Naujausios
SPORTOZAURAI
Vasara – puikus laikas susitikti su draugais. „Šiaulių kraštas“ šią vasarą kviečia į susitikimą su sportininkais, kurie garsino ir tebegarsina Šiaulius, Lietuvą.
„Neįsivaizdavau gyvenimo be sporto“
Vakar gražų jubiliejų atšventusi Onutė Kanaporienė – viena iš pirmųjų legendinio Šiaulių moterų žolės riedulio komandos „Tauras“ žaidėjų. Dar moksleivė būdama per televiziją pamačiusi naują sporto šaką panoro ją išbandyti. Užsispyrusi ir valinga moteris ne tik įgyvendino svajonę, bet ir pasiliko su šia sporto šaka.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Maištas dėl sporto
O. Šimkutė-Kanaporienė gimė Vaiguvoje, Kelmės rajone. Mokykloje lankė lengvąją atletiką ir nieko daugiau netroško, tik sportuoti.
„Kūno kultūros mokytojas jau buvo sutaręs su Panevėžio sporto mokykla, kad po aštuonių klasių pas juos stosiu. Pasakiau tėvams, o jie už galvų susiėmė ir pasakė: „Ne! Jokiu būdu!“ – prisimena Onutė.
Tėvai smulkutės, jaunutės ir dažnai plaučių uždegimu vaikystėje sirgusios dukros nenorėjo išleisti toli.
„Supykau taip, kad net į matematikos pamokas nebėjau. Vietoj to su bernais futbolą žaisdavau.“
Iš matematikos, žinoma, išėjo neigiamas pažymys, ir tėvai pagrasino, jog bus blogai, jeigu neišsitaisys.
Baigusi vidurinę mokyklą, Onutė susirinko visus savo pažymėjimus, diplomus, atskyrius, sporto pasiekimų knygutes, nuvažiavo į Panevėžio lengvosios atletikos maniežą ir pasiprašė priimama sportuoti. Kadangi merginai buvo jau aštuoniolika metų, sporto mokykloje jai pasiūlė susirasti darbą, kur gyventi, ir tada nebūsią jokių problemų sportuoti.
Tačiau jau vien susirasti, kur gyventi, nebuvo taip paprasta. Nusiminusi mergina grįžo į Vaiguvą. „Rugsėjo pabaiga, niekur jau nebeįstosi. O man galva pramušta tik sportu.“
Šiauliuose mediciną studijavusi sesuo paragino Onutę stoti į Šiaulių prekybos mokyklą. „Sakau jai, kad čia ne mano sritis, o ji: „Nesvarbu, tik bėk iš kaimo.“
Merginai pavyko įstoti į mokyklą, o svarbiausia – įsitraukti į sportinę veiklą.
„Kur Vaiguva, o kur Maskva“
O. Kanaporienė prisimena, kad pirmoji pažintis, tiesa, neakivaizdi, su žolės rieduliu įvyko jai besimokant aštuntoje klasėje. Per televiziją pamatė, kad Maskvoje atsirado nauja sporto šaka – žolės riedulys.
„Jaunos panelės lazdomis mėto kamuoliuką per gimnastikos suolelį, taip gražiai žongliruoja. Ir sakau savo jaunesniam broliui, kaip būtų puiku pažaisti tą riedulį, o jis: „Eik eik, kur Vaiguva, o kur Maskva“, – prisimena pašnekovė.
Svajonė išsipildė prabėgus vos keleriems metams. Šiauliuose vyko Lietuvos prekybos mokyklų olimpiados uždarymo vakaras. Tarp susirinkusiųjų Onutė pamatė dvi merginas su žolės riedulio lazdomis.
Pasirodo, jos treniruodavosi tame pačiame lengvosios atletikos manieže, tik Onutė treniruotę baigdavo anksčiau ir su žolės riedulininkėmis prasilenkdavo.
Jau kitą dieną po pažinties, baigusi treniruotę, sportininkė neskubėjo namo, laukė savo naujų pažįstamų. Taip magėjo išbandyti naująją sporto šaką. Priėjęs treneris Feliksas Paškevičius trumpai pasikalbėjo su mergina, padavė iš faneros padarytą lazdą, kamuoliuką ir liepė bandyti mušti.
„Aš, kaimo vaikis nuo šakės, kai skėliau kamuoliuką, lazdos kabliukas tik trakšt ir nulūžo. Taip išsigandau, ėmiau atsiprašinėti trenerio, o jis ir sako: „Nieko, nieko, tik kitą kartą taip stipriai nesmūgiuok, ne tiek daug lazdų turiu tau laužyti“, – su šypsena pirmąjį bandymą prisimena sportininkė.
