Naujausios
SPORTOZAURAI
Nuo talentų paieškos iki sporto visiems
Šią savaitę 69-ąjį gimtadienį atšventęs irklavimo treneris Jonas Karbočius išugdė tris olimpiadų dalyvius. Visoje šalyje ieškodavo talentingų vaikų ir juos kviesdavo treniruotis į Šiaulius. Vėliau kūrė Šiaulių kūno kultūros mokyklą, organizuodavo masinius sporto renginius Šiaulių visuomenei. Prieš trejus metus į pensiją išėjęs vyras dabar sportuoja savo malonumui.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Norėjo tapti lakūnu, bet likimas atvedė prie valčių
J. Karbočius pasakoja, kad irklavimu susidomėjo atsitiktinai. Besimokydamas Vilniaus pedagoginio instituto antrame kurse atliko praktiką Trakuose, ten pamatė sportininkus, besiirstančius ilgomis valtimis. Kūno kultūros studentą jos taip sužavėjo, kad grįžęs iš praktikos susirado trenerį ir ėmė treniruotis.
Aukštą, stiprų vaikiną netruko pastebėti ir pakvietė į instituto rinktinę, vėliau – į Lietuvos jaunimo rinktinę. „Tačiau ypatingais sportiniais pasiekimais negaliu pasigirti, nes pasibaigė mano mokslai, pasibaigė ir sportas, išėjau dirbti“, – sako J. Karbočius.
Kodėl rinkosi kūno kultūros specialybę? Iš Kėdainių rajono Kutiškių kaimo kilęs J. Karbočius svajojo apie aviaciją, baigęs mokyklą bandė stoti į svajonių specialybę, tačiau nesėkmingai. Pradėjęs Vilniuje dairytis, kur dar galėtų bandyti stoti, nuėjo į Pedagoginį institutą.
Vyras sako, jog niekada nesigailėjęs dėl pasirinktos specialybės, o prie vaikystės svajonės bent iš dalies priartėjo prieš ketverius metus, kai iššoko iš lėktuvo su parašiutu. „Nuostabus jausmas“, – šypsosi pašnekovas ir svarsto šuolį ateityje pakartoti.
Išugdė ne vieną stiprų irkluotoją
Į Šiaulius J. Karbočius su žmona ir neseniai gimusia dukra atvyko 1972 metais iš Panevėžio, ten metus dirbo treneriu. Apgyvendino Karbočius internatinėje mokykloje (dabar Šiaulių sporto gimnazija), berniukų persirengimo kambaryje.
„Dušas buvo mūsų virtuvė, o pagrindinė patalpa – salonas“, – prisiminęs šypsosi buvęs treneris. Mokykloje Karbočiai gyveno pusketvirtų metų.
18 metų J. Karbočius dirbo „Dinamo“ draugijos akademinio irklavimo treneriu. Išugdė tris olimpiadų dalyvius: Jonas Pinskus Maskvos olimpinėse žaidynėse laimėjo bronzos medalį, Sandra Brazauskaitė Seule buvo ketvirta, o Violeta Bernotaitė Barselonoje – vienuolikta.
„Joną Pinskų pamačiau lengvosios atletikos manieže. Žiūriu, bėgioja toks ilgas žiogas“, – prisimena pašnekovas. Tuo metu J. Pinskų treniravo Vytautas Vėževičius. Jonas bėgiodavo 400, 800 metrų distancijas, tačiau treneris jame didelio potencialo neįžvelgė ir leido pereiti į irklavimą.
Irklavimas J. Pinskui patiko iš karto. Netrukus kartu su Arvydu Dūda dviviete valtimi su vairininku Lietuvos spartakiadoje iškovojo antrąją vietą, aplenkė ne vieną asą. O tuo metu šalyje dvivietės su vairininku buvo labai stiprios, konkurencingos.
