Ame­ri­kos uni­ver­si­te­to mer­gi­nų krep­ši­nio ko­man­dos tre­ne­rė ir pa­kvie­tė at­vyk­ti mo­ky­tis ir žais­ti krep­ši­nį į JAV.

Ame­ri­ko­je tuo me­tu jau mo­kė­si ir žai­dė šiau­lie­tės dvy­nės se­se­rys Jur­gi­ta ir Ane­ta Kau­šai­tės. Ive­ta pa­klau­sė, kaip se­ka­si, ar ver­ta va­žiuo­ti, ir ry­žo­si pa­ban­dy­ti.

Pri­si­min­da­ma sa­vo ke­lio­nę į Ame­ri­ką da­bar Ive­ta šiurps­ta. Iš­vy­ko vi­sai vie­na, ne­mo­kė­da­ma do­rai nei kal­bos, nei pa­ži­no­da­ma žmo­nių, pas ku­riuos skren­da. Sa­vo vai­ko į to­kią to­li­mą ke­lio­nę neiš­leis­tų ir ki­toms ma­moms pa­tar­tų skris­ti kar­tu su vai­ku, kad ir pa­čiai, ir vai­kui bū­tų ma­žiau stre­so.

Nusk­ri­du­si į JAV, Mi­ne­so­tos vals­ti­ją, tik po tri­jų die­nų Ive­ta pri­si­mi­nė, kad rei­kia pa­skam­bin­ti na­mo. Ma­ma tas die­nas „sie­no­mis li­po“ ne­ži­no­da­ma, kaip lai­ko­si jos duk­ra ir ne­ga­lė­da­ma jai pa­si­skam­bin­ti.

I. Šal­kaus­kė pri­si­me­na, kad skam­bu­čiai ta­da tarp Ame­ri­kos ir Lie­tu­vos bu­vo la­bai bran­gūs. Tik be­gy­ve­nant JAV at­si­ra­do „Sky­pe“, ir su na­miš­kiais jau bu­vo ga­li­ma su­si­siek­ti leng­viau.

Ame­ri­ko­je Ive­ta pa­bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo į Ili­no­jaus uni­ver­si­te­tą, dve­jus me­tus at­sto­va­vo uni­ver­si­te­to klu­bui. Ar­čiau duk­ros, į Či­ka­gą, at­si­kė­lė gy­ven­ti ir tė­vai.

Ta­čiau už­si­bū­ti JAV Ive­ta ne­si­ruo­šė, bū­da­ma 20 me­tų su­grį­žo į Lie­tu­vą, įsto­jo į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą ir vie­ną se­zo­ną at­sto­va­vo Vil­niaus „Lie­tu­vos Te­le­ko­mo“ ko­man­dai.

„No­rė­jau rung­ty­niau­ti Eu­ro­po­je, pa­žin­ti skir­tin­gas kul­tū­ras. Kiek­vie­no­je ša­ly­je ki­to­kia mu­zi­ka, ki­toks mais­tas, ki­to­kia ap­ran­ga. Tai įdo­mu. Ki­ti žmo­nės ne­tu­ri ga­li­my­bės sa­vai­tei iš­va­žiuo­ti, o čia tau at­si­ve­ria ga­li­my­bės pa­gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je, pa­ke­liau­ti“, – sa­ko Ive­ta.

Po se­zo­no, pra­leis­to Vil­niu­je, krep­ši­nin­kė iš­vy­ko žais­ti į už­sie­nį. Žai­dė Is­pa­ni­jo­je, Tur­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Slo­va­ki­jo­je, ke­tu­ris se­zo­nus – Pran­cū­zi­jo­je.

Sug­rį­ži­mas į tė­vy­nę

Į Lie­tu­vą I. Šal­kaus­kė grį­žo 2012 me­tais. Du se­zo­nus at­sto­va­vo Kau­no ra­jo­no „Hopt­rans-Si­re­noms“, du se­zo­nus – Ma­ri­jam­po­lės „Sū­du­vai“. Su šiais klu­bais tris kar­tus iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­go­je.

