Naujausios
Neįgaliųjų sportą turi suprasti tėvai
Lengvąja atletika neįgalieji sportininkai Šiauliuose užsiima kiek daugiau nei penkerius metus, tačiau per tą laiką jau spėjo pasiekti puikių rezultatų. Lietuvos neįgaliųjų lengvaatlečių rinktinėje daugiau kaip pusė narių – šiauliečiai. Apie neįgalių sportininkų paieškas, treniruočių sąlygas kalbėjomės su vieninteliu neįgalių lengvaatlečių treneriu Deimantu Jusiu.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Tarp pirmųjų sportininkų – M. Bilius
Su treneriu D. Jusiu susitikome lengvosios atletikos manieže, kuriame kartu su visais treniruojasi ir neįgalūs sportininkai. 2012 metais rekonstruojant maniežą, neįgaliesiems, sėdintiems vežimėliuose, buvo įrengtas atskiras įvažiavimas, pritaikytas persirengimo kambarys, tualetas, dušas.
Ir sveikieji, ir neįgalieji naudojasi tais pačiais sporto įrankias (diskais, rutuliais, ietimis), sportuoja toje pačioje treniruoklių salėje, bėga tais pačiais bėgimo takeliais ir yra lygiaverčiai sporto bendruomenės nariai.
Sunku patikėti, kad Šiauliuose neįgaliųjų lengvoji atletika skaičiuoja tik kiek daugiau nei penkerius metus. Kitos neįgaliųjų sporto šakos mieste gyvuoja daug seniau.
Pasak D. Jusio, neįgaliųjų sporto pradininkais Šiauliuose būtų galima įvardinti klubus „Entuziastą“ (žmonių su fizine negalia) ir „Perkūną“ (aklųjų ir silpnaregių). Juose buvo ir tebėra kultivuojamos įvairios sporto šakos: krepšinis vežimėliuose, šaudymas, tinklinis sėdint, stalo tenisas, aklųjų šaškės ir šachmatai, aklųjų stalo tenisas (šaudaunas), golbolas, bočia.
2010 metais pradėjęs dirbti Šiaulių kūno kultūros mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir kuruodamas sporto visiems sritį, D. Jusys atkreipė dėmesį, kad niekas iš neįgaliųjų neužsiima lengvaja atletika – sporto šaka, kuri pasaulyje laikoma sporto karaliene. Miesto valdžia pažadėjo skirti treneriui keletą valandų, jeigu pavyks surinkti grupę.
Oficiali neįgaliųjų lengvosios atletikos treniruočių pradžia – 2011 metų balandžio 1-oji. Pirmieji sportininkai – Mindaugas Bilius, šiemet tapęs parolimpinių žaidynių čempionu ir prizininku, Simonas Kurutis, 2014 metais tapęs Europos čempionato trečiosios vietos laimėtoju, Mindaugas Bernotas, Europos čempionato ketvirtosios vietos laimėtojas, ir kiti.
2012 metais kartu su M. Biliumi D. Jusys įkūrė neįgaliųjų lengvosios atletikos sporto klubą „Šiaulietis“. Jame treniruojasi apie penkiolika neįgaliųjų.
Per gana trumpą laiką šiauliečiams, neturėjusiems nė vieno neįgalaus lengvaatlečio, pavyko pasiekti puikių rezultatų ir patekti į Lietuvos rinktinę. Suaugusiųjų rinktinėje iš dešimties lengvaatlečių – net šeši šiauliečiai, jaunimo rinktinėje – keturi šiauliečiai tarp šešių narių.
Dabar klube sportuoja žmonės ne tik su judėjimo negalia, bet ir kurtieji. Praėjusią savaitę treneris su auklėtiniais dalyvavo Lietuvos kurčiųjų uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate, kuriame iškovojo keturis aukso medalius, vieną bronzą ir vieną sidabro medalių komplektą estafetėje.
Klubas taip pat turi pakankamai stiprių žmonių, kurie galėtų dalyvauti neįgaliųjų štangos stūmimo rungtyje. Tai – parolimpinė sporto šaka, kurioje sportininkai dalyvauja pagal savo svorio kategoriją.
D. Jusys turi du sportininkus – Egidijų Valčiuką (iki 54 kg svorio kategorija, ūgis 131 cm) ir Luką Balsį (iki 49 kg, ūgis 129 cm), kurie stumia rutulį ir meta ietį, bet jiems neblogai sekasi ir su štanga. E. Valčiukas stumia 140 kilogramų štangą, o L. Balsys – 107 kilogramų. Iš Kelmės rajono, Šaukėnų, kilęs Egidijus padaro pritūpimą su 210 kg svoriu. Jis dalyvauja jėgos trikovės varžybose, kurioms ruoštis padeda kuršėniškis treneris Antanas Gricius.
Neįgaliųjų tėvus kausto baimės
Treneris sako, kad Lietuvoje didžiausia problema – į neįgaliųjų sportą įtraukti jaunimą, ypač su fizine negalia.
„Labai retas kuris ateina iki aštuoniolikos metų. Jie pasirodo tada, kai pradeda studijuoti, atitrūksta nuo tėvų“, – pastebi D. Jusys.
Pasak trenerio, neįgalių vaikų tėvus kausto įvairios baimės. Vieni įsivaizduoja, kad praras neįgalumo pašalpas, jei vaikas pradės sportuoti, kiti mano, kad jų vaikas nieko nesugebės, susižeis, treti baiminasi, kad iš neįgalaus vaiko sveikieji šaipysis, ir panašiai.