V. Bernotaitę treneris atrado Panevėžyje, S. Brazauskaitę ir jos seserį Lianą – Radviliškyje. J. Karbočius, važinėdamas po Šiaulių apskritį ir šalį, nuolat dairydavosi aukštų, ištvermingų, tvirto sudėjimo, sportuojančių vaikų. Sako, kad nedaug trūko, kad ir disko metiką Romą Ubartą būtų užverbavęs, tuomet besitreniravusį Panevėžyje pas Joną Barauską.
Atrastus sportininkus J. Karbočius pasikviesdavo į Šiaulius, apgyvendindavo internatinėje mokykloje, maitinimą jiems gaudavo per „Dinamo“ draugiją.
Sudėtinga sporto šaka
Skaudžiausias smūgis treneriui buvo, kai 1984 metais Tarybų Sąjunga ir socialistinės valstybės boikotavo Los Andželo olimpines žaidynes. J. Karbočiui ir dabar dar prieš akis stovi vaizdas, kokią reakciją sukėlė iš Maskvos atvykusio partijos atstovo pranešta žinia. Pasigirdo riksmai, šauksmai, verksmai. Sportininkams tai buvo didžiulis nusivylimas.
Kandidate į Los Andželo olimpiadą buvo ir trenerio auklėtinė Rima Vaitiekutė. „Ruošėmės, dirbome, bet visas darbas nuėjo šuniui ant uodegos“, – sako J. Karbočius.
Nepaisant kai kurių nesėkmių, J. Karbočius džiaugiasi, kad Dievas saugojo nuo tragedijų. „Darbas ant vandens pavojingas. Mano kolegoms buvo nelaimingų atsitikimų, kai nuskendo vaikai“, – prisimena pašnekovas.
Versdavosi valtys ir J. Karbočiaus auklėtiniams, tačiau vaikus pavykdavo išgelbėti.
Buvęs treneris pasakoja, jog irklavimas – labai sudėtinga ir grūdinanti sporto šaka: „Visada sušalęs, šlapias, murzinas. Mes, treneriai, – fanatikai. Vos ledas nuo ežero nuėjo, kitą dieną mes jau ant vandens.“
Ko reikia, norint būti geram irkluotojui? Buvęs treneris sako, kad svarbiausia – turėti gerus fizinius duomenis, o netinginiaujant, įsisavinus irklavimo techniką rezultatų nereikės ilgai laukti.
Tačiau ši sporto šaka labai sekinanti. Pavyzdžiui, įveikti 2 kilometrų trasą reikia maždaug per 7 minutes. Atrodo, trumpas laikas, bet sportininkui tos minutės virsta kankinančia amžinybe. „Kai pats sportuodavau, išlipdavau iš valties ir sakydavau, kad daugiau į ją nesėsiu. Kam man taip kentėti? Bet praeina kiek laiko, užsimiršti, vėl sėdi ir irkluoji“, – pasakoja vyras.
J. Karbočius septynerius metus dirbo Lietuvos irklavimo rinktinės treneriu (1981–1988 metais). Rinktinių sportininkams tekdavo atlaikyti didžiulius krūvius, ir komandų gydytojai be įvairių papildų sportininkams duodavo ir dopingo, ir antidopingo, kad paslėptų dopingo pėdsakus.
Tais laikais buvo populiarus ir autohemotransfuzijos metodas. Sportininkai dviem savaitėms būdavo išvežami į treniruočių stovyklas kalnuose, kur trūksta deguonies. Nusileidus iš sportininkų būdavo paimama kraujo, per tas dvi savaites savyje sukaupusio daug deguonies. Atgal šis kraujas sportininkams būdavo suleidžiamas prieš varžybas. Jis veikdavo kaip dopingas, sportininkai jausdavosi energingi.
Kūrė Kūno kultūros mokyklą
J. Karbočius prisimena, kad maždaug dešimtmetį, pradėjus treniruoti stiprius irkluotojus, beveik nebūdavo namuose: treniruotės, stovyklos, varžybos ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Uzbekistane, Maskvoje. Pajutęs, kad tolsta nuo šeimos, nusprendė mesti trenerio darbą.
