Naujausios
Epilepsija išmokė pažinti save
Šiaulietis Arnas epilepsija susirgo po galvos traumos, kurią patyrė septyniolikos. Ligos kelią vadina mokykla, kurioje mokėsi pažinti savo kūną, jausmus, pojūčius, prisitaikyti visuomenėje. „Sunku, bet kiekvieną dieną mokausi“, – sakė vyras.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Katinas – vaistas
Šiaulietis Arnas pasikalbėti apie savo ligą pakvietė į namus. Po darbo savaitės jaučiasi šiek tiek pavargęs, tad namų aplinka pokalbiui bus jam ramesnė.
„Čia jums atrodo, kas čia tokio: mieste, kavinėje ar dar kur nors susitinkame ir pasikalbame. Man kitaip. Jaudinuosi, o tai man nėra naudinga“, – pakvietė užeiti.
Iš virtuvės su arbatos puodeliais pasirodo žmona Asta. Ant fotelio guli įsitaisęs persų veislės katinas Grafas. Vyras kilsteli katiną ir atsisėda į fotelį, o katiną pasideda ant kelių. Rankos viso pokalbio metu švelniai glosto augintinį.
„Mano draugas. Įtampos ir stresų nuėmėjas“, – paaiškina Arnas. Katinas snaudė ir nekreipė jokio dėmesio į namuose atsiradusį šurmulį. Tik kai pabosdavo glostoma nugara, vertėsi ant nugaros ir pasirąžęs leisdavo glostyti pilvą.
„Jis mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai ir ne be reikalo. Centriniame turguje kažko ieškojau tarp sendaikčių, o šalia yra gyvūnėlių prekybos vieta. Nusprendžiau akis paganyti. Be jokio tikslo. Sena moterytė atkišo man ryžiuką ir pasiūlė nusipirkti, nes jis man pravers“, – pasakojo katino atsiradimo istoriją Arnas.
Mažas pūkų kamuoliukas tapo jo „šešėliu“. Kur tik eidavo Arnas, ten sėlindavo ir katinas, kartu miegodavo, valgydavo, net žiūrėdavo televizorių.
„Rankos pačios tiesėsi jį glostyti. Keista, bet atsiradus Grafui, mano priešepilepsinių signalų labai sumažėjo. Glostydamas, jausdamas murkimą, jo šilumą jaučiuosi ramesnis. Gydytojas sakė, kad tai – mano vaistas“, – šypsojosi vyras.
Lemtingas kamuolio smūgis
Ligai atsirasti įtakos turėjo, Arno manymu, trauma futbolo aikštelėje. Tą dieną jis atsimena gana miglotai. Su draugais kieme žaidė futbolą, stovėjo vartuose. Atlekiantis kamuolys ir – visiška tamsa.
„Jau po kurio laiko, kalbantis su kiemo draugais, sužinojau, kad atskriejęs futbolo kamuolys trenkėsi man į galvą, o galva – į vartų šoninį skersinį. Išsijungiau“, – pasakoja vyras.
Atgavęs sąmonę septyniolikmetis buvo nuvestas namo. Galva skaudėjo, vėliau pykino. Gydytojai diagnozavo galvos smegenų sutrenkimą. Mėnuo lovoje. Atgauta gera savijauta nieko blogo nežadėjo.
„Buvo pavasaris, ruošiausi abitūros egzaminams. Nei miegojęs, nei valgęs, tvyrojo įtampa ir jaudulys. Kai vieną vakarą viskas prasidėjo... Vėliau sesuo pasakojo, kad nugriuvau nuo kėdės prie rašomojo stalo, mane ėmė tąsyti traukuliai, atbėgusi iš siaubo ėmė šaukti mama“, – dvidešimties metų senumo įvykius pasakojo Arnas.
Greitoji, ligoninė, gydytojų kabinetai, konsiliumai, tyrimai. Išvada – epilepsija, kurią lėmė trauma futbolo aikštelėje.
Trauma apvertė gyvenimą
Arnas, žinodamas diagnozę, išklausęs gydytojų pasakojimus apie savo miglotą ateitį, jautėsi sutrikęs ir nežinojo, kaip reikės gyventi toliau. Planavo mokytis Policijos mokykloje.
„Egzaminus išlaikiau. Bet svajonės tapti policininku atsisakiau, gydytojas patikino, kad su tokia diagnoze niekas nepriims, sveikatai krūviai bus žalingi. Nuo vaistų buvau apdujęs. Apėmė depresija“, – akis nusuko vyras.
Bandė pasipriešinti ligai, tai pavadino savotišku kerštu jį išdavusiam kūnui. Nusprendė niekur nestudijuoti, tiesiog vegetuoti namuose. Netruko atsirasti panašių draugų, kuriems nieko neveikimas buvo savotiškas iššūkis visuomenei ir sau.
„Susitinkame dieną visi be tikslo, be minčių ir ambicijų. Dirbti niekas nenorėjo, trynėmės po kiemus. Čia atsirado alaus, rūkalų. Susitikimas su kompanija tapo lyg ėjimu į darbą. Bėda – reikėjo pinigų alui, o mama jų duodavo lyg atsiprašinėdama, bet dirbti ar mokytis nevertė“, – pasakojo Arnas.
