Naujausios
– Kaip vertinate sezoną?
– Mums sezonas gal buvo net per geras, bijau, kad vaikinai neatsipalaiduotų (šypsosi).
Sezonas buvo geras pagal pasiektą rezultatą, bet labiausiai vertinu jaunųjų žaidėjų tobulėjimą. Prieš sezoną visiems buvo numatytas vaidmuo aikštėje: kas – pagrindiniai, kas – atsarginiai, bet išėjo taip, kad keli jauni žaidėjai tapo pagrindo žaidėjais ir pelnė, sakyčiau, solidų I lygos žaidėjų vardą. Jaunimas, kuris planavome, kad tik treniruosis kartu, gavo nemažai minučių. Todėl iš jaunų žaidėjų perspektyvos sezonas, sakyčiau, labai pasiteisinęs.
– Kas buvo sudėtingiausia šiame sezone?
– To sunkumo, kuris paprastai būna, – lipdyti, klijuoti komandą, mums nebuvo, nes visi šiauliečiai, aš visus pažįstu praktiškai nuo mažens, daugumą – net nuo pirmos klasės. Vaidas Viktoravičius, Ernestas Pilypas, Darius Jankauskas yra šiek tiek vyresni. Mes rinkomės juos į komandą grynai pagal asmenybes, pagal jų gyvenimo būdą, pažiūras, ir tai labai pasiteisino, nes jie padėjo jaunimui patarimais, daug pozityvo į komandą įnešė.
O sunkumai... Gal tik reikėjo kai kurias emocijas suvaldyti, darbingumą išspausti, kitąkart profesionalesnio požiūrio pareikalauti, nes kai vieni kitus gerai pažįsta, atmosfera kartais pasidaro per linksma. Turėdavau būti tas sarginis šuo, kad priminčiau, kas esame, ko susirinkome ir ko mes siekiame.
– Ar išskirtumėte kurias rungtynes?
Mes neturėjome nė vieno legionieriaus, ir neturime tikslo, kad pinigai išvažiuotų į Ukrainą, Gvatemalą ar dar kažkur.
– Išskirčiau gal tokias kertines rungtynes, dėl kurių likome šešti: su Alytaus "Dainava", kai svečiuos pralošėm 2:1, ir su Telšių "Džiugu", kurias pralošėm 3:0.
Mes kiekvieną varžovą anlizuojam, jį "išgliaudom", parodom pavojingus momentus, silpnas vietas, ir kitą sykį jauniems žaidėjams gal atrodo, kad varžovas nėra toks stiprus ir viskas paprasta.
Toms rungtynėms buvome idealiai pasiruošę. Pavyzdžiui, prieš rungtynes su Telšiais visą savaitę dirbome su specialiomis užduotimis, o atėjus į rungtynes matau, kad jiems atrodo, kad čia bus lengva.
Mes, treneriai, padarėme išvadą, kad kitą kartą nereikia jiems visko atskleisti apie varžovą, šiek tiek pakeitėme taktiką, mažiau teikėme informacijos.
Man viduje dar verda tos dvejos rungtynės, nes galėjome uždirbti šešis taškus ir būti tarp prizininkų.
– Ar buvo žaidėjų, kurie jus maloniai nustebino?
– Priekinėje linijoje planavome V. Viktoravičių, D. Koniką, S. Amirzianą ir J. Petravičių. Sezono pradžioje S. Amirzianui buvo trauma, paskui egzaminai, visokios asmeninės problemos, ir pirmame rate jo praktiškai neturėjom, antrame rate jis įsijungė puikiai. D. Konikas pirmą ratą sužaidė puikiai, pelnė daug įvarčių, o antrą – trauma, ir mes jo neturėjom du mėnesius.
J. Petravičius brendo su kiekvienomis rungtynėmis ir antrame rate jo pasirodymas buvo fantastinis. Ugnių Selvenį planavome kaip atsarginį centro gynėją, o išėjo taip, kad jis nuo pirmų rungtynių pradėjo žaisti labai gerai ir tapo nuostabiu centro gynėju.
