Ergoterapeutė padeda vaikams

Er­go­te­ra­peu­tė pa­de­da vai­kams

Er­go­te­ra­pi­ja Eu­ro­po­je skai­čiuo­ja jau be­veik 100 me­tų, o Lie­tu­vo­je tai – dar ga­na nau­ja rea­bi­li­ta­ci­jos for­ma. Er­go­te­ra­peu­tai ruo­šia­mi Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je. Dau­ge­ly­je ša­lies mies­tų jų la­bai trūks­ta, ypač dir­ban­čių su vai­kais. Eri­ka Rim­ku­vie­nė – vie­na iš ne­dau­ge­lio vai­kų er­go­te­ra­peu­čių, dir­ban­čių Šiau­liuo­se.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Spe­cia­lis­tų trūks­ta

E. Rim­ku­vie­nė er­go­te­ra­pi­ją stu­di­ja­vo Klai­pė­do­je, po stu­di­jų dir­bo Pa­lan­go­je su žmo­nė­mis, tu­rin­čiais ju­da­mo­jo apa­ra­to pa­žei­di­mų, kar­dio­lo­gi­nių, on­ko­lo­gi­nių pro­ble­mų. Pa­sak spe­cia­lis­tės, pa­jū­ry­je tarp er­go­te­ra­peu­tų yra la­bai di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja, to­dėl prieš po­rą me­tų per­si­kel­da­ma gy­ven­ti į Šiau­lius įsi­vaiz­da­vo, kad ir čia bus pa­na­ši si­tua­ci­ja. Nors Šiau­liuo­se suau­gu­sių­jų er­go­te­ra­peu­tų yra, dir­ban­čių su vai­kais – vos vie­nas ki­tas.

Da­bar dau­ge­ly­je gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­gų yra įsteig­ti er­go­te­ra­peu­to eta­tai, ta­čiau prieš ge­rus 10 me­tų, kai Eri­ka rin­ko­si šią spe­cia­ly­bę, be­veik nie­kas Lie­tu­vo­je ne­ži­no­jo, kas yra er­go­te­ra­pi­ja ir kam ji rei­ka­lin­ga. Po stu­di­jų tik ne­dau­ge­liui Eri­kos ko­le­gų pa­vy­ko su­si­ras­ti dar­bą. Ne­ma­žai jų emig­ra­vo į už­sie­nį, kur šios sri­ties spe­cia­lis­tai la­bai ver­ti­na­mi.

E. Rim­ku­vie­nė prieš me­tus įsi­dar­bi­no Šiau­lių sa­na­to­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ji ta­po pir­mą­ja er­go­te­ra­peu­te šio­je įstai­go­je. Dir­ba su vai­kais, tu­rin­čiais neu­ro­lo­gi­nių pro­ble­mų.

Tik at­vy­ku­si į Šiau­lius, Eri­ka dir­bo su vai­kais, tu­rin­čiais au­tiz­mo spekt­ro su­tri­ki­mų, ser­gan­čiais ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi, po ope­ra­ci­jų ir pa­na­šiai.

Pak­laus­ta, gal er­go­te­ra­peu­tų trūks­ta dėl to, kad dau­gė­ja vai­kų, tu­rin­čių įvai­rių svei­ka­tos su­tri­ki­mų, E. Rim­ku­vie­nė sa­ko, kad pa­sta­rai­siais me­tais yra pa­ge­rė­ju­si diag­nos­ti­ka ir pro­ble­mos ap­tin­ka­mos grei­čiau, anks­tes­nia­me am­žiu­je. Teig­ti, kad ne­svei­kų vai­kų dau­gė­ja, ji ne­ga­lė­tų.

Kuo pa­de­da er­go­te­ra­pi­ja?

Er­go­te­ra­pi­jos tiks­las – pa­dė­ti žmo­nėms kuo sa­va­ran­kiš­kiau at­lik­ti svar­bius kas­die­nius už­siė­mi­mus, su­teik­ti ga­li­my­bę bū­ti so­cia­liai ak­ty­viems.

Er­go­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mų me­tu pa­cien­tai mo­ko­si ele­men­ta­riau­sių da­ly­kų: sa­va­ran­kiš­kai pa­val­gy­ti, nu­si­praus­ti, su­si­šu­kuo­ti, ap­si­reng­ti. Jei­gu yra bū­ti­ny­bė, er­go­te­ra­peu­tas ga­li pri­tai­ky­ti kom­pen­sa­ci­nes prie­mo­nes (įvai­rius įtva­rus ir pa­na­šiai), kad pa­cien­tas sa­va­ran­kiš­kai ga­lė­tų at­lik­ti tam tik­rus veiks­mus. Taip pat er­go­te­ra­peu­tas pri­tai­ko na­mų ap­lin­ką, kad as­muo ga­lė­tų bū­ti kuo sa­va­ran­kiš­kes­nis.

