Aplink Gudelių ežerą – lobiai sveikatai

Aplink Gudelių ežerą – lobiai sveikatai

Su šiauliete Vanda Lukošaitiene, Šiaulių širdininkų klubo žolininke, iškeliaujame rinkti vaistažolių. Iš kartos į kartą perduodamas žolininkystės paslaptis moteris sužinojo vaikystėje. „Prisirenku žolelių ne tik sau, šeimai, bet ir klubo moterims – dovanoju. Man malonu – kitiems naudinga“, – šypsojosi ponia Vanda.

Natalija KONDROTIENĖ

natalija@skrastas.lt

Misija – rinkti vaistažolių

Vanda Lukošaitienė žoliauti pasiūlo prie Gudelių ežero (Šiaulių rajonas) – aplink ežerą gausu vaistažolių, o jei karšta, ir išsimaudyti galima.

„Kaip seniai nebuvau prie šio ežero! Gal ketverius metus... Kaip apaugo viskas“, – stebėjosi dairydamasi žolininkė.

Brisdama pieva, ponia Vanda pasakoja, jog žinios apie vaistines žoles jai buvo perduotos mamos, o mamai visa tai perdavė jos močiutė. Moterys žinojo ne tik tai, kokios žolės naudingos žmonėms, bet ir gyvuliams, į jas su pagalbos prašymais kreipdavosi kaimo žmonės.

Būdama maždaug ketverių penkerių metų mergaitė eidavo su mama žoliauti, godžiai klausėsi jos pasakojimų apie naudingąsias žoles.

„Buvau vyriausia duktė. Šeimoje augome aštuoniese. Visiems reikėjo vaisto, o laikas buvo sunkus – 1949-1950 metai, pokaris. Mama pasakojo: tas – nuo vidurių ligų, plaučių, sąnarių. Man taip įdomu!

Atidžiai klausiausi, stebėjau ir rinkau žoleles kartu su mama. Jau suaugusi knygas apie vaistažoles paskaičiau, pasitikrinau žinias, mano mama viską teisingai žinojo“, – džiaugėsi moteris.

Žolelės nyksta

Ponia Vanda paglosto geltonus katpėdėlės žiedus – jų čia buvę ištisas geltonuojantis laukas, o dabar vos rado keletą žiedų: „Vargšės, vargšės, kodėl išnykot?..“ Moteris pasakoja, kad ši žolė tinkama organizmui valyti, inkstų, kasos, kepenų ligoms gydyti, varo šlapimą – „labai brangus vaistas“.

Katpėdėlės, arba kitaip vadinamo šlamučio, žiedai, skatina tulžies ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina virškinimą. Viena svarbiausių savybių – dera su kitomis vaistinėmis žolėmis. Nuskina ir keletą žiedų deda į pintinėlę.

„Koks džiaugsmas išeiti į pievą ir rinkti vaistažoles! Buvimas tylioje pievoje – atgaiva širdžiai, pasikraunu energijos. Net eilėraštį sukūriau apie tai“, – šypsojosi ponia Vanda.

Apgailestauja, kad negausiai randa raskilos, širdažolės. Svarsto, gal vaistažolėms nebepatinka apleisti, nešienaujami laukai, gal keičiasi dirvožemio struktūra, gal laukuose naudojamos cheminės medžiagos.

Pabrėžia, kad raskila dėl savo poveikio turi būti vadinama moterų žole: gydo išorines ir vidines opas, gerina apetitą, stiprina organizmą. Ponia Vanda šią vaistažolę sumaišo su kitomis ir pasigamina mišinį, kurį užpila verdančiu vandeniu, po kurio laiko geria arbatą.

„Kam kas skanu, tą ir reikia susimaišyti. Daugelis vaistažolių dera tarpusavyje, nereikia bijoti“, – sakė žolininkė.

Ne tik naudingos, bet ir skanios

Žemuogių pievelėje moteris ragina valgyti uogų, kuriose gausu vitamino C, geležies. Pataria rinkti lapelių ir kotelių su uogomis – arbata bus itin kvapni. Jų vartoti naudinga susirgus peršalimo ligomis, esant virškinamojo trakto sudirgimui, mažakraujyste, širdies ir kraujagyslių, kepenų ligomis, turi priešuždegiminį poveikį.

„Žemuoges galima kombinuoti su bet kuria žolele. Rinkti reikėtų pavasarį šviežius lapelius, nors galima ir visą vasarą“, – sakė ponia Vanda.