Vėliau treneris davė tvirtą medinę lazdą, kuri merginai ilgai tarnavo.
Žolės riedulį O. Kanaporienė žaidė 27 metus. Į aikštelę kaip žaidėja kartais išbėga ir dabar, pavyzdžiui, F. Paškevičiaus turnyre. Žaisti vis dar labai patinka.
Į šį sportą norėjo įtraukti ir savo dukrą. Pavyko tik vieneriems metams. Mergaitė netgi tapo Lietuvos U-12 čempione, tačiau grįžo prie savo aistros – šokio. Dabar O. Kanaporienės dukrai 24-eri. Anglijoje ji įgijo šokio ir teatro specialybę ir liko ten dirbti.
„Trenere nebūsiu!“
Moteris sako, kad niekada nesvajojo tapti trenere. Norėjo tik žaisti. O treneris Rimantas Čaikauskas anksti įžvelgė jaunos riedulininkės potencialą ir išsiuntė merginą į Maskvą. Esą į treniruočių stovyklą. Tikroji priežastis paaiškėjo tik Maskvoje.
„Praėjo trys savaitės, laukiu, kada greičiau važiuosiu namo. Vieną dieną ateina treneris į mano kambarį ir sako: „Ruošk dokumentus, stosi į Kūno kultūros institutą. Su treneriu Rimantu turėjote tai aptarti.“ Man buvo šokas. Pareiškiau, kad joks institutas man nereikalingas ir trenere aš nebūsiu. „Man bilietą namo!“ – sušukau.“
Grįžusi namo Onutė nudrožė tiesiai pas trenerį R. Čaikauską ir išliejo visą pyktį.
Prabėgo daugiau kaip dešimt metų. 1995-aisiais komandą paliko antrasis treneris, ir R. Čaikauskas O. Kanaporienei, tuo metu jau sporto meistrei, dar kartą pasiūlė tapti trenere.
Moteris sako, kad abejonių buvo daug: „Kaip aš gebėsiu dirbti trenere, jeigu su tom pačiom panelėm žaidžiu?“
Visgi ryžosi. Trenere dirba iki šiol. Sporto mokykloje „Klevas“ treniruoja ne tik mergaičių komandą. Neseniai nusprendė dirbti su berniukais ir sako, jog sekasi net geriau nei su mergaitėmis.
Nuo tada, kai tapo trenere, Onutė vadovaujasi taisykle: „Niekada nesakyk niekada“.
Nuo žolės – ant sintetikos
Pirmosios Šiaulių žolės riedulio komandos žaidėjos buvo įdarbintos televizorių gamykloje „Tauras“, gyveno gamyklos bendrabutyje, gaudavo atlyginimus, stipendijas, o darbe turėdavo pasirodyti tik vieną dieną per mėnesį. Visą savo laiką galėdavo skirti tik sportui.
O. Kanaporienė sako, kad joms tiesiog pasisekė, jog Šiauliuose tuo metu veikė tokia didelė ir turtinga įmonė, o jai vadovavo sportą mylintys žmonės. „Jautėmės garbinanamos ir mylimos“, – sako pašnekovė.
Dabar, pasak trenerės, merginos ir moterys žolės riedulį žaidžia tik iš idėjos. Rėmėjai nei atlyginimų, nei butų nedalija.
Aikštynai ir inventorius dabar geresni, nei buvo jos jaunystės laikais. Trūksta tik salių treniruotis žiemą. Tenka glaustis mokyklų salėse, tačiau ne visose leidžiama naudotis lazdomis, todėl dažniausiai vyksta fizinio pasirengimo treniruotės.
„Save ir savo žaidėjus raminu, kad kai mūsų sporto šakai bus šimtas metų, gal ir mes turėsime sales“, – šypsosi trenerė.
Žolės riedulys oficialia sporto šaka Lietuvoje pripažintas 1977 metų lapkritį.
Pirmosios žolės riedulininkės žiemą treniruodavosi Šiaulių lengvosios atletikos manieže, o vasarą – futbolo stadione. Prieš varžybas žolė būdavo labai trumpai nupjaunama ir suspaudžiama volu, kad neliktų jokių kupstelių.
Žaisti būdavo geros sąlygos, tik futbolininkai kartais pykdavo ant „žolininkių“, esą jos lazdomis ardo veją. „Greičiausiai patys bucais išspardydavo“, – šypsosi O. Kanaporienė.
