Naujausios
SPORTOZAURAI
Krepšininkas ieško savo pašaukimo
Greitai 40-metį švęsiantį Mindaugą Žukauską drąsiai galima vadinti vienu iš garsiausių visų laikų šiauliečių krepšininkų. Jis – Europos čempionas, Atlantos olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas, dukart Lietuvos krepšinio čempionas, Eurolygos čempionas, Atėnų olimpinių žaidynių ketvirtosios vietos laimėtojas.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Ne mažiau garsus treneris
Mindaugo kelias į didįjį sportą prasidėjo kaip ir daugelio – nuo pirmos klasės. Į pirmąją treniruotę būsimąjį krepšininką atvedė tėtis.
„Žalgiris“ tada buvo ir tebėra tautinis pasididžiavimas. Stebint rungtynes per televiziją ir pačiam buvo didelis noras žaisti“, – prisimena krepšininkas.
Tačiau galėjo nutikti ir taip, kad M. Žukauskas būtų tapęs rankininku. Atbaidė pirmosios treniruotės, kuriose reikėjo bėgti krosą, negavo net kamuolio rankose palaikyti. Dar teko į lengvosios atletikos treniruotę nueiti, bet, kai mama sužinojo, kad kitos treniruotės vyks manieže, uždraudė lankyti – per toli ir per mažas. Liko krepšinis.
Beveik iš karto Mindaugas pateko pas trenerį Antaną Sireiką. Vėliau jo ir trenerio keliai susikirto ir rinktinėje, ir „Šiaulių“ komandoje. Su A. Sireika krepšininką iki šiol sieja draugystė.
M. Žukauskas savo pirmąjį trenerį apibūdina kaip tolerantišką ir ramų žmogų. „Neprisimenu, kad jis būtų buvęs piktas ar šaukęs ant mūsų. O dabar jis dar ramiau į viską reaguoja“, – sako buvęs auklėtinis.
Skirtingos problemos
M. Žukauskas augo tokiais laikais, kai net sportbačių būdavo sunku gauti, o pasirinkimas vienas – Kauno „Inkaro“ gamybos.
Krepšininko sūnums šešiolikmečiam Mantvydui ir dešimtmečiam Dovydui, kurie taip pat žaidžia krepšinį, dabar pasirinkimas didelis. „Vaikai dabar renkasi tokius sportbačius, kokius nešioja jų dievaičiai“, – sako Mindaugas.
Geresnė šiais laikais ne tik avalynė, bet ir kamuoliai. O krūviai, treniruočių pobūdis, krepšininko pastebėjimu, beveik nepakito per 30 metų.
„Dabar kiti dalykai trukdo sportuoti. Mums buvo lengviau, nes nebuvo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų“, – šypsosi M. Žukauskas.
Sportininko įsitikinimu, kompiuteris ir telefonas yra didžiausi priešai norint ko nors daugiau pasiekti sporte, o šiuolaikiniam jaunimui nuo to atsiriboti yra labai sunku.
Pateko į svajonių komandą
M. Žukauskui įsimintini buvo 1996 metai. Iškovotas Europos jaunimo krepšinio čempionų titulas, pirmi metai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, pirmoji olimpiada (Atlantos) ir olimpinis bronzos medalis. „Tai buvo didelis paskatinimas tobulėti ir siekti dar daugiau“, – sako šiaulietis.
Po metų krepšininką pakvietė į Kauno „Atletą“, jau ir sutartys buvo parengtos, tačiau atvykę „Žalgirio“ vadovai pasikalbėjo su treneriu A. Sireika ir įtikino, kad jų komandoje Mindaugo laukia geresnė ateitis. Taip 1997 metais M. Žukauskas atsirado „Žalgiryje“, komandoje, kurioje svajojo žaisti nuo vaikystės.
Trejus metus legendinėje krepšinio komandoje Mindaugas prisimena su nostalgija: „Šaunus kolektyvas, smagu buvo žaisti. 1998 metais iškovojom Europos krepšinio taurę. 1999 metais „Žalgiris“ po pertraukos grįžo į Eurolygą ir iš karto laimėjom pirmą vietą. Tai buvo didžiulis laimėjimas, didelė euforija.“
Su „Žalgiriu“ M. Žukauskas dvejus metus iš eilės (1998 ir 1999 m.) tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu.
Dar vienas svarbus laimėjimas – 2003 metais su rinktine iškovotas Europos čempionų titulas. Tuomet M. Žukauskas jau žaidė Italijoje, Sienos „Montepaschi“ klube.
Krepšininkas yra apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1996 m.) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003 m.).
Per karjerą krepšininkas iškovojo ne vieną trofėjų, medalių ir taurių pelno ir dabar, tačiau apdovanojimų kampelio namuose neturi, nors minčių įsirengti ekspoziciją yra.
Persikraustymo nerimas
Profesionalių krepšininkų tokia jau dalia, kad dažnai tenka kraustytis iš vienos vietos į kitą. Keliavo ir Mindaugas – Šiauliai, Kaunas, Slovėnija, Italija, vėl Šiauliai.
