Naujausios
Dešimtmečiai praskriejo vaistinėje
Šiaulių rajono Gruzdžių miestelio vaistinės vedėjai Romutei Kielienei sausio 30-osios penktadienis buvo paskutinė jos darbo vaistinėje diena. Beveik 42 metus gruzdiškiams patarimus apie gydymą, ligas ir vaistus dosniai dalijusi farmacininkė išėjo į užtarnautą poilsį.
„Greitas tas gyvenimas..." – paprašyta pasivaikščioti prisiminimų takais, nostalgiškai sako moteris. O į langą staiga mestas jos žvilgsnis liudija: apsispręsti nebuvo lengva.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Paskutinis penktadienis
Paskutinis sausio penktadienis R. Kielienei, dažno gruzdiškio šaukiamai tiesiog Romute, – eilinė darbo diena, kokios buvo dešimtis metų. Žmonių, sako, tądien nebuvo daug. Su vienu pakalbėjo, kitą išklausė, trečiam, kaip įprasta, patarė.
Apie išėjimą į pensiją vaistininkė nedaug kam užsiminė, nes, sako, jei būtų paatviravusi, būtų apsipylusi ašaromis.
Vakare, pasibaigus darbo dienai, „sutvarkė“ kasos aparato reikalus, atliko kitus įprastus darbus ir ryžtingai nusivilko baltą chalatą.
„Atsisėdau į automobilį ir išskydau, pratrūkau. Paskui susiėmiau. Viskas, taškas, galvoju, pensija! – sako 63-ejų pašnekovė. – Metai savo daro: laikas ateiti, laikas išeiti. O vis tiek skauda.“
Pokalbio metu greta sėdintis ponios Romutės sutuoktinis Rimgaudas priduria žmoną apsiašarojus ir namuose.
„Paskui nuėjo ir išjungė žadintuvą – pasakė nuo šiol galės miegoti, kol miegasi“, – sako R. Kiela.
Svetimas kaimas tapo savas
R. Kielienė vienintelei vaistinei Gruzdžiuose vadovavo ištisus dešimtmečius – šių metų balandžio 18 dieną būtų suėję lygiai 42 metai. Prieš tiek metų jauna, daili vaistininkė atvažiavo iš Šiaulių.
„Jaučiausi kaip tremtyje – iš miesto į kaimą“, – prisimena iš Gruzdžių nuo tada taip ir nebeišvažiavusi šiaulietė. Kita vertus, pripažįsta, kad miestelis tada buvo kur kas gyvesnis nei dabar: kelis kartus daugiau mokinių mokykloje mokėsi, jaunimas atvykdavo studijuoti Gruzdžių technikume, kultūrinis gyvenimas virte virė.
Neišvažiavo ir todėl, kad, sutuoktinio pusėn smakrą kresteli R. Kielienė, sutiko kavalierių, jauną pedagogą, pagal paskyrimą atsiųstą dirbti į Specialiąją pagalbinę mokyklą (šiandieninį Vaikų socializacijos centrą).
Po metų pora apsivedė. Čia, Gruzdžiuose, užaugino judviejų dukrą ir sūnų, čia dabar atvažiuoja Vilniuje gyvenantys trys anūkai.
Savi žmonės
„Kai kurie vaistai ir higienos priemonės tarybiniais laikais būdavo baisus deficitas. Du kartus per mėnesį veždavo vaistus, žmonių pulkai prie vaistinės rikiuodavosi dvi valandos iki atidarymo, – prisimena moteris. – Ir kaip padalyti penkis pakelius vatos dešimtims laukiančiųjų?“
Žmonės, anot farmacininkės, anuomet iš kaimų ir vienkiemių arkliais į vaistinę atvažiuodavo, o dabar iš kurio nors kaimo „susimeta“ kaimynui, kad pavežtų.
R. Kielienė sako suaugusi su vietos žmonėmis, su jų rūpesčiais – šitiek metų dirbant vaistinėje kitaip ir būti negalėtų, juk ateina kaimynai, bičiuliai, pažįstami, vieni ateina su bėdomis, kiti pasilabinti. Vaistininkė pažįsta praktiškai kiekvieną vaistinės duris pravėrusį žmogų, ir žino, kokių sveikatos bėdų jis turi ir kokio vaisto prašys.
„Jei reikia vaistų nuo sumušimo, pasakoti pradeda nuo pradžių: kad užgavo įsismarkavusi karvė, na, ta, kuri žala, ne juodmargė. O galvos skausmas juk irgi turi savo priežastį – vietos vaistininkas, ne koks atvykėlis, privalo žinoti viską detaliai“, – šypsosi žavi moteris.
R. Kielienei ne kartą teko ir naktį atsikelti, kad į namų duris pabeldusiam ar telefonu paskambinusiam miestelio žmogui duotų vieną kitą naudingą patarimą.
