Naujausios
Dukros liga pakeitė ir motinos gyvenimą
Nors Redos Vaitekaitienės dukrai neseniai suėjo 16-ka, tačiau nuo tos dienos, kai ji atėjo į šį pasaulį, mamos gyvenime mažai kas pasikeitė: mergaitei reikia padėti ir praustis, ir rengtis.
Ilona ŠNARIENĖ
Ligos neįtarė
Ilgai laukta dukrytė, gimimo metu patyrusi traumą, ištisus metus nekėlė jokių įtarimų ne tik mamai, bet ir ją stebintiems medikams, nors kiekvieną mėnesį moteris kartu su mažyle lankydavosi vaikų poliklinikoje.
„Gydytoja neužsiminė apie smegenų pažeidimus, nei apie galimas pasekmes. Tai mano antras vaikas, todėl jaučiausi turinti patirties, bet pirmomis dienomis jos elgesyje nieko keisto nepastebėjau. Tik vėliau pamačiau, kad dukra nebando atsisėsti, dukters kūnelis atrodė lyg būtų subliuškęs,–prisimena R. Vaitekaitienė. — Kai pagaliau mažylė pradėjo sėdėti, ilgą laiką nenorėjo vaikščioti. Širdį pakirdo nerimas, tačiau nesitikėjau, kad tai gali būti rimtos ligos simptomai. Įtarimų nekėlė ir tai, kad nuo pat mažumės mergaitė buvo nerami, pervystyta bei pavalgydinta nemiegodavo — trumpam pasnaudusi vėl imdavo muistytis“.
Baisi žinia
Suklusti privertė netikėtai mergaitę užklupęs trumpas priepuolis, kurio metu ramiai gulėjusi mergytė staiga sustingo, pamėlynavo, po akimirkos viskas atslūgo.
Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo pirmasis epilepsijos priepuolis. Nieko nelaukusi moteris apsilankė privačiame gydytojos neurologės kabinete. Dar nė nespėjus papasakoti apie savo bėdas, pastabi medikės akis iš karto pamatė, kokios problemos vargina mažąją pacientę.
Mama prisimena, jog tąkart labai baisiai nuskambėjo medikės ištarta diagnozė — cerebrinis paralyžius.
„Reikėjo įsitikinti, ar gydytoja nesuklydo, todėl išsiruošėme į sostinę, tačiau medikai tik patvirtino diagnozę. Vis dar nesuprasdama kiek tai rimta, pasiteiravau, ar dukra galės mokytis. Su nuostaba žvilgtelėjusi į mane gydytoja atsakė, jog profesorės iš jos nebus, tačiau tobulėjimui ribų nėra“, — prisimena R. Vaitekaitienė.
Sunkus susitaikymo kelias
Prireikė penkerių metų, kol ponia Reda susitaikė su dukters liga. Moteris sako, jog tai buvo ilgi bei sekinantys kovos su savimi ir ligos nepripažinimo metai.
„Tai pats sunkiausias mano gyvenimo periodas. Aš tiesiog laukiau, kol viskas pasikeis, nes nenorėjau, kad būtų taip, kaip yra, — pripažįsta moteris. — Visa širdimi troškau, kad gyvenimas ir toliau tekėtų įprasta vaga, o antrosios dukrelės kasdienybė būtų tokia pati, kokią patyriau augindama pirmąją dukrą“.
Pirmąsias pamokas ir supratimą, kas yra cerebrinis paralyžius, mama išgirdo sanatorijoje iš tokius pačius vaikus auginančių motinų, ne iš medikų. „Ten pamačiau daug skausmo ir supratau, kad mano bėda ne pati didžiausia. Iš prigimties esu optimistė, tačiau kaskart ruošdamasi į sanatoriją, turėdavau pasiruošti psichologiškai. Grįždavau išsekusi ir tam, kad galėčiau gyventi toliau, reikėdavo vėl papildyti savo šulinį“, — sako ponia Reda.
Kitoks gyvenimas
Cerebriniu paralyžiumi sergančiai mergaitei nuolat reikia pagalbos, nes liga negrįžtamai pažeidė kalbą, mąstymą bei gebėjimą laisvai judėti. Mama jai padeda nusiprausti, apsirengti bei atlikti visus kitus veiksmus, kuriuos sveiki jos bendraamžiai jau seniai atlieka patys.
„Aš negaliu būti samdoma darbuotoja, nes mano darbas ir laisvalaikis tęsiasi tol, kol dukra mokosi lavinamojoje klasėje. Savaitgalių taip pat neturiu. Jeigu reikėtų kur nors išeiti, tektų gerai pagalvoti, kas galėtų pabūti su mano vaiku“, — sako mergaitės mama.
„Aš nuolat ją mokau kultūringo elgesio, dėl to mes retkarčiais net pasibarame. Laimei, dukra supranta, jog viršus turi būti mamos“, — pasakoja R. Vaitekaitienė.
Dukters kambaryje apstu muzikos instrumentų: močiutės dovanotas akordeonas, fleita, gitara, dūdelė, būgnai ir neseniai gimtadienio proga dovanotas mušamasis instrumentas — bembas. Ypatingą klausą turinčios mergaitės sielos gelmėse rusena meilė muzikai.
Įžvelgusi šį dukters pomėgį, mama nutarė pasikonsultuoti su muzikos specialistais, tačiau šie sakė, jog mergaitė dar nėra pasiruošusi rimtoms muzikos pamokėlėms.
„Ji groja savaip ir nesupranta, kodėl gitarai nuolat trūksta stygos. Kai pabosta pačiai muzikuoti, muzikos garsus bando pasigauti sukiodama radijo imtuvo rankenėlę, — apie dukters muzikinius bandymus pasakoja mama. — Suklūsta vos tik išgirdusi klasikinę muziką, ypač žavisi fleitos ir kontraboso garsais“.
Mama nežino, ar pavyks dukrai plačiau praverti muzikos pasaulio duris.
RŪPESTIS: Reda Vaitekaitienė, auginanti cerebriniu paralyžiumi sergančią dukrą, žino, ką reiškia nuolat rūpintis vaiku, kuriam reikia padėti kiekvieną akimirką.
Autorės nuotr.