Po ga­na il­gos per­trau­kos į Lie­tu­vą žais­ti grį­žu­si krep­ši­nin­kė ti­kė­jo­si čia ras­ti aukš­tes­nės ko­ky­bės krep­ši­nį.

„Už­sie­ny­je va­sa­rą jau­ni­mas spor­tuo­ja, vyks­ta įvai­riau­si krep­ši­nio tur­ny­rai, ly­gos, su­si­bu­ria ko­man­dos. Tie­siog džiau­gie­si krep­ši­niu, ir tai nė­ra kaip dar­bas. Tai pri­trau­kia vai­kus. O Lie­tu­vo­je va­sa­rą nė­ra to­bu­li­na­mi žai­dė­jų ge­bė­ji­mai. Va­sa­rą vyks­ta tik pa­vie­niai tur­ny­rai, čem­pio­na­tai, kur da­ly­vau­ja tik kai ku­rios mer­gi­nos. Tai – di­džiu­lis trū­ku­mas“, – įsi­ti­ki­nu­si Ive­ta.

Gal žai­dė­joms trūks­ta mo­ty­va­ci­jos, nes už dar­bą nė­ra at­ly­gi­na­ma?

I. Šal­kaus­kė ma­no, kad pi­ni­gi­nis at­ly­gis tu­rė­tų bū­ti tik pa­ska­ti­ni­mas. Jos ir vy­res­nės kar­tos žai­dė­jos žais­da­vo be­veik be jo­kio at­ly­gio, nes krep­ši­nis tei­kė džiaugs­mo, už jį ati­duo­da­vo vi­są šir­dį ir jė­gas.

„Vis­kas pri­klau­so ir pri­klau­sys nuo tė­vų, kaip jie tai pa­teiks, ko­kias ver­ty­bes įskie­pys sa­vo vai­kams“, – ma­no krep­ši­nin­kė.

Ats­to­vau­da­ma Kau­no ir Ma­ri­jam­po­lės klu­bams, I. Šal­kaus­kė „Šiau­lius-Uni­ver­si­te­tą“ pa­ži­no­jo kaip var­žo­ves. Jai bū­da­vo gai­la jau­nų mer­gi­nų, ku­rioms gal­būt trūks­ta ga­li­my­bių to­bu­lė­ti, trūks­ta rung­ty­nių pa­tir­ties, trūks­ta dar­bo va­sa­ro­mis.

Ne­ma­žai pa­sau­lio ma­čiu­si krep­ši­nin­kė sa­ko, kad ge­riau­siai mo­te­rų krep­ši­nio klu­bai lai­ko­si JAV, Pran­cū­zi­jo­je, Ru­si­jo­je – ten, kur fi­nan­si­nės ga­li­my­bės klu­bams su­tei­kia sta­bi­lu­mo. Vis­gi I. Šal­kaus­kė pa­ste­bi, kad mo­te­rų krep­ši­nis silps­ta – nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ati­trau­kia vai­kus, jau­ni­mą nuo spor­to.

Iš vi­sų ša­lių I. Šal­kaus­kei la­biau­siai pa­ti­ko žais­ti Pran­cū­zi­jo­je. Nors gy­ve­no šiau­ri­nė­je da­ly­je ir ge­ri orai ne­le­pi­no, ta­čiau žais­ti krep­ši­nį bu­vo su­da­ry­tos la­bai ge­ros są­ly­gos.

Pran­cū­zi­jo­je gi­mė pir­ma­sis I. Šal­kaus­kės sū­nus, ku­riam da­bar 8,5 me­tų. Po pu­sant­rų me­tų, tik jau Lie­tu­vo­je, pa­sau­lį iš­vy­do ir ant­ra­sis sū­nus.

Ive­ta sa­ko, kad dar ir da­bar su­lau­kian­ti kvie­ti­mų grįž­ti žais­ti į Pran­cū­zi­ją, bet vai­kai jau lan­ko Lie­tu­vo­je mo­kyk­lą ir no­ri­si lik­ti čia.

