Naujausios
Geri darbai daromi nedelsiant
Ilona ŠNARIENĖ
Garbės donoro vardu–aukščiausiu kraujo donoro apdovanojimu apdovanotas kraujo donoras Rimvydas Žuklija savo gerumo nesureikšmina, nors nemokamai kraujo yra davęs daugiau nei 80 kartų.
„Kraują geriausia dovanoti dabar, nes nė vienas nežinome kas mūsų laukia už artimiausio kampo“,–tvirtina Šiaulių Jovaro pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas.
Tapti donoru paskatino smalsumas
Kraujo donoras Rimvydas Žuklija sako, jog pirmąkart kraujo donorystei ryžosi vedinas smalsumo. Tuomet jam buvo 18 metų. Kaimelio, kuriame prabėgo Rimvydo vaikystė, medicinos punkte dirbo felčerė. Ji aktyviai agituodavo, aiškindavo, kalbėdavo apie kraujo donorystės svarbą, o galutinį sprendimą leisdavo kiekvienam priimti savo laisva valia.
„Tai negi atsakysi, kai žmogus gražiai tave kalbina?–šypsosi Rimvydas. — Felčerės dėka, kaskart, kraujo donorystės idėja susidomėdavo vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių. Visi kartu važiuodavome į Šilutės rajono centrą atlikti kilnios pareigos. Be to, ši išvyka suteikdavo progą pasižmonėti, pabendrauti.“
Donoras tvirtina, jog nei patį pirmą kartą, nei dabar, procedūros metu ar po jos, nėra buvę silpna, nors yra tekę matyti, kaip kiti, duodami kraujo, išblykšta ir ima skųstis silpnumu.
Geriausias atlygis — jaustis naudingu
Anot kraujo donoro, tais laikais apie atlygį už duotą kraują nė minties nebūdavę, žmonės kraujo duodavę skatinami noro padėti kitiems.
Davę kraujo, donorai buvo paskatinami dviem poilsio dienomis, kuriomis buvo galima pasinaudoti kitą dieną po procedūros arba pailginti savo kasmetes atostogas.
Nemokami pietūs valgykloje buvo tarsi simbolinis aktas, suburiantis draugėn visus, pasukusius prasmingu donorystės keliu. Vėliau, po kiekvieno tokio apsilankymo pas medikus, kraujo donorų piniginės papilnėdavo keliomis dešimtimis litų, o ar imti juos, anot pono Rimvydo, buvo kiekvieno asmeninis apsisprendimas.
„Galbūt žmogus mėnesio pabaigoje centus skaičiuoja, o namuose jo laukia gausi šeima, arba studentui pristigo pinigų, nes išgyventi vien iš stipendijos nėra paprasta,–svarsto donoras. — Tai nėra smerktina. Svarbiausia, kad dovanotas kraujas gelbsti gyvybes. Nė vienas nesame garantuotas, kad svetimo kraujo neprireiks mums patiems ar mūsų artimiesiems. Žinoma, yra žmonių, kurie dėl prastos sveikatos negali būti kraujo donorais. Kiti paniškai bijo adatos dūrio. Yra ir tokių, kurie kol kas nėra psichologiškai tam pasiruošę. Varu varydamas ar įkalbinėdamas nieko nepasieksi. Žmogus turi subręsti priimti vienus ar kitus sprendimus, tačiau kartais, deja, tik skaudi nelaimė atveria akis.“
Šiuolaikinės procedūros garantuoja saugumą
Donoras šmaikštauja, jog seniau kraujo ėmimo procedūra būdavo kur kas egzotiškesnė nei dabar.
„Apvilkdavo baltais chalatais trumpomis rankovėmis, užmaudavo baltas kojines su raišteliais, užrišamais aukščiau kelių“,–mena donoras.
Dabar procedūra atliekama kur kas paprasčiau: patogiai įsitaisius ant kušetės, dūrio vieta, iš kurios bus imamas kraujas, kruopščiai nuvaloma dezinfekuojamuoju skysčiu ir paimama standartinė kraujo dozė — 450 ml.
Vienas svarbiausių šių laikų privalumų — vienkartinės kraujo surinkimo sistemos, absoliučiai visa tvarsliava ir kitos medicininės priemonės, pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą, ir baigiant kraujo maišelių sistema, kurioje yra speciali sterili adata, naudojama tik konkrečiam donorui kraujo ėmimo metu.
Tad žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes vienintelis kontaktas yra per adatą su oda.
Donoras tikina, jog jam neteko sutikti žmonių, kurie, duodami kraujo, būtų kuo nors užsikrėtę.
Sveikata nesiskundžia
Donoras tikina, jog be gerų žmonių pasaulis neišsilaikytų. Atsitikus nelaimei, padėti gal kas nors ir atsisako, tačiau dažniausiai žmonės kuo gali, tuo padeda, nes vienų gerumas vienoks, kitų–kitoks. Čia, anot pašnekovo, daug kas nuo žmogaus požiūrio priklauso.
„Dažniausiai į kraujo centrą nueinu pats, tačiau būna, kad centro darbuotojai paskambina patys ir paprašo atlikti kilnią misiją, kadangi kraujo vis pritrūksta, ypač vasarą, kai dauguma išvykę atostogauti. Yra tekę duoti kraujo ir nakties metu. Tuomet buvau iškviestas į reanimacijos skyrių, vadinasi, kažkam, galbūt, padėjau išgelbėti gyvybę. Tiesą sakant, niekada nesmalsavau, kam atitenka mano kraujas.“
Donoras džiaugiasi, kad sveikata dar neteko skųstis, todėl nereikia kitų pagalbos prašyti, kol kas su džiaugsmu pats ją žmonėms dalija.
„Davus kraujo, būna labai malonu ir gera,–sako ponas Rimvydas.–Jaučiu ne tik moralinį pasitenkinimą, kad kažkam padėjau, bet ir visą organizmo pakilimą“.
Pasiryžti kraujo donorystei Garbės vardą turintis donoras skatina ir savo mokinius.
DONORAS: Rimvydas Žuklija, Garbės donoras, kraujo yra davęs per 80 kartų.