Nepraeiti pro šalį siūlo ir pro gervuogės krūmelį – vaistinei arbatai bus naudingos ir uogos, ir lapeliai, ir stiebai. Lapų antpilas geriamas kaip organizmą valantis vaistas, naudinga gerti gydant peršalimą, siūloma skalauti skaudančią gerklę. Gervuogių lapuose gausu mikroelementų, tinka organizmui stiprinti.

Krepšelyje šalia jau surinktų vaistažolių savo vietą randa jonažolė. Moteris giria ir šią „stiprią“ žolę: „nuo skausmų, virškinimo, galvos skausmo, net nuo blogos nuotaikos. Ją galima vartoti ir vieną, ir mišiniuose“.

Literatūroje perskaitė, jog jonažolės preparatai pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, audinius regeneruojančiu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu, tonizuojančiu, antidepresiniu poveikiu. Kaip vaistinė žaliava naudojamos stiebų viršūnėlės su žiedeliais ir lapeliai.

Apsidairiusi nusprendžia, kad čia tiek daug jonažolių nebūdavo, neseniai šioje vietoje išplito.

Pakelės lobiai

Išėjus iš pievos į takelį, ponia Vanda siūlo nepraeiti pro takažolę. Mosteli į šalia kelio pakelėje augančius asiūklius – taip pat vertinga žolė. Ir vienų, ir kitų pasiskynusi kloja į pintinę.

„Dirvinis asiūklis pasižymi kraujavimą stabdančiu, priešuždegiminiu poveikiu. Didelis vaistas ir stipri žolė – jei tik ji įsigali, kitai žolei vietos neužleis“, – dėsto moteris.

Vardija, jog asiūklio žolė vartojama sergant šlapimtakių uždegimu, inkstų akmenlige, turi priešuždegiminį poveikį. Nuoviru išplovus galvą, sustiprėja plaukai, įgauna blizgesį, apsaugo nuo slinkimo. Turi antialerginių, žaizdas gydančių, antibakterinių savybių.

Takažolės paskina tiesiai nuo kelio, mama jai sakydavo, jog kuo labiau takažolė minama, tuo „aršiau“ ji auga. Žolė pasižymi šlapimą varančiu, kraujavimą stabdančiu, skausmą malšinančiu, priešuždegiminiu, atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu.

„Niekas inkstų taip gerai nevalo, kaip takažolė. Šios žolės nuoviras tirpdo tulžies pūslės, inkstų akmenis, todėl vartojama sergant akmenlige, skatina šlapimo išsiskyrimą. Vartojama sergant ir viršutinių kvėpavimo takų ligomis bei atsikosėjimui lengvinti. Nuoviru gali būti skalaujama burnos ertmė ir gerklė esant gleivinių uždegimui“, – dėstė žolininkė.

Pasilenkusi išrauna keletą pakelyje augančių plačialapių gysločių su šaknimis ir stiebais. Stiebų sėklelėse – naudingų medžiagų sankaupa. Gėrėdamasi augalu papasakoja, kad nėra kito augalo, kuris taip puikiai valytų, stiprintų kraują, plaučius ir virškinimo organus, dedamas ant žaizdų, jas efektyviai gydys. Tinka kosintiems, nusilpusiems, sergantiems plaučių ligomis, bronchitu – „stipri žolė“.

Žolė, „kai skauda širdelę“

Pievoje pamačiusi boluojančius valerijono žiedus, ponia Vanda suka link jų. Išrauna augalą, nes geriausia naudoti valerijono šaknį. Nupurto žemes.

„Arbatą gerti reikia vakare, ypač jei skauda širdelė ar kamuoja nemiga. Puikiausias vaistas“, – šypsosi moteris.

Valerijono šaknį pataria gerai nuplauti, išdžiovinti tamsoje, tada susmulkinti arba sumalti. Arbatos su šia šaknimi tinka vartoti esant širdies kraujagyslių raumenų spazmams, neurozijoms, migrenai, malšina skausmus.

Baltus kraujažolės žiedelius nupjauna peiliuku, pasidžiaugia vertingomis žolės savybėmis – kelia apetitą, veikia prieš bakterijas, uždegimą, skatina tulžies sekreciją ir stabdo kraujavimą.