Šią va­sa­rą I. Šal­kaus­kė bu­vo iš­vy­ku­si į JAV ap­lan­ky­ti tė­vų. Net ir ato­sto­gau­da­ma tre­ni­ra­vo­si pen­kis kar­tus per sa­vai­tę, kar­tu su vy­rais žais­da­vo krep­ši­nį.

„Man bu­vo siurp­ri­zas, kad jie ma­ne priė­mė, lei­do žais­ti ir ne­ma­žai. Vy­rai ži­no­jo, kad ma­nęs pa­leis­ti iš akių ne­ga­li­ma, nes aš pa­tai­kau“, – pa­sa­ko­ja Ive­ta.

Na­muo­se

I. Šal­kaus­kė no­ri pa­dė­ti sa­vo gim­to­jo mies­to ko­man­dai, ta­čiau no­ri, kad ir ki­tos žai­dė­jos steng­tų­si.

„Gal ne vi­soms pa­vyks grei­tai pa­siek­ti tai, ką už­si­brė­žė­me, bet svar­bu steng­tis. Ir man ne vis­kas iš kar­to pa­vyks­ta. To­bu­lų žmo­nių nė­ra, vi­si da­ro­me klai­dų, ne­pai­sant am­žiaus. Ma­nau, kad ko­man­do­je yra žai­dė­jų, ku­rios ga­lė­tų žais­ti ir už­sie­ny­je, o kai ku­rioms rei­kė­tų ap­si­spręs­ti, ar jos tik­rai no­ri žais­ti krep­ši­nį. Nes jei­gu ne, ta­da tik gai­ši­na ir sa­vo, ir ki­tų lai­ką“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Per ke­tu­ris se­zo­nus, pra­leis­tus Lie­tu­vo­je, I. Šal­kaus­kė sa­ko su­ti­ku­si daug jau­nų krep­ši­nin­kių, ku­rios ne­ver­ti­na to, kad ga­li ge­rai žais­ti. Kar­tais su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, kad atei­na žais­ti kaž­kie­no ver­čia­mos.

„Ko­dėl ne­no­rė­ti iš sa­vęs dau­giau? Ko­dėl ne­nu­sis­ta­ty­ti sau kaž­ko­kių sie­kių?“ – ste­bi­si krep­ši­nin­kė, pa­ti kas­kart sa­ve anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je mo­ty­vuo­da­vu­si nau­jais tiks­lais.

Mo­te­ris sa­ko, kad ne­sto­vė­ti vie­to­je, ju­dė­ti į prie­kį, siek­ti tiks­lų ska­ti­na ir ska­tins sa­vo vai­kus. Tik ma­no, kad šiais lai­kais per anks­ti no­ri­ma vai­kus įtrauk­ti į ko­ne pro­fe­sio­na­lias veik­las, taip pat ir spor­tą. Ive­tos įsi­ti­ki­ni­mu, sep­tyn­me­čiui vai­kui tris ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę vaikš­čio­ti į tre­ni­ruo­tes yra per sun­ku, pa­vargs­ta ir ne­be­no­ri dau­giau tuo už­siim­ti.

I. Šal­kaus­kės vai­kai nuo pat ma­žens kar­tu su ma­ma ke­liau­ja iš vie­nos vie­tos į ki­tą, tad ir per­si­kraus­ty­mas į Šiau­lius jiems ne­bu­vo staig­me­na. Ne­pai­sant nuo­la­ti­nių kraus­ty­mų­si, ku­rie pra­si­dė­jo prieš be­veik 20 me­tų, I. Šal­kaus­kė sa­ko, kad jos na­mai vi­sa­da bu­vo ir yra Šiau­liuo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VIL­TIS: Krep­ši­nin­kė Ive­ta Šal­kaus­kė ti­ki, kad atei­ty­je Šiau­liai tu­rės pa­kan­ka­mas fi­nan­si­nes ga­li­my­bes iš­lai­ky­ti ta­len­tin­gas krep­ši­nin­kes, ku­rios čia užau­ga.

KAR­JE­RA: Ive­ta Šal­kaus­kė krep­ši­nio nie­ka­da ne­va­di­no dar­bu. Jai tai – kar­je­ra, ku­rią da­ry­ti vie­nas ma­lo­nu­mas.