Dirb­da­mas su sen­so­ri­nės (tak­ti­li­nės, klau­sos, re­gė­ji­mo, pro­prio­re­cep­ci­jos, ves­ti­bu­li­nių, sko­nio, uos­lės) in­teg­ra­ci­jos su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais, er­go­te­ra­peu­tas mo­ko adek­va­čios reak­ci­jos į dir­gik­lius, pa­ta­ria tė­vams, mo­ky­to­jams, kaip pa­dė­ti vai­kui, tu­rin­čiam šių su­tri­ki­mų, kaip pri­tai­ky­ti na­mų, dar­bo, mo­ky­mo­si ap­lin­ką, tai­ko spe­cia­lias gy­dy­mo tech­ni­kas.

Er­go­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai su vai­kais pri­me­na žai­di­mą: po­pie­riaus kar­py­mas, lanks­ty­mas, žai­di­mas su smė­liu, van­dens pils­ty­mas, smul­kių daik­tų su­vė­ri­mas ant siū­lo, vaikš­čio­ji­mas ne­ly­giu pa­vir­šiu­mi, įvai­rių fak­tū­rų me­džia­gų lie­ti­mas, var­ty­ma­sis ar šo­ki­nė­ji­mas ant ka­muo­lio, dė­lio­nių dė­lio­ji­mas, ka­muo­lio me­ti­mas ir gau­dy­mas ir pa­na­šiai.

Ke­lių už­siė­mi­mų neuž­ten­ka

Dar­bas su vai­ku pra­si­de­da nuo po­kal­bio su jo tė­vais. Pa­sak er­go­te­ra­peu­tės, la­bai ge­rai tu­ri įsi­klau­sy­ti, ką pa­sa­ko­ja tė­vai, nes svar­bi ga­li bū­ti kiek­vie­na smulk­me­na. Po to žai­di­mų me­tu vai­kas yra ste­bi­mas. Kai iš­siaiš­ki­na­ma, ką rei­kia „tai­sy­ti“, iš­si­ke­lia­mi tiks­lai ir su­da­ro­mas in­di­vi­dua­lus pla­nas.

„Kiek­vie­nas pa­cien­tas yra skir­tin­gas. Nors diag­no­zė bus ta pa­ti, bet vai­kai ga­li skir­tis kaip die­na ir nak­tis. To­dėl ski­ria­si ir tiks­lai, ir prie­mo­nės jiems pa­siek­ti“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Pa­vyz­džiui, Sa­na­to­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dirb­da­ma su vai­kais, tu­rin­čiais stu­bu­ro pro­ble­mų, mo­ko juos, kaip tai­syk­lin­gai iš­lip­ti iš lo­vos, kaip at­si­sto­ti prie kriauk­lės, nu­si­praus­ti, dan­tis iš­si­va­ly­ti.

„Po ope­ra­ci­jos, tu­rint stu­bu­ro bė­dų, tai pa­da­ry­ti nė­ra taip pa­pras­ta. Rei­ka­lin­gos tai­syk­lin­gos pa­dė­tys, sie­kiant ne­pa­žeis­ti stu­bu­ro“, – pa­žy­mi spe­cia­lis­tė.

Er­go­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mų me­tu nau­do­ja­ma daug ir įvai­rių prie­mo­nių. E. Rim­ku­vie­nė sa­ko, kad ne­ma­žai jų ga­li­ma pa­si­ga­min­ti pa­tiems ar pri­tai­ky­ti to­kias, ku­rios nau­do­ja­mos pa­gal ki­tą pa­skir­tį.

Pa­ta­ri­mais, ko­kias prie­mo­nes nau­do­ti, kaip jas pa­si­da­ry­ti, spe­cia­lis­tė da­li­ja­si ir su pa­cien­tų ar­ti­mai­siais, nes gy­dy­mas er­go­te­ra­peu­to ka­bi­ne­te ne­si­bai­gia, jį pri­va­lu tęs­ti na­muo­se, nuo­lat dirb­ti, tik tuo­met ga­li­ma pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų.