Trečia gruzdiškių karta jos akyse, sako, baigia užaugti: atvykusi patarinėjo vaikus auginantiems gyventojams, paskui jų vaikams, o dabar jau, žiūrėk, ir anūkams.
Dėl tų savų žmonių vaistinę ir nedarbadienį nesyk atvėrė – negi karščiuojantys ar kitaip sunegalavę į Šiaulius važiuos reikalingų vaistų ieškoti!
Pasitaikydavo, kad kreipiasi gruzdiškiai ne vaistų ar patarimo norėdami, o tik ūkinių dalykų, kurių nenusipirksi parduotuvėje – štai kad ir lašelinės šlangelės, puikiai tinkančios naminiam vynui rauginti.
Gerbėjų, šmaikštauja moteris, jai iki dabar netrūko, o vienas senolis netgi iš Šakynos atvažiuoja ir vadina Romutę niekaip kitaip tik mergyte, padėdamas ant prekystalio visada tris saldainius.
„O kad pasišnekam mes, kad pasišnekam! Visokiais reikalais, įvairiais gyvenimo klausimais! – malonūs prisiminimai R. Kielienei glosto širdį. – Žmonės tikrai geri.“
Dabar, graudulingas šešėlis akimirką nubėga ponios Romutės veidu, nuo visko, prie ko buvo per tiek metų pripratusi, teks atprasti. Tačiau ji neabejoja, kad savi žmonės patarimo į jos namus vis tiek užsuks.
Lygiai 50 procentų savęs
S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, Gruzdžiuose, esanti ambulatorija su vaistine iš senojo vaistinės pastato persikėlė prieš 32 metus.
Anot R. Kielienės, per tiek metų išlikusi ta pati, tik dabar ganėtinai solidesnė amžiumi, specialistų komanda.
„Seniau būdavo visi – į teatrą, koncertą, ekskursiją. O dabar: tai to mama mirė – reikia susidėti vainikui, tai tas į pensiją išėjo... Visi kolektyviai senstam“, – šypsosi R. Kielienė.
Sužinoję, kad į užtarnautą poilsį išeina ponia Romutė, bendradarbiai ir patys juokais susigriebė: gal miestelio medicinos įstaigoje pakabinti didžiulį plakatą su užrašu „Išėjome į pensiją!“ ir išeiti visiems kartu?
Paskutinius keturis dešimtmečius vaistininkė teigia dalijusi savo laiką lygiai perpus: pusė – namams, pusė – Gruzdžių žmonėms. „Tai mano gyvenimas. Ir jei reikėtų viską pakartoti, profesiją ir Gruzdžius rinkčiausi iš naujo“, – teigia farmacijos veteranė.
Vis dėlto ji pripažįsta: atėjo laikas pabūti toliau nuo vaistų ir arčiau anūkų, namų, kelionių, į kurias abu su sutuoktiniu mielai leidžiasi net iki pačios Indijos. Dar giedojimas miestelio bažnyčios chore, renginiai bibliotekoje.
Ar nepabos namuose diena iš dienos besisukanti žmona ponui Rimgaudui? Vyriškis gudriai šypsosi: jei pabos, pabėgs į medžioklę ar prie savo bičių į mišką.
Laikas sau
„Man sūnus sako: mama, gyvenimas nuo 60-ies tik prasideda! Viskas padaryta, dabar tik gyvenk. Kai gumulas nuslinks, greičiausiai taip ir bus“, – sako R. Kielienė.
Ji nostalgiškai prisimena senąją vaistinę, kurioje nebuvo didelių reklaminių plakatų, žybčiojančių lempučių, nebuvo kitų šiais laikais savaime suprantamos medicinos įrangos, o ir vaistų – pasirinkimas nedidelis.
Kadaise R. Kielienė į vieną albumą surinko ir sudėjo apie 1888 metus Marko Gelperno Gruzdžiuose įkurtos vaistinės istoriją, aprašė įkūrėjus ir farmacininkus, suklijavo jų nuotraukas. Albumo pabaigoje brūkštelėjo, tada atrodė, nieko nereiškiantį klausimą: „Kas žino, gal ir man lemta Gruzdžių vaistinėje dirbti 30 metų?“
Dabar juokiasi: išdirbo daugiau nei keturis dešimtmečius, ir net nepajuto.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRADŽIA: Romutė ir Rimgaudas Kielos juokiasi dabar pradėsiantys gyventi tikrą gyvenimą – senatvės jaunystę.
METAI: Gruzdžių vaistinės vedėja Romutė Kielienė nostalgiškai kalba apie vaistinėje prabėgusius metus: atsiminimus nors vežimu vežk.
LYGYBĖ: Vaistinė R. Kielienei 41-erius metus buvo tarsi namai. Tarp jos ir namų, kur gyvena, ji sako dėdavusi lygybės ženklą – labai svarbu ir viena, ir kita.