Devintojo dešimtmečio pradžioje žolės riedulio stadionas buvo įkurtas dabartinėje vietoje, Pumpučių gatvėje. Aikštė buvo išklota gumine danga. Dabar riedulininkės žaidžia ant sintetinės dangos.
Per beveik 40 metų keitėsi ir kamuoliukas. Iš pradžių merginos žaisdavo oda aptrauktu kamuoliuku. Ilgiau pamušinėjus ant šlapios žolės kamuoliukas išbrinkdavo ir deformuodavosi.
Vėliau atsirado guminiai kamuoliukai. Jie būdavo „lėti“, prastai riedėdavo. Dabar žaidžiama su plastiko kamuoliukais. Kai būna pašalę, į sienelę atsitrenkęs kamuoliukas suskyla.
Pirmosios lazdos buvo gaminamos iš bambuko. Dabar galima įsigyti lazdų, pagamintų iš plastiko ir medžio. Jos lengvesnės, bet taip pat patvarios.
O. Kanaporienė ant stalo padeda savo lazdą ir rodo išlinkimą. Jis lemia aukštą kamuoliuko išmetimą. Tačiau lazdos išlinkimas negali būti per didelis, kad aukštai pašokęs kamuoliukas nesužeistų žaidėjų.
Visgi vienas dalykas per tuos metus nepakito – sijonėlio ilgis. Jis turi būti 40 centimetrų. Tik anksčiau žaidėjos pačios siūdavosi sijonėlius, visai komandai užsakydavo tik marškinėlius. Dabar yra užsakoma visa apranga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRENERĖ: Kažkada Onutė Kanaporienė sakė, kad nedirbs trenere, o šiandien sau linki sveikatos ir kad netrūktų vaikų, norinčių žaisti žolės riedulį.
Asmeninės nuotr.
PRIZININKĖS: 1985-aisiais Šiaulių „Tauro“ moterų žolės riedulio komanda, vadovaujama Felikso Paškevičiaus, tapo SSRS čempionato bronzos ir SSRS taurės laimėtoja. O. Kanaporienė stovi trečia iš kairės.
ŽAIDĖJA: „Čia mes Uljanovske (Rusija). Buvo labai purvina danga. Žolės nebuvo, tik žemė. Lietus pradėjo lyti. Kai muši kamuoliuką, visi purvai – ant veido“, – rodydama savo nuotrauką pasakoja O. Kanaporienė.
DOSJĖ
Onutė Kanaporienė gimė 1960 m. birželio 12 d. Vaiguvoje (Kelmės r.). Žolės riedulininkė, trenerė, teisėja, pedagogė.
Žolės riedulį žaidė nuo 1978 iki 2006 metų. Tarptautinės kategorijos sportininkė.
1979–1999 m. (21 kartą) tapo Lietuvos čempione, žaisdama Šiaulių „Tauro“ klube.
1978–2000 m. Lietuvos nacionalinės rinktinės narė. 1982–1988 m. SSRS moterų rinktinės narė.
1987 m. Europos čempionato bronzos medalių laimėtoja.
1985 m. atstovaudama Šiaulių moterų žolės riedulio komandai „Tauras“, SSRS čempionate laimėjo bronzos medalį ir dukart SSRS taurę (1985, 1987 m.)
1995 m. Europos klubų čempionų taurės turnyre kartu su Šiaulių moterų žolės riedulio komanda „Šiauliai“, iškovojo bronzos medalį.
1999 m. Europos čempionate, būdama Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės sudėtyje, užėmė aštuntąją vietą.
2005 m. baigė Šiaulių universitetą, įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę, 2003 m. – trenerės sporto mokytojos licenciją.
Nuo 1996 m. iki dabar dirba žolės riedulio trenere ir sporto mokytoja sporto mokykloje „Klevas“.
Nuo 1995 m. iki dabar yra moterų žolės riedulio komandos „Šiauliai“ trenerė. Jos auklėtinės pasiekė aukštų tarptautinių sportinių rezultatų.
Už aukštus sportinius rezultatus 2003 m. jai suteiktas Lietuvos nacionalinės kategorijos sporto trenerės vardas.
Aktyviai dalyvauja visuomeninėje žolės riedulio teisėjavimo veikloje. 2002 m. tapo tarptautinės kategorijos teisėja-komisare.
Nuo 2003 m. iki dabar yra Šiaulių moterų žolės riedulio veteranių klubo „Tauras“ prezidentė.