„La­bai džiau­giuo­si Šiau­lių ma­my­tė­mis, jos la­bai mo­ty­vuo­tos, do­mi­si, ieš­ko in­for­ma­ci­jos, ku­ria fo­ru­mus, da­li­ja­si ži­nio­mis“, – sa­ko Eri­ka.

Pak­laus­ta, kiek er­go­te­ra­peu­tas dir­ba su vai­ku, E. Rim­ku­vie­nė sa­ko, kad esant sun­kioms diag­no­zėms – tol, kol vai­kas užau­ga. Vai­kas ku­rį lai­ką ga­li ne­lan­ky­ti už­siė­mi­mų, bet yra su­da­ro­ma spe­cia­li pro­gra­ma (pra­ti­mų, veik­lų, už­duo­čių są­ra­šas) ir tė­vai su vai­ku dir­ba na­muo­se.

In­ves­ti­ci­jos į ži­nias – bū­ti­nos

E. Rim­ku­vie­nė sa­ko, kad ži­nių, ku­rias įgi­jo stu­di­juo­da­ma, dir­bant neuž­ten­ka. To­dėl nuo­lat sta­žuo­ja­si, lan­ko kur­sus, skai­to daug li­te­ra­tū­ros ang­lų kal­ba, se­ka nau­jie­nas. Spe­cia­lis­tė sa­ko, kad ypač ma­žai kur­sų ir li­te­ra­tū­ros yra apie vai­kų er­go­te­ra­pi­ją.

Eri­ka dar yra bai­gu­si ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas ir sa­ko, kad tai jai su­tei­kė pla­tes­nį su­vo­ki­mą. Daž­nai sa­vo dar­be pri­tai­ko abie­jų stu­di­jų ži­nias ir įgy­tą pra­kti­ką.

Kiek ten­ka in­ves­tuo­ti į sa­ve ir į prie­mo­nes, er­go­te­ra­peu­tė sa­ko ne­skai­čiuo­jan­ti. Vis­kas at­si­per­ka, kai dir­bant su vai­ku pa­vyks­ta pa­siek­ti už­si­brėž­tą tiks­lą.

Per sa­vo dar­bo pra­kti­ką E. Rim­ku­vie­nei yra te­kę dirb­ti ir su vai­kais, ir su suau­gu­siais.

„Su vai­kais dirb­ti man yra ma­lo­niau, nes jie po­zi­ty­vūs, links­mi, iš jų dau­giau ener­gi­jos pa­si­se­mi. Vy­res­ni žmo­nės daž­niau yra pe­si­mis­tiš­kai nu­si­tei­kę, lin­kę į dep­re­si­jas“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Sa­vo dar­be er­go­te­ra­peu­tė va­do­vau­ja­si tai­syk­le „Kiek ati­duo­di sa­vęs, tiek gau­ni at­gal“.

Ar bū­na, kad ne­pa­si­se­ka?

„Bū­na, kad rei­kia il­gai dirb­ti, bet vis tiek ran­di išei­tį. Kar­tais už­trun­ka dau­giau lai­ko, kol vai­kas įpran­ta prie spe­cia­lis­to. Su suau­gu­siuo­ju yra pa­pras­čiau, o prie vai­ko ne­priei­si ir ne­pa­sa­ky­si, kad da­bar da­rom taip ir taip. Jis nu­si­suks ir nie­ko ne­da­rys. To­dėl su vai­ku kon­tak­tą ran­di už­siė­mi­mo me­tu, ku­rio me­to­das yra žai­di­mo for­ma. O kai at­si­ran­da kon­tak­tas, pra­de­da­me dirb­ti ir atei­na re­zul­ta­tas“, – sa­ko Eri­ka.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­sak er­go­te­ra­peu­tės Eri­kos Rim­ku­vie­nės, vie­nas mėgs­ta­miau­sių er­go­te­ra­pi­nių už­siė­mi­mų vai­kams – pie­ši­mas smė­liu. Šis už­siė­mi­mas pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti ir la­vi­na smul­kią­ją mo­to­ri­ką.

Eri­ka Rim­ku­vie­nė – vie­na iš ne­dau­ge­lio Šiau­liuo­se dir­ban­čių vai­kų er­go­te­ra­peu­tų. Mo­ters nuo­mo­ne, šių spe­cia­lis­tų mies­te trūks­ta dėl to, kad tai dar ga­na nau­ja spe­cia­ly­bė, Šiau­liuo­se jie ne­ruo­šia­mi, be to, ne vi­sos gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­gos tu­ri vai­kų er­go­te­ra­peu­to eta­tą.