Po kelerių metų, 1992-aisiais, iš Kūno kultūros ir sporto skyriaus J. Karbočius sulaukė siūlymo kurti įstaigą, kuri rūpintųsi masiniais sporto renginiais. Naujoji įstaiga kelis kartus keitė pavadinimą, kol galiausiai gavo Kūno kultūros mokyklos vardą.
Pirmiausia į naujos įstaigos veiklą įtraukė sveikuoliai, vadovaujami Vidmanto Varno, vėliau įsijungė grožio ir sveikatos mokykla „Gyvata“ (vadovė Laima Liukinevičienė, Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja), susibūrė sporto veteranų klubas, netrukus prisijungė ir neįgalieji, kurie, sugriuvus senosioms sporto struktūroms, buvo likę likimo valiai. Mokykla ne tik organizuodavo įvairius sporto renginius, bet ir mokymus, įvairius kursus trenerių kvalifikacijai kelti.
Į pensiją J. Karbočius išėjo 2012 metais, būdamas 66 metų. Netrukus Kūno kultūros mokykla buvo prijungta prie Lengvosios atletikos mokyklos, kaip „Sportas visiems“ skyrius.
Pasak J. Karbočiaus, Šiauliams reikia iniciatyvių žmonių, kurie išjudintų ir įtrauktų žmones į įvairias sportines veiklas. Džiaugiasi, kad yra tokių entuziastų kaip Svajūnas Ambrazas, kurie, organizuodami respublikinius renginius, į sporto rungtis įtraukia ir paprastus žmones.
Buvęs treneris taip pat mėgsta pasportuoti. Šaltuoju metų laiku lanko sporto klubą, žiemą su šeima vyksta į Austriją, Italiją ar Latviją slidinėti, o vasarą laiką leidžia darže. „Tik darbas darže su sportu ir sveikata mažai ką turi bendra“, – juokauja J. Karbočius.
Jono TAMULIO nuotr.
TRENERIS: Jonas Karbočius, pradėjęs Šiauliuose dirbti irklavimo treneriu, šalies mokyklose, varžybose ieškodavo aukštų, gerus fizinius duomenis turinčių, sportuojančių jaunuolių. Treneriui per 18 darbo metų pavyko prisikviesti ir išugdyti ne vieną talentingą irkluotoją.
Asmeninio albumo nuotr.
BAZĖ: Irklavimo bazė Šiauliuose per 40 metų beveik nepasikeitė, keitėsi tik veidai (nuotraukoje – Jonas Karbočius su auklėtine).
AUKLĖTINĖS: 1988 metais sportininkų pagerbimo iškilmėse (stovi antras iš kairės) Jonas Karbočius su auklėtinėmis Sandra Brazauskaite (sėdi antra iš kairės) ir Violeta Bernotaite (trečia iš kairės).
KREPŠININKAI: 1996 metais Jono Karbočiaus treniruojama kurčiųjų krepšinio komanda Italijos sostinėje Romoje vykusiame Europos kurčiųjų krepšinio klubų čempionate iškovojo antrąją vietą.
DOSJĖ
Irkluotojas, treneris, pedagogas, visuomenės veikėjas Jonas Karbočius gimė 1946 metais liepos 27 dieną Kutiškiuose (Kėdainių r.). 1964 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1969 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1969–1970 m. dirbo fizinio lavinimo mokytoju Panevėžyje, 1972–1987 m. – akademinio irklavimo treneriu Šiauliuose, 1987–1993 m. – Šiaulių sanatorinės internatinės mokyklos mokytoju, 1994–2012 m. – Šiaulių kūno kultūros mokyklos direktoriumi.
Lietuvos irklavimo rinktinės treneris(1981–1988 m.). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Šiaulių apskrities tarybos atsakingasis sekretorius (nuo 1998 m.), asociacijos „Sportas visiems“ Šiaulių miesto koordinacinės tarybos pirmininkas (nuo 2001 m.). Nusipelnęs Lietuvos treneris (1980 m.). Geriausias šimtmečio Šiaulių miesto treneris (1999 m.). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2006 m.).