Visi žaidėjai turi pliusų ir minusų, bet daugiau visuose pozityvo matau negu negatyvo.
– Ateinantį sezoną jau dėliojat?
– Aišku dėliojam, nors dar šio sezono nebaigėm. Pradėjom sausio 7-ąją ir iki šiol tik vieną savaitę nesitreniravome. Negalim sau leisti dviejų mėnesių pauzės, tad iki gruodžio mėnesio treniruosimės, dalis žaidėjų perėjo žaisti į salės futbolą.
U-17 komanda baigė sezoną, jungsimės su jais, žvalgysimės, kas iš jaunimo gali mums padėti pirmoje lygoje. Esame suplanavę lapkričio 23 dieną su Panevėžiu draugiškas rungtynes. Gruodžio mėnesį ilsėsimės, o sausio 6 dieną vėl pradėsime judėti.
Žaidėjų pasikeitimo kol kas neplanuojam. Mes ir deklaravome prieš čempionatą, kad žais šiauliečiai, nes esame mažas miestas su maža ekonomika, čia visiems sunku, ne tik futbolininkams.
Gyventojų sunešti pinigai yra investuoti į komandą, ir jie visi liko Šiauliuose. Mes neturėjome nė vieno legionieriaus, ir neturime tikslo, kad pinigai išvažiuotų į Ukrainą, Gvatemalą ar dar kažkur. To rezultatas – keturi jauni žmonės apsisprendė likti čia, susirado darbus, įstojo į Šiaulių universitetą. Iki šiol praktika būdavo tokia, kad jeigu baigė futbolininkų karta 12 klasių, tai Šiauliuose likdavo vienas ar du žmonės, visi kiti išvažiuodavo į Vilnių arba į užsienį.
Taigi, šis projektas, kad žaidžiame I lygoje, davė labai gerų rezultatų. Tikiu, kad jų pavyzdžiu paseks ir kiti, liks čia gyventi, dirbti, kurs šeimas ir džiugins mus savo žaidimu.
– Turbūt po šio sezono tikslas – ne žemesnė kaip šešta vieta?
– Visada galvojam apie aukštesnę vietą. Aš ir šį sezoną tyliai galvojau apie prizinę vietą, žinodamas žaidėjų potencialą.
Jeigu kalbėtume apie didelius tikslus, galvoju, kad per 4–5 metus turėtume užsiauginti šiauliečių, kurie galėtų žaisti A lygoje. Tiems keturiems žmonėms, kurie dabar pasilieka Šiauliuose, apie 20 metų, jei kasmet užsiauginsim po 3–4 žaidėjus, kurie atitiktų A lygį, ir jie nuspręs čia likti, tai po 4–5 metų, manau, tikrai galėsime suformuoti A lygos komandą.
– Turbūt ne tik žaidėjus auginatės, bet ir žiūrovus?
– Tie, kurie visada ateina, tai žmonės, besidomintys futbolu, bet dabar matom, kad vis daugiau ateina ir moterų, ir vaikų į mūsų rungtynes.
Mes turime užsiauginti ir žiūrovus. Jeigu išlaikysime šiaulietį žaidėją, užsiauginsime ir šiaulietį žiūrovą.
Netoli stadiono yra Logopedinė mokykla, kai treniruojamės, iš jos ateina mokytojas su vaikais, pasibendrauja su žaidėjais, kamuolius mums surenka per treniruotes, labai gerų emocijų ir vaikams tai suteikia, ir mums.
Aš matau didelį pozityvą su Šiaulių futbolu. Mes turime komandą ir I lygoje, ir salės futbolo, ir jaunimo. Mūsų jauni žaidėjai vyresnius mato visai šalia. Tai geras pavyzdys, jis užkrečia.
