Naujausios
Dievui mūsų organai nereikalingi
„Manęs klausia, o jei paaukos mirusiojo širdį ar akis, kaip bus po prisikėlimo?“ – apie tikinčiųjų mitus sako Kurtuvėnų (Šiaulių r.) klebonas Andrius Valčiukas, kiekvieną dieną skubantis į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Ten dirba kapelionu. A. Valčiukas dažnai susiduria su nepagrįsta ligonių baime: jeigu pakvietė kleboną, tai jau „paskutinioji“.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Donorystė – meilė kitam žmogui
– Kokia bažnyčios pozicija dėl organų, kraujo donorystės?
– Organų bei kraujo donorystės idėją Bažnyčia palaiko. Tai, kas aukojama neatlygintinai, kad būtų išgelbėta ne tik artimojo sveikata, bet ir gyvybė – kilnu. Reikia mokėtis dalytis. Organų donorystė – kaip meilės kitam žmogui išraiška. Suvokimas, kad sugebama rūpintis ne tik savimi, savo artimuoju, bet ir kitais žmonėmis.
Nusikaltimas, kai organai pardavinėjami, imami iš mirusiųjų be sutikimo, iš gyvųjų be jų žinios, iš to pelnomasi. Tokia donorystė nepripažįstama, tai nemoralu.
– Ar jūsų darbe dažnai tenka kalbėtis apie organų donorystę?
– Kai žmogus guli ligoninės palatoje prijungtas prie įrenginių, o medikai jau būna konstatavę smegenų mirtį, artimiesiems labai sunku – lyg gyvas, kaip nutraukti artimojo gyvybę? Žmogus iškeliavęs Anapilin, o artimieji dar tikisi stebuklo.
Suprantama – netektis yra skaudus išgyvenimas, bet nereikia su tuo užsiverti savyje. Pirmiausia susitaikyti su netektimi, o vėliau nuspręsti dėl organų donorystės.
Neseniai man skambino iš Vilniaus jauni žmonės, kurių vaikas jau buvo ant mirties slenksčio, diagnozuota smegenų mirtis. Tėvai klausė patarimo, kaip jiems pasielgti, ar Bažnyčia organų donorystės idėjai neprieštarauja. Pasikalbėjome, tėvai nusiramino, priėmė sprendimus.
– Kokie klausimai tikintiesiems apie donorystę rūpi?
– Vienas svarbiausių būna apie tai, kaip paaukojus akies rageną, širdį, išdalijus ir kitus organus, bus po prisikėlimo? Negi prisikels be šių organų? O jei perduota pikto žmogaus širdis, ar toks pat piktas bus ir tas, kuriam persodintas organas?
Jei esame tikintys, tikime, kad prisikelsime. Ir prisikelsime, bet kitokiu kūnu, kitokiu pavidalu, visa tai bus dvasiniame lygmenyje, ne fiziniame. Dievui mūsų organai nereikalingi. Svarbiausia – švari dvasia. Kūnus palaidojame į žemę, jie suyra, sunyksta. Negi suiręs fizinis kūnas atgis?
Žmogus yra dvilypis: kūniškasis ir dvasiškasis. Nemanau, kad persodinus vieno žmogaus rageną kitam ar širdį, jis matys, jaus taip, kaip tai darė žmogus, kurio organus persodino. Nemanau, kad fizinį pavidalą turinčiame organe: širdyje, akyse ar kitame, įsirašo būdo, charakterio savybės. Tai – mitai.
– Kaip vertinate kraujo donorystę?
– Pats esu kraujo donoras. Tai vertinu teigiamai ir skatinu žmones būti kraujo donorais. Su viena sąlyga – tai reikia daryti be atlygio, gera valia. Ar esu pasirašęs organų donoro kortelę? Tam ruošiuosi ir tikrai tai padarysiu.
Vyresnieji sugalvoja daug tabu
– Su organų donorystės idėja lengviau susipažinti jaunimui, kaip į tai reaguoja vyresnio amžiaus žmonės?