„Nelabai mėgstu didelius pasikeitimus, visą laiką nerimas, baimė, kaip ten bus“, – sako krepšininkas.
Italijoje M. Žukauskas praleido aštuonerius metus (nuo 2001 iki 2009 metų), Sienos klube žaidė penkerius metus. Su komanda laimėta Europos taurė, dalyvauta Eurolygoje, iškovotas Italijos čempionų titulas.
2006 metais M. Žukauskas su šeima persikėlė į Pezarą, atstovavo šio miesto „Scavolini“ klubui. „Nelabai norėjau į šį klubą, nes jie žaidė antroje Italijos lygoje, bet jie turėjo ambicingų planų patekti į aukščiausiąją lygą. Važiavau į Pezarą su mintimi, kad pateksime, ir mums pavyko“, – pasakoja krepšininkas.
2009 metais krepšininkas nusprendė grįžti į Lietuvą, į gimtąjį miestą. Sūnui Mantvydui tuomet buvo dešimt metų, Dovydui – ketveri. „Išvažiuoti, išsiskirti su draugais buvo nelengva. Čia vėl nežinomybė. Lietuviškai šnekėti vaikai, žinoma, mokėjo, bet vyresnysis sūnus niekad nebuvo lankęs lietuviškos mokyklos. Per vasarą turėjome samdyti lietuvių kalbos mokytoją, mokyti rašybos. Pradžioje buvo sunku, bet paskui viskas susitvarkė“, – prisimena M. Žukauskas.
Žvelgdamas į praeitį Mindaugas svarsto, kad vyresniajam sūnui, ko gero, sunkiau buvo pradėti lankyti mokyklą Italijoje, nemokant italų kalbos, nei grįžti į Lietuvą.
M. Žukauskas karjerą pradėjo ir baigė „Šiaulių“ klube.
Ieško pašaukimo
Prieš trejus metus krepšininko profesionalo karjerą baigęs M. Žukauskas sako tebeieškantis savo pašaukimo.
Dar prieš išvykstant į „Žalgirį“, Mindaugas Šiaulių universitete baigė verslo administravimo bakalauro studijas. Tačiau pagal specialybę dirbo tik metus – po karjeros baigimo pasiliko „Šiaulių“ klube dirbti vadybininku.
Trenerio kelias, kurį renkasi dauguma karjerą baigusių sportininkų, taip pat neviliojo.
„Esu daręs vieną treniruotę socialiniais tikslais. Po 2 valandų salėje su trisdešimčia skirtingo amžiaus žmonių likau be balso. Suvaldyti tokią masę reikia įgūdžių“, – šypsosi krepšininkas.
Patirtį stengiasi perduoti savo sūnums, tačiau ir su jais reikia nemažai kantrybės.
„Ypač sunku pradinukus treniruoti, jie nekoncentruoja dėmesio. Lenkiu galvą prieš tuos trenerius, kurie su jais dirba“, – sako M. Žukauskas.
Daug laiko hobiams
Kol turi galimybę, M. Žukauskas daug laiko skiria savo hobiams. Šaltuoju metų laiku žaidžia krepšinį. Atstovauja „Kalviui“ (Šiaulių krepšinio lyga) ir „Pakruojo parketui“ (Šiaulių krepšinio veteranų lyga, Lietuvos veteranų lyga). Abi komandos jau ne pirmus metus tampa čempionėmis.
Vasarą krepšininkas žaidžia tenisą ir sako, kad šia sporto šaka „užsikrėtę“ daug krepšinio žmonių. Birželį Šiauliuose net buvo surengtas žmonių, susijusių su krepšiniu, teniso turnyras.
Kas bendro tarp šių sporto šakų? „Kamuolys, mąstymas, judėjimas“, – vardija krepšininkas.
Dar viena aistra – fotografija. Įsigijo fotoaparatą, baigė kursus pas šiaulietį fotografą Rolandą Parafinavičių ir jau savo darbų parodą neseniai buvo surengęs Lieporių gimnazijoje, mokykloje, kurią pats baigė. Labiausiai mėgsta fotografuoti gamtą, artimus žmones, įamžina ir šeimos, draugų susibūrimų akimirkas, tačiau tapti renginių fotografu nenorėtų.
Jono TAMULIO nuotr.
LAISVALAIKIS: Vasarą Mindaugui Žukauskui geriausia susisiekimo priemonė – dviratis. „Ryte buvau teniso treniruotėje, dabar vėl važiuoju žaisti teniso“, – po susitikimo „Šiaulių krašte“ sakė krepšininkas.
PATRIOTAS: Krepšininkas Mindaugas Žukauskas – tikras Šiaulių patriotas. Čia gimė, augo, karjerą pradėjo ir baigė „Šiauliuose“, po aštuonerių metų, praleistų Italijoje, grįžo į gimtąjį miestą.