
Naujausios
Į sveiką savivertę – per mėgavimąsi procesu
Šiaurės Lietuvos kolegijoje įkurtuose bendruomeniniuose šeimos namuose, kur teikiama kompleksinė pagalba šeimoms ir organizuojami pozityvios tėvystės mokymai, seminarą apie vaiko sveikos savivertės ugdymą vedė kaunietis psichoterapeutas Timas PETRAITIS. Pasak svečio, ar užauginsime laimingą, savimi pasitikintį, ar nelaimingą ir savo vietos nerandantį žmogų, labai priklauso nuo tėvų.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Trijų lygių savivertė
Savivertė gali būti per aukšta, vidutinė ir per žema. Pasak psichoterapeuto, per žemos savivertės žmogus jaučiasi nevertas meilės ir yra įsitikinęs, kad neturi gerų savybių. Per aukštos savivertės žmogus galvoja, kad yra tobulas, neturintis blogų savybių ir juo turi būti žavimasi. Sveikiausia savivertė – vidutinė, kai žmogus suvokia turintis gerų ir blogų savybių ir jaučiasi vertas meilės.
Ar žmogus yra aukštos, žemos ar vidutinės savivertės, nustatyti gali padėti labai paprastas testas. Paprašytas išvardinti tris geras ir tris blogas savo savybes, žemos savivertės žmogus greitai išvardins savo minusus ir sunkiai savyje ras pliusų, aukštos savivertės – priešingai, greičiausiai ras net daugiau negu tris savo teigiamas savybes.
Kodėl sveikiausia turėti vidutinę savivertę? Pasak psichoterapeuto, vidutinės savivertės žmogų iš pusiausvyros paprastai ilgam neišmuša nei didelės sėkmės nei nesėkmės. Tokia savivertė veikia kaip amortizatorius.
Per aukštos ar per žemos savivertės žmonės yra tarsi sūpynėse, kai iš aukšto savęs vertinimo krenta į savęs niekinimą ar iš žemos savivertės į savęs aukštinimą ("aš galingas").
Per aukštos savivertės žmogui baisiausia būti tokiam, kaip visi, tai yra pilka mase, todėl jis visais būdais stengiasi būti pranašesnis už kitus, neretai yra perfekcionistas. Jeigu nepasiseka, krenta į savęs niekinimą. Tačiau šioje būsenoje ilgai neužsibūna ir vėl grįžta į „aš nuostabus“.
Per žemos savivertės žmogus, net ir patyręs sėkmę, tik trumpai sugeba ja džiaugtis, tai nesuteikia jam ilgalaikio pasitikėjimo savo jėgomis, ir jis vėl grįžta prie „aš esu nieko vertas“.
Kai „amortizatorius“ prastai funkcionuoja, žmogui sunku išlipti iš duobės arba nusileisti iš padebesių. Tokiu atveju gali padėti bent trumpos atostogos arba kitų žmonių pagalba ("nusodinimas“ arba paguoda).
Savivertę augina tėvai
Pasak T. Petraičio, kokios savivertės žmogus užaugs, labai priklauso nuo tėvų.
„Visi mes gimstame orūs. Ir to orumo visi turime po lygiai. Jeigu mus vaikystėje mušė, ant mūsų nuolat šaukdavo, bardavosi, viską drausdavo – tai menkino mūsų orumą. Kai užaugame, savo orumą bandome kompensuoti per veiklą, išorinį grožį, atkreipdami kitų dėmesį gerais ar blogais darbais, rodydami galią (politinę, ekonominę), jėgą prieš kitus, siekdami prestižo. Bet kuo arčiau prestižo – tuo toliau nuo savęs“, – sako psichoterapeutas.
Kiekvienas iš vaikystės, ko gero, atsinešame ir gerų ir blogų patirčių, džiaugsmų ir nuoskaudų. Neretai savo patirtis perkeliame ir auklėdami savo vaikus, darome tas pačias klaidas, kaip ir mūsų tėvai. Todėl pirmiausia permainas reikėtų pradėti nuo savęs.
T. Petraitis pataria mažiau paisyti, ką pasakys kiti, gyventi nesidairant į aplinkinius, ir viską daryti ne dėl puikybės, o dėl savęs – dirbti mėgstamą darbą, sveikai gyventi ir savo geru pavyzdžiu auklėti vaikus.
Vienas iš blogiausių įpročių, trukdantis žmogui jaustis laimingu ir augti, yra piktas pavydas.
„Tiesiausias kelias į nelaimingumą – savęs lyginimas su kitais, nes visada galima atrasti, kam geriau sekasi, kas daugiau turi. Sveika savivertė neturi būti pririšta prie to, kaip sekasi kitiems. Kai tėvai savo vaiko pasiekimus vertina lygindami su jo klasės draugų pasiekimais – jau pririša prie kitų. Vaikui formuojasi suvokimas, kad bus geras tik tada, kai aplenks kitus. Tačiau iš tikrųjų svarbiausia turėtų būti, kiek vaikas įdėjo pastangų, o ne kokį pažymį gavo“, – mokė psichoterapeutas.
