Naujausios
96 metų užventiškė gydosi darbu ir gera nuotaika
Kelmės rajone Užvenčio miestelyje gyvenančiai Adelei Stupurienei – 96 metai. Tačiau moteriai dar nereikia nei slaugytojos, nei kasdienės medikų priežiūros. Prie kuklios pensijos senolė prisiduria augindama gėles ir karučiu veždama jas į turgelį parduoti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Džiugina gėlės
Saulėtą vidurdienį 96 metų Adelė Stupurienė darbuojasi savo darže.
Eidama į trobą moteris dar paglosto prie durų žydinčių gėlių galveles. Kambaryje senovinės jos gėlės jau nebetelpa ant palangių.
„Išėjau grynu oru pakvėpuoti. Kol saulė šviečia, reikia malkų prisinešti, išsivirti pietums sriubos. Esu įpratusi čiupinėtis. Noriu, kad viskas būtų padaryta tiksliai. Kai ką nors gero nuveiki, pasitaiso nuotaika. O gera nuotaika – tai sveikata, vaistai nuo visų ligų,“ – savo gyvenimo filosofiją dėsto Adelė.
Moteris rodo ant sienos kabančią išdidintą nuotrauką. Ta nuotrauka kabojo garbės lentoje. Adelė siuvimo ceche buvo darbo pirmūnė.
Aplink vienos iš seniausių Užvenčio gyventojų namus yra 11 arų žemės. Adelė pati pasidarė šiltnamį. Vyras žuvo prieš keturis dešimtmečius. Vaikų su juo nesusilaukė. Dabar ją pagloboja Kaune gyvenantis sesers sūnus Rimas. Jis ir įdomesnių gėlių svogūnėlių į Užventį atveža.
Šiltnamyje ir troboje, ant palangių, prie šimto metų artėjanti užventiškė išsiaugina gėlių daigelius. Paskui perkelia į lauką. Kai pražysta, susikrauna į karutį ir veža į turgelį parduoti.
600 litų pensijos tegaunanti buvusi darbo pirmūnė sako ne viskam tų pinigėlių užtenkanti. „Tik bėda, kad gėlių nepastrošysi. Neįsakysi joms, kada žydėti, – šypsosi Adelė. – Kai parduodu – šventė. Nusiperku skaniau pavalgyti. Dar kokį šiltesnį škurlį ar avalynės.“
Darbštumo išmokė tėvai
Kambaryje Adelė daugina senovines vazonines gėles. Sako, jog pomėgis gėlėms – jos mamytės palikimas. Ji mėgo švarą, ramybę, gėles.
Devynis vaikus auginę Adelės Stupurienės tėvai visada siekė, kad gyvenimas būtų žmoniškas. „Buvome neturtingi. Bet švarūs, neapleisti, protingi ubagai,“ – lakoniškai savo vaikystę apibūdina Užvenčio ilgaamžė.
Mama žiūrėjo vaikus ir namus. Augino gyvulius. Siuvo ir mezgė. Namai visada buvo švarūs, žydėjo gėlėmis. Tėvelis patarnavo klebonui. Be to, buvo labai nagingas ir savo sugebėjimais uždirbdavo duoną. Jis mokėjo batsiuvio amatą. Siuvo ne tik batus. Ponams darydavo minkštas kėdes.
Šiaulių rajone, Micaičiuose, gyvenę Adelės tėvai Galvelai leido vaikus į mokslą. Ir Adelė Smetonos laikais baigė keturis skyrius.
„Kol lygsvarą nulaikau, tol einu“
Su Adele Stupuriene kalbamės kambaryje. Šviečia baltos medinės grindys. Stebina ilgaamžės palaikoma tvarka. Naujas plazminis televizorius. Adelė mėgsta pažiūrėti laidą „Duokim garo“.
Ant stalo - į rankšluostį susuktas kraujospūdžio matavimo aparatas. Padėtas pagarbiai. Bet Adelė retai jį naudoja.
„Nuo prigimimo turiu aukštą kraujospūdį, – pasakoja. – Bet nusistačiau jo nematuoti. Jeigu pasimatuosiu, rodys didelį, susinervinsiu – dar labiau kraujospūdis pakils. Kol dar nulaikau lygsvarą, kol galiu ant kojų pastovėti, tol einu. Jeigu kas – kaimynystėje gyvena daktaras Jokšas.
Vaistus nuo aukšto kraujospūdžio geriu sąžiningai. Nesu labai sveika. Atrodo, jog nuo vaikystės esu visus skausmus surinkusi. Bet nebuvo kada sirgti. Einu pagulėdama.“
Vaikystėje iki lapkričio Adelė ganydavo bandą. Mokslai anuomet prasidėdavo tik nuo lapkričio pirmosios.
Tėvelis padarydavo kurpes. Apmušdavo oda. Bet gražųjį apavą taupydavo mokyklai. Bandą ganydavo basa. Pamena spalio pabaigoje pagelžkeliais nusiginė bandą toli nuo namų. Beganant pradėjo snigti. Teko basai per sniegą namo pareiti porą kilometrų. Nuo tų laikų skauda sąnariai. Išsukinėti pirštai.
„Visą gyvenimą vaikščiojau kaip ant adatų. Skaudėdavo kojas. Bet pagalvodavau, jeigu atgulsiu, tai ir neatsikelsiu. Todėl ir einu nuo vieno darbo prie kito.“
Sveika mityba iš nuojautos
Ilgaamžė Adelė Stupurienė dažniausia valgo sriubas. Kiekvieną savaitę iš kaimynės nusiperka 5 litrus pieno ir sūrį, kartais dar šmotelį kaimiškų rūkytų lašinių.
„Šįryt pusryčiams pasipjausčiau lašinukų. Dabar išsivirsiu pieniškos avižinių dribsnių sriubos, – apie savo mitybos įpročius pasakoja moteris. – Mažai ką perku iš parduotuvės. Ten priveža visokių marmalynių. – Nusiperku tik Šaukėnų pyrago, kruopų, avižinių sausainių. Kai atneša kaimynė pieno, nugriebiu grietinę, pati susimušu sviesto.“
Nemažai produktų tetai iš Kauno atveža ją globojantis sūnėnas. Kartais senolė nužingsniuoja į turgelį. Viena pardavėja atvežanti skanių kraujinių vėdarų.
„Viską valgau. Ir kiaulieną, ir daržoves. Tik nieko nekepu. Ir mėsą, ir kitus produktus tik verdu. Kad virtas valgis sveikesnis, dabar įtikinau ir savo sūnėną,“ – džiaugėsi 96 metų sulaukusi Adelė.
Autorės nuotr.
GĖLĖS: Aplink užventiškės Adelės Stupurienės namus dar žydėjo vėlyvosios gėlės.
SVEIKATA: 96 metų užventiškė Adelė Stupurienė sako, jog gydytojas jai nustatė gastritą. Bet ji nevartoja jokių vaistų. Valgo daug pieniškų daržovių ir kruopų sriubų, mėsą ir kitus produktus verda, keptų nevalgo.