Nelengva yra surasti neįgalius vaikus, kad galima būtų pakviesti juos sportuoti. Informacijos apie juos niekas neteikia. Belieka viltis, kad patys ateis ar atves tėvai.
Dauguma D. Jusio auklėtinių – vyrai ir vaikinai, merginų – vos viena kita. Rezultatais džiugina trylikametė sportininkė, turinti puikius metikės duomenis. Tvirto sudėjimo, beveik 170 centimetrų ūgio mergaitė prieš pusmetį varžybose stumdama 2 kilogramų rutulį aplenkė ne tik savo amžiaus grupės varžoves, bet ir vaikinus.
Mergaitę prieš maždaug metus į treniruotes atvedė tėvai. Jie labai palaiko dukrą, padeda jai ir skatina sportuoti.
Su savo auklėtiniais treneris kartą per savaitę važiuoja į baseiną. Vieni mokosi plaukti, kiti gauna užduotį nuplaukti tam tikrą atstumą. Pasak D. Jusio, plaukimas ir mankšta baseine labai padeda sergantiesiems cerebriniu paralyžiumi.
Ar sportas padeda sumažinti negalią?
D. Jusys pateikia ryškiausią pavyzdį iš savo praktikos: „Prieš ketverius metus atėjo treniruotis 17-metis vaikinas, sergantis cerebriniu paralyžiumi. Iš pradžių, ar eidavo, ar bėgdavo distanciją, būdavo tas pats laikas. Dabar jis 200 metrų nubėga greičiau nei per 30 sekundžių. Šiemet jis pateko į Lietuvos jaunimo rinktinę, dalyvavo Pasaulio neįgaliųjų jaunimo IWAS žaidynėse Čekijoje, užėmė penktąją vietą 200 metrų rungtyje ir septintąją – 400 metrų rungtyje.“
Norintiems dalyvauti varžybose neįgaliesiems reikia nustatyti klasę, kurioje jie gali varžytis. Neįgaliojo ligos aprašymas siunčiamas į Vilnių, į Santariškių kliniką, kurioje dirba gydytoja, kuruojanti pradinę sportininkų klasifikaciją. Tikroji klasė nustatoma tik užsienyje. Prieš čempionatus sudaroma gydytojų grupė, kuri klasifikuoja atvykusius sportininkus.
Fiziniai pažeidimai būna labai skirtingi, todėl ir klasių yra nemažai. Vieniems sportininkams pažeistos rankos, kitiems kojos, vieni nevaldo kairės ar dešinės pusės.
Sąlygos skirtingos
D. Jusys persirengimo kambaryje rodo specialią kėdę, kurioje nevaikštantys sportininkai sėdi stumdami rutulį. Patys darėsi kėdės brėžinius ir pagal užsakymą gaminosi. Neįgalusis sportininkas diržais pririšamas prie kėdės, kad stumdamas rutulį nė trupučio nepasikeltų nuo jos. Jei taip atsitinka, metimas neįskaitomas. Tai – tas pats, kaip sveikiesiems užminti ant linijos.
Vežimėlių važiavimo rungtyje dalyvaujantys lengvaatlečiai turi turėti specialų vežimėlį, vadinamą bolidą. D. Jusys sako, kad Lietuvoje nė vienas sportininkas neturi normalaus „bolido“, ką jau kalbėti apie Šiaulius. Naujas varžyboms skirtas vežimėlis kainuoja apie 10 tūkstančių eurų.
Tarptautinėse varžybose dalyvaujantis kaunietis Kęstutis Skučas rungtyniauja su senesniu nei 10 metų vežimėliu.
Pasak trenerio, neįgaliųjų sportas pasaulyje tampa vis labiau profesionalus, valstybių parama neįgaliems sportininkams didėja. Pasaulio, Europos čempionatuose net pavydu būna stebėti, kiek su kai kuriomis delegacijomis atvyksta aptarnaujančio personalo: gydytojų, kineziterapeutų, masažuotojų, slaugytojų, padėjėjų ir panašiai. Į varžybas atsivežamos net ledo vonios, specialūs masažo stalai.
D. Jusys viliasi, kad išauš diena, kai neįgaliųjų sportas Lietuvoje bus toks pat svarbus ir įdomus visuomenei ir politikams, kaip ir sveikųjų.
Požiūris pamažu keičiasi. Tam įtakos turėjo M. Biliaus ir Lietuvos golbolo rinktinės pasiekimai Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse šiemet. Garsiai prabilta, kad premijos už laimėjimus turėtų būti vienodos sveikiesiems ir neįgaliesiems. Išlieka viltis, kad per ateinančius ketverius metus parolimpiečių pasiekimai nepasimirš, dėmesys nesumažės, ir parama neįgaliųjų sportui tik didės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Tuos pačius diskus mėto ir sveikieji, ir neįgalieji, tik pasirenka atitinkamo svorio. Trenerio Deimanto Jusio kairėje rankoje – diskas, kurį mėto parolimpietis Mindaugas Bilius.
Deimantas Jusys tikisi, kad tėvai, auginantys neįgalius vaikus, „išaugs“ ir supras, kad sportas jų sūnui ar dukrai gali padėti ne tik sustiprėti, bet ir pamatyti pasaulio.