Ėmęs nebevartoti išrašytų vaistų nuo epilepsijos, šlaistytis su kompanija, vartoti alkoholį, pajuto ir ligos smūgius. Vienas po kito ėmė kartotis priepuoliai. Kompanija jį atstūmė išsigandusi, kad šis „užsilenks“, o kaltais apšaukti bus jie.
Vidinės tragedijos akivaizdoje
Vyras užsidarė namuose. Pats nepamena, kaip praėjo metai. Save įkalinęs bandė suvokti, kaip gyventi toliau, ko imtis, ko vertas jo gyvenimas, koks gyvenimo tikslas. Ėmė skaityti psichologinės, medicininės literatūros. Norėjo pažinti ne tik save, bet ir suprasti epilepsijos eigą, jos pasireiškimą, gydymą.
„Nesąmoningai ėmiau ieškoti pagalbos sau. Daug skaičiau, kažką konspektuodavau, mintinai išmokdavau gabalus medicininės medžiagos. Panirau į pasaulį, kuriame norėjau pamatyti save iš šono, suprasti, kaip man toliau gyventi, jaučiau, kad aš turiu šansą, tik man reikia rasti tinkamą kelią“, – šypsojosi vyras.
Atsiribojęs nuo gatvės gyvenimo, alkoholio, bemiegių naktų, pradėjęs vartoti gydytojų paskirtus vaistus, nusiraminęs pajuto, kad ne tik psichologinė, bet ir fizinė sveikata ėmė gerėti: retėjo priepuoliai, rimo vidinės dramos.
„Žinojau, kad negalėsiu sėdėti mamai ant sprando visą gyvenimą. Reikėjo imtis konkrečių veiksmų. Pirmiausia – susidėlioti savo ateities strategiją“, – prisipažino vyras.
Žinodamas, kad negalės dirbti sunkų fizinį darbą, Kaune ėmė mokytis biuro administratoriaus specialybės. Lengvai bendraujantį vyrą mokslas įtraukė, sudomino. Atsirado naujų draugų.
Išbandymas jausmais
Gyvendamas Kaune pas gimines matė jų baimę dėl jo sveikatos.
„Jie bijojo mano priepuolių, to, kad nežinos, kaip man padėti. Nenorėdamas gąsdinti kitų žmonių, atsakingai elgiausi visų pirma su savimi. Ilsėjausi, atsiribodavau nuo streso, niekada nebevartojau alkoholio, buvau išmokytas medituoti, visiškai atsipalaiduoti“, – pasakojo Arnas.
Sumaištį į jo gyvenimą įnešė bendramokslių kompanijoje sutikta Asta, būsimoji Arno žmona.
„Medituok nemeditavęs, jei chemija organizme užkuria tikrą pirtį. Jausmai veržėsi fontanais. Viskas gyvenime išnyko, mačiau tik Astą. Prisimenu tuos jausmus, šiurpas oda eina“, – juokiasi mirktelėjęs žmonai vyras.
Sukurti šeimą tapo pačiu atsakingiausiu žingsniu dviejų žmonių gyvenime. Astai apie savo ligą Arnas prisipažino nedvejodamas. Norėjo būti sąžiningas ir atviras. Papasakojo apie visus ligos niuansus. Liga netapo kliūtimi.
„Labai nerimavau tą dieną, kai ėjau pirštis. Negalėjau kąsnio praryti, rankos virpėjo, galvoje – betvarkė. Pamačiau ją rudens parke tarp spalvotų lapų, kur buvau paskyręs pasimatymą – visai kojas pakirto. Sėdžiu šalia ant suolelio ir tyliu. Suprantu, arba aš pasiperšu ir nuimu įtampą, arba tuoj mane ištiks epilepsijos priepuolis“, – pasakojo Arnas.
Priepuolis ištiko. Nežymus, kurio metu sutrinka kalba, uoslė, vaizdas, tačiau neprarado sąmonės. Kai viskas nurimo, jie atsirėmę vienas į kitą parėjo namo, kur Arnas ir ištiesė Astai žiedelį.
Šeimos namai – ramybės tvirtovė
Baigę mokslus gyventi parvažiavo į Šiaulius. Atšoko vestuves. Susirado darbą, butą. Po poros metų į pasaulį pasibeldė šeimos laimė – kūdikis.
„Gydytojai užtikrino, kad vaikas nepaveldės šios ligos, nes ji nėra genetinė, ja nėra sirgę giminėje. Žmona mane saugojo: naktimis leido ilsėtis, nebuvo jokių nekalbadienių, pykčių. Mes daug kalbamės, tai ir išsiaiškiname santykius bei lūkesčius prieš subręstant pykčiui. Jo mūsų namuose nėra“, – apkabina savo moterį Arnas.
Vyras vartoja paskirtus medikamentus, daug miega, medituoja, nevartoja alkoholio ar rūkalų. Tikina, kad daugelis galėtų gyventi normalų gyvenimą.
„Kažkas man yra sakęs, kad reikia mylėti save. Galvojau, kad tai – egoizmas. Dabar suprantu, jog gyvybiškai būtina pažinti ir mylėti save. Tik taip būsi ne tik laimingas, bet laimę dovanosi šeimai ir artimiausiems žmonėms“, – sakė Arnas.
Natalijos KONDROTIENĖS nuotr.
DRAUGAS: Persų veislės katino Grafo murkimas ir šiluma šiauliečiui Arnui padeda atsipalaiduoti.