„Arbatas gerti siūloma sergantiems skrandžio, dvylikapirštės žarnos opalige, esant sumažintam skrandžio rūgštingumui. Kraujažolė turi antimikrobinių savybių, todėl tinka gydyti įvairius odos pažeidimus“, – pasakojo moteris.

Apėjus Gudelių ežero pievas ponios Vandos pintinėje pūpso vaistinių žolių rinkinys. Šias žoles namuose perrinks, sudėlios ant drobės tamsioje vietoje ir paliks džiūti. Nors galima gerti ir nedžiovintų žolių arbatas. Besigydantiems vaistažolėmis ligas šių arbatų pataria gerti bent 10 dienų.

„Sudžiūvusias žoles reikia susikarpyti ir pasigaminti mišinius. Ar galima karpyti žalias žoles? Negalima. Išeis visas žolės aromatas“, – patarė žolininkė.

Jono TAMULIO nuotr.

DŽAUGSMAS: Vanda Lukošaitienė džiaugiasi kiekviena galimybe pabūti gamtoje, rinkti vaistažoles.

KATPĖDĖLĖ: Katpėdėle, dar vadinama šlamučiu, liaudies medicina rekomenduoja varyti kirmėles, taip pat gydyti tulžies pūslės ir kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų ligas. Džiovinti šlamučiai gali būti naudojami kaip priemonė nuo kandžių.

JONAŽOLĖ: Jonažole gydomi virškinamojo trakto uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, hemorojus, nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos. Liaudies medicinos žiniuoniai jonažolę vadina vaistu nuo 99 ligų. Nors jonažolė ir gydo daugelį ligų, ją reikia vartoti atsargiai.

GYSLOTIS: Plačialapio gysločio preparatai vartojami kosuliui gydyti sergant bronchitu, tracheitu, laringitu. Sultimis gydoma skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, kai sumažėjęs rūgštingumas. Sulčių kompresai dedami ant sumušimų, sunkiai gyjančių žaizdų. Gysločio sėklomis gydomas lėtinis vidurių užkietėjimas.

RASKILA: Raskilą pjauti siūloma žydėjimo metu. Ji gydo viduriavimą, mažakraujystę, įvairias moteriškas ligas, cukraligę, reumatą, bronchitą.

BITKRĖSLĖ: Bitkrėslė pasižymi prakaito išsiskyrimą skatinančiu ir karščiavimą mažinančiu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, prieškirmėliniu, antiseptiniu, analgetiniu poveikiu. Lėtina širdies ritmą, didina kraujospūdį, augalas nuodingas, vartoti tik gydytojui paskyrus.

Natalijos KONDROTIENĖS nuotr.

ŠAKNIS: Vanda Lukošaitienė nudžiugo radusi valerijono šaknį.

ŽEMUOGĖ: Liaudies medicina žemuoges pataria vartoti esant viduriavimui, peršalimui, cukraligei, gydant gerklės ar burnos ertmės uždegimus. Jas patariama vartoti esant podagrai ar šlapimo takų akmenligei, hipertonijai, mažakraujystei, aterosklerozei, gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, gerinti apetitą. Uogas patariama vartoti kaip prieškirmėlinę priemonę.

KRAUJAŽOLĖ: Kraujažolės preparatai vartojami kaip apetitą gerinanti priemonė, priešuždegiminė priemonė burnos skalavimui, kraujavimą stabdanti priemonė skrandžio, žarnyno, gimdos ligoms gydyti.

GERVUOGĖ: Lapų antpilas geriamas kaip organizmą valantis ir stiprinantis vaistas. Juo gydomas viduriavimas, stabdomas kraujavimas. Lapų ir šaknų nuoviru skalaujama skaudanti gerklė, gydomos burnos gleivinės opos, dantenų uždegimas, pienligė. Gervuogių lapuose gausu mikroelementų, yra vandenyje ir riebaluose tirpstančių vitaminų, todėl jų antpilas tinka organizmui stiprinti.

ASIŪKLIAI: Švieži dirviniai asiūkliai pavojingi sveikatai. Džiovintos asiūklio žolės preparatai vartojami sergant šlapimtakių uždegimu, inkstų akmenlige, tirpdo susidariusius akmenis, plaučių tuberkulioze, pleuritu, esant edemoms.

ŽOLĖS: Vaistažoles namuose reikia atskirti, išpurtyti dulkes ir žemes, ant drobės sudėti džiūti tamsioje vietoje. Iš surinktų vaistažolių galima gaminti įvarius mišinius.