Po­zi­ty­vus mąs­ty­mas ir Mi­kė Pū­kuo­tu­kas

Dul­kės gu­li... ir aš pri­gu­lu

Apie ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ir nei­gi­mo spąs­tus pa­skai­to­je "Po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo stra­te­gi­ja" Jo­niš­ky­je kal­bė­jo lek­to­rė, švie­ti­mo ir vers­lo kon­sul­tan­tė Li­di­ja Lau­rin­čiu­kie­nė.

Į ne­ga­ty­vo liū­ną nu­grimz­ti la­bai leng­va, nes kiek­vie­ną iš­tin­ka ne­sėk­mių aki­mir­kos, api­ma nuo­var­gis, iš ek­ra­nų "bom­bar­duo­ja" nei­gia­mos nau­jie­nos. To­dėl su sa­vi­mi rei­kia nuo­lat dirb­ti ir steng­tis gy­ven­ti "be ta­bu­re­tės ant gal­vos", tai yra – be išanks­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir sa­vęs ap­ri­bo­ji­mų.

Drau­gė, apė­ju­si tri­jų kam­ba­rių bu­tą, pa­reiš­kia: "Kaip jums ge­rai, tu­ri­te tik še­šis lan­gus! O mes – dau­giau kaip 40! Na­mie – 18, so­de, kai­me dar kiek... Ką man da­ry­ti?" Stop – sa­ko L. Lau­rin­čiu­kie­nė: "Ge­riau va­ly­da­ma lan­gą pa­dė­ko­ki­te Die­vui, kad ga­li­te pro jį, to­kį šva­rų, žvelg­ti į pa­sau­lį. O jei rim­tai – tur­būt drau­gė vi­są va­ka­rą no­rė­jo pa­si­di­džiuo­ti, kad ji sep­ty­nis kar­tus tur­tin­ges­nė, nes tu­ri tiek kar­tų dau­giau lan­gų nei jūs!"

"Pa­žįs­ta­mą kvie­čiu kar­tu vyk­ti į ren­gi­nį. Ne, sa­ko, šian­dien ne­ga­liu, rei­kia kon­ser­vuo­ti po­mi­do­rus. Kam? Rū­siui už­pil­dy­ti? Juk anū­kai se­niai jau ne­be­val­go nei jū­sų kon­ser­vų, nei bul­vių, ku­rias tin­gi lup­ti. Jie už­pi­la­mais ma­ka­ro­nais ar de­ga­li­nių mais­tu min­ta. Ki­ta si­tua­ci­ja: vos pa­rė­ju­si na­mo bi­čiu­lė puo­la šluos­ty­ti dul­kių, jos jai ke­lia stre­są. Aš pa­rei­nu na­mo, žiū­riu, gu­li dul­kės, ir pa­ti ša­lia pri­gu­lu. Ko­lek­ty­viš­kai. Ji va­lo va­lo, ir nu­var­gu­si ei­na mie­go­ti. Aš pa­gu­liu, pail­siu, ta­da dul­kes nu­šluos­tau, ir jau­čiuo­si ge­rai", – vaiz­din­gai žmo­nių už­si­brėž­tas ri­bas ar­ba sa­va­no­riš­kai pa­si­rink­tą ke­lią į ne­pa­si­ten­ki­ni­mą iliust­ruo­ja L. Lau­rin­čiu­kie­nė.

Spąs­tai ir ap­sau­gos ra­tas

Ko­kie pa­grin­di­niai ne­ga­ty­vo spąs­tai? Ne­no­ras nie­ko keis­ti, nes vis­ką ge­rai da­rau – pa­sto­vu­mo dės­nis, ku­riam grei­tai pa­klūs­ta pro­tas. Jei man kas nors ne­pa­tin­ka, – tai ki­tų pro­ble­ma. Bet gal už­tek­tų vie­to­je šim­to po­mi­do­rų dai­gų pa­so­din­ti 30, jei­gu ne­be­su­val­go­te ir net ne­beiš­da­li­na­te?

Per­fek­cio­niz­mas – no­ras vis­ką da­ry­ti to­bu­lai, pa­tik­ti – įtik­ti – tik­ti, nuo ku­rio žmo­nės per­vargs­ta. Nuo­la­ti­nis su­si­ma­ži­ni­mas – ban­dy­mas at­ro­dy­ti aguo­nos grū­de­liu, ma­žu sraig­te­liu, ku­ris nie­ko ne­ga­li. Pa­tai­ka­vi­mas, pa­dlai­žia­vi­mas – vi­sa tai ir­gi spąs­tai.

Ko­kia nau­da iš vi­so­kių po­tvy­nių ar ki­to­kių įdo­mių da­ly­kų, jei ne­tu­ri su kuo apie juos pa­si­šne­kė­ti.

Į pa­vo­jin­gą są­ra­šą pa­puo­la ir pui­ky­bė, ka­da žmo­gus įsi­vaiz­duo­ja, kad vis­ką ge­riau­siai iš­ma­no, o vi­si ki­ti ap­link yra kvai­liai. Ne­pa­de­da ir nuo­la­ti­nis žmo­nių filt­ra­vi­mas: tas ge­ras, anas blo­gas, tą my­liu, ano – ne­ken­čiu. Jei žmo­gus man pa­tin­ka, jis iš­kart au­to­ri­te­tas, jei ne – jo­kie jo ar­gu­men­tai ne­vei­kia. Taip vi­sus ban­do­me su­dė­lio­ti į len­ty­nė­les.