– Vyresnius organų donorystė dar baugina. Jie susikūrę prietarų. Išgirstu abejonių, kaip galima laidoti savo žmogų, jei jis neturi akių ar širdies? Su vyresniais sunkoka kalbėti šiais klausimais, nes jų susikurti mitai – stiprūs.
Jie ligas ar mirtį dažnai priima kaip Dievo bausmę. Dievas nėra baudžiantis, jis – mylintis. Nuo ligų nepabėgsi, jos lyg gyvenimo audros. O tikėjimas, malda yra lyg uola, kur galima pasislėpti, kad išgyventume. Taip nebūna, jog tikėjimas lyg garantas, kad tavęs neištiks nelaimė, nėra garantijos, kad nesusirgsi. Meldžiantis bus lengviau pakelti ligas, netektis ir kitas negandas.
Jaunimas lengviau priima informaciją ir naujoves, nesivadovauja vien mitais.
– Kaip siūlote taikytis su artimo žmogaus netektimi?
– Užsivėrusiems savyje – sunkiau. Sielos žaizdos gilėja. Su jais sunkiausia kalbėtis, nes jie tikina, kad viskas yra gerai. Tokie žmonės dažniausiai dvasiškai palūžta. Tai būdinga vyrams.
Mano manymu, klaidingas pasakymas, kad laikas gydo žaizdas. Motinai, tėvui, kad ir kiek metų praeitų, skaudu dėl vaiko netekties. Praėjus net 50 metų po vaiko netekties tėvai apie jį kalba su ašaromis akyse. Lengviausia pasakyti, kad „pakentėk, viskas praeis“. Nepraeina taip paprastai. Reikia išmokti gyventi su tuo skausmu.
Pirmiausia patariu išsikalbėti, neužsiverti vienam namuose, atrasti dvasinio bendravimo džiaugsmą, nuoširdžią maldą, tikėjimą, labai padeda savanorystė, pagalba kitam žmogui. Būtina susirasti veiklos. Išvaryti save iš sielvarto būsenos.
Moterys lengviau bendrauja, tad ir skausmą išgyvena kitaip. Vyrai tyli ir kenčia savyje – tai blogai. Gal tai auklėjimo spraga, kai tėvai berniukams kala į galvą, kad verkti, rodyti savo emocijas, silpnumą – nevalia. Visa tai verčia užsisklęsti. Kviečiu ateiti ir kalbėti apie skaudžius dalykus, nelaikyti jų savyje.
– Ar žmogus ligos patale neišsigąsta, kai pas jį ateina pasikalbėti kunigas?
– Tarp ligonių įsišaknijusi neteisinga nuomonė, jei pas ligonį ateina kunigas, tai jam jau paskutinioji, bus suteiktas paskutinis patepimas ir jis mirs. Stiprus mitas. Ligoniai tikrai išsigąsta.
Jokiu būdu tai ne paskutinis patepimas, tai ligonio patepimo sakramentas, kuris teikiamas sunkesnių ligų atveju, prieš operaciją.
Ligonio patepimo sakramentas suteikiamas, kad sustiprintų sunkiai sergančiojo kūną ir dvasią, augintų ne tik ligonio, bet ir jo artimųjų bei slaugytojų pasitikėjimą Dievo valia, pašventintų kančią, grąžintų sveikatą. Kad ligos prislėgtas žmogus nenusimintų, nepasiduotų nevilčiai, neužgesintų tikėjimo.
Nereikia laukti, kol ligonis praras kalbos dovaną, šviesų protą, ir tada kviesti kunigą. Ligonis su kunigu turėtų kartu pasimelsti, pasikalbėti. Net gydytojai pritaria, kad po patepimo ligonio sveikata pagerėja, jis jaučiasi tvirčiau ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠVARA: „Dievui mūsų organai nereikalingi. Svarbiausia – švari dvasia“, – sakė Kurtuvėnų klebonas, Respublikinės Šiaulių ligoninės kapelionas Andrius Valčiukas.
KILNUMAS: Kurtuvėnų klebonas, Respublikinės Šiaulių ligoninės kapelionas Andrius Valčiukas mano, kad organų donorystė – auka, dovana, galimybė išgelbėti kito žmogaus sveikatą, gyvybę.