Kaimo medikės laukia kaip ir pensijos

Kai­mo me­di­kės lau­kia kaip ir pen­si­jos

Kel­mės ra­jo­no Gai­lių me­di­ci­nos punk­to ve­dė­ja Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė prieš 35 me­tus pa­skir­ta dirb­ti į Gai­lius, ke­ti­no čia už­si­bū­ti tik pus­me­tį. Ta­čiau pa­mi­lo kraš­tą ir jo žmo­nes. Gy­ven­to­jai me­di­kę taip pat my­li. Sens­tan­tys žmo­nės la­biau­siai lau­kia dvie­jų da­ly­kų – kol at­neš pen­si­ją ir kol jų ap­lan­ky­ti ateis slau­gy­to­ja.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Su­dė­vė­ta daug ba­tų

Žal­piuo­se gi­mu­si ir au­gu­si Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je bai­gė fel­če­rės spe­cia­ly­bę. Kai ga­vo pa­sky­ri­mą į be­veik kai­my­ni­nį Gai­lių kai­me­lį, pa­ma­nė, jog pa­dir­bės čia ko­kį pus­me­tį, o pa­skui kels spar­nus.

Su­kū­rė šei­mą, su­si­drau­ga­vo su vie­tos žmo­nė­mis, ir ko­jos tar­si įsmi­go į kai­mo že­mę. Spar­nų taip ir neišsk­lei­dė.

Dar­bo pra­džia bu­vo ne­leng­va. Plen­to tuo me­tu į Gai­lius ne­bu­vo. Au­to­mo­bi­lių ma­žai kas tu­rė­jo. Au­to­bu­sų sto­te­lė – to­lo­kai. „Daug ba­tų su­dė­vė­ta, – pri­si­me­na me­di­kė. – Tuo­met kai­me bu­vo žy­miai dau­giau žmo­nių. Per me­tus gim­da­vo po pen­kio­li­ka vai­kų. Rei­kė­da­vo kū­di­kius lan­ky­ti. Lan­ky­da­vau ir paau­gu­sius vai­kus. Vi­sus rei­kė­da­vo pės­čio­mis apei­ti. Anuo­met fel­če­rė vai­kus ir skie­py­da­vo jų na­muo­se.“

Į me­di­ci­nos punk­tą pa­tik­rin­ti vai­kų svei­ka­tos ir pa­kon­sul­tuo­ti at­va­žiuo­da­vo gy­dy­to­jas pe­diat­ras, suau­gu­sius kon­sul­tuo­da­vo te­ra­peu­tas.

35 me­tus to­je pa­čio­je vie­to­je gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti me­di­kė sa­ko, jog ne­be­no­rė­tų nie­kur išei­ti. Čia ap­si­pra­to. Jos aky­se užau­go dvi kar­tos. Dau­ge­lis ir te­be­gy­ve­na Gai­liuo­se.

Pir­ma­sis jos lan­ko­mas nau­ja­gi­mis Ta­das Pa­lu­bins­kas taip pat ­li­ko pas tė­vus, sėk­min­gai ūki­nin­kau­ja.

Pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius vie­toj pen­kio­li­kos per me­tus te­gims­ta po 2–3 kū­di­kius. Šie­met dar nė­ra nė vie­no.

Lan­ko­mus vai­kus pa­kei­tė lan­ko­mi se­ne­liai