Ta­čiau ne­rei­kia ir vis­ko į sa­ve su­ger­ti, nes ne­ga­li su kiek­vie­nu žmo­gu­mi kar­tu sirg­ti, su vi­sais mir­ti, de­juo­ti. Lek­to­rė pa­ta­rė at­si­kė­lus iš ry­to apie sa­ve per iš­ties­tą ran­ką api­brėž­ti įsi­vaiz­duo­ja­mą ra­tą ir min­ty­se sau pa­sa­ky­ti, kad jo nie­kas, tu­rin­tis nei­gia­mą krū­vį, ne­per­žengs.

Po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo po­vei­kis

Pa­sak L. Lau­rin­čiu­kie­nės, pui­kus me­to­das yra pra­dė­ti die­ną su šyp­se­na pa­žvel­gus į veid­ro­dį. Ne tik šiaip nu­si­šyp­so­ti, – net nu­si­šiep­ti iki au­sų ir pa­da­ry­ti gri­ma­sų. Taip ak­ty­vi­na­ma krau­jo­ta­ka, sme­ge­nis pa­sie­kia dau­giau de­guo­nies ir ga­mi­na­si lai­mės hor­mo­nai en­dor­fi­nai. Tei­gia­mas po­žiū­ris pa­de­da siek­ti neį­ti­kė­ti­nų re­zul­ta­tų.

"Vie­na pa­žįs­ta­ma so­li­daus sto­to mo­te­ris pa­sa­ko­jo nuo 19 va­lan­dos nie­ko ne­val­gan­ti, tik ge­rian­ti šal­tą van­de­nį, bet svo­ris ne­kren­ta. Ne, rie­ba­lus rei­kia tir­pin­ti rie­ba­lu, o ne van­de­niu. Pa­siū­liau jai ta­da, kai va­ka­re la­bai išalks­ta, at­si­pjau­ti pirš­to sto­rio la­ši­nių bry­ze­lį ir čiulp­ti. Po dau­giau nei pus­me­čio jos ne­be­pa­ži­nau – vei­das pa­žįs­ta­mas, o kū­nas – ki­tas. Vy­ras jos klau­sė, ar tik­rai la­ši­niai pa­dė­jo ar mąs­ty­mas apie tai, kad jie pa­de­da?" – šmaikš­čiai pa­sa­ko­jo lek­to­rė.

Ver­tin­gos Mi­kės Pū­kuo­tu­ko min­tys

Pa­ro­džiu­si moks­li­nin­ko Al­ber­to Einš­tei­no nuo­trau­ką, ku­rio­je jis fo­tog­ra­fui ro­do iš­kiš­tą lie­žu­vį, lek­to­rė pa­klau­sė, ko­kia pa­skai­tos da­ly­vių pir­mo­ji reak­ci­ja? Kvai­las poel­gis, keis­tas, pro­tin­gas, drą­sus? Šis žmo­gus, A. No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas, ne­bi­jo­jo pa­si­ro­dy­ti juo­kin­gas, jis el­gė­si lais­vai. Vė­liau ne­tgi pa­ts už­sa­kė šio sa­vo at­vaiz­do at­vi­ru­kų ir iš­siun­ti­nė­jo pa­žįs­ta­miems.

Anot L. Lau­rin­čiu­kie­nės, į vis­ką gy­ve­ni­me rei­kia žiū­rė­ti tru­pu­tį su vai­kiš­ku­mu ir da­ry­ti da­ly­kus su hu­mo­ru, nes po­zi­ty­vus mąs­ty­mas gelbs­ti, ska­ti­na kū­ry­bin­gu­mą. La­bai pra­vers­tų kiek­vie­nam va­do­vau­tis žais­min­gai, bet kar­tu ir iš­min­tin­gai kal­ban­čio meš­kiu­ko, A. A. Mil­no kny­gos vei­kė­jo Mi­kės Pū­kuo­tu­ko min­ti­mis: "Kai ne­tu­ri ką veik­ti, veik­ti vis tiek ką nors rei­kia" ar­ba – "Ko­kia nau­da iš vi­so­kių po­tvy­nių ar ki­to­kių įdo­mių da­ly­kų, jei ne­tu­ri su kuo apie juos pa­si­šne­kė­ti". Bend­ra­vi­mas, drau­gys­tė yra pa­lai­kan­tys ir ska­ti­nan­tys gy­ven­ti da­ly­kai.

Lek­to­rė pri­mi­nė, kad nuo 30 me­tų žmo­gaus sme­ge­ny­se mirš­ta po vie­ną pro­cen­tą neu­ro­nų per me­tus. Jei­gu sme­ge­nims ne­lei­džia­me snaus­ti – už­sii­ma­me įdo­mia veik­la, kū­ry­ba, mo­ko­mės nau­jų da­ly­kų, ne­pai­sant am­žiaus sme­ge­ny­se ima kur­tis nau­jos neu­ro­nų jung­tys – si­nap­sės, sa­kė L. Lau­rin­čiu­kie­nė. Tad ne­rei­kia sa­vęs dėl am­žiaus "nu­ra­šy­ti".