Sėkmė didžia dalimi priklauso nuo įdėtų pastangų. Tačiau, pasak T. Petraičio, galime nepasiekti sėkmės, jeigu susiklostys nepalankios aplinkybės, nesvarbu, kiek būsime įdėję darbo ir pastangų. Klaidinga galvoti, kad sėkmę gali nulemti vien tik mano pastangos.
Susitelkdamas vien į rezultatą, žmogus nustoja mėgautis gyvenimu.
„Gyvenimas palengvėja, kai nebesivaikome rezultato. Geriau yra susitelkti į procesą. Jei ne taip svarbu, kokį pažymį gausiu, egzaminą greičiausiai laikysiu labiau atsipalaidavęs, nekamuos baigties įtampa, o susitelkdamas į procesą, gali būti, kad padidinsiu ir geresnio rezultato tikimybę“, – sako psichoterapeutas.
Kad gyvenimas būtų pilnas vertės, reikia stengtis, kad visavertė būtų kiekviena diena. Pasak T. Petraičio, mūsų kasdiena yra pripildyta mažesnių ar didesnių darbų, reikia išdrįsti atsisakyti tų, kurių nesugebėsime tą dieną atlikti, o likusius atlikti iki galo (nebūtinai tobulai). Mat kiekvienas neatliktas ar iki galo neužbaigtas darbas siurbia, eikvoja mūsų energiją, kirba ir nuolat primena apie save, todėl negalime jaustis, kad diena praėjo gerai, buvo visavertė.
Meilės niekada nebus per daug
Auginant vaiką psichoterapeutas pataria į kuo daugiau situacijų reaguoti su meile. Labai svarbu suvaldyti savo pyktį, kai vaikas padaro kažką netinkamo (išpila pieną, užsiožiuoja parduotuvėje, neklauso). Vaikas turi jaustis mylimas toks, koks yra.
„Vaikas supranta taip: „Jeigu tu piktas, vadinasi, aš esu blogas“. Vaikai pasaulį mato juodą ir baltą, nesuvokia, kad šią akimirką tėvai pyksta, nes padariau kažką blogo, bet šiaip mane myli. Jeigu vaikas iš tėvų patiria labai daug pykčio, jo pasąmonėje užsifiksuoja „aš esu blogas“ – sako psichoterapeutas.
Taigi, labai svarbu kurti kuo šiltesnę aplinką vaikui augti, rodyti daug meilės ir pagarbos (ne per materialius dalykus, o per laiko leidimą, buvimą kartu), suteikti kuo daugiau laisvės bandyti, mokytis, tyrinėti, kiek tai saugu jo sveikatai ir gyvybei. Taip formuojama savivertės ašis – pirminė laimė.
Kai vaikas yra vyresnis (maždaug nuo 6 metų), pradeda formuotis antrinė laimė. Ji remiasi gebėjimu priimti konstruktyvius sprendimus (rūpinimasis savo fizine ir dvasine sveikata, racionalus pinigų leidimas, mėgstama veikla ir pan.) ir siekiu juos įgyvendinti. Vėlgi didžiausias vaiko dėmesys turi būti kreipiamas į procesą, o ne į rezultatą. Šiame etape vaiką reikia mokyti neužstrigti ties nesėkme ar sėkme, o eiti, bandyti, stengtis toliau.
Ką daryti, jeigu auklėdami vaiką padarėme klaidų: per dažnai pykome, kritikavome, per mažai apkabindavome ir pasakydavome, kad mylime, didžiuojamės juo?
Psichoterapeutas sako, kad ne per vėlu apkabinti, pasakyti gerą žodį savo paaugliui ar jau užaugusiam vaikui. Tai padės pakelti jo savivertę. Jeigu vaikas perfekcionistas, susitelkęs į rezultatą, verta pasakyti: „Aš vertinu tavo pastangas, mylėsiu tave, didžiuosiuosi, net jei tau ir nepasiseks.“
Jeigu taip nutinka, kad jau nebėra tėvų, o gal nedrąsu paprašyti, kad jie apkabintų ir pasidžiaugtų jumis, galima pačiam savimi pasidžiaugti (pavyzdžiui, apsikabinus pagalvę), pasakyti sau, kad savimi didžiuojiesi ir save myli.
Asmeninė nuotr.
Psichoterapeutas Timas Petraitis pataria mėgautis procesu, o ne susikoncentruoti į rezultatą, to ragina mokyti ir savo vaikus.
Timas Petraitis prieš daugiau kaip dvejus metus tapo tėvu. Augindamas savo vaiką stengiasi vadovautis Marthos Heineman Pieper ir Williamo J. Pieper knyga „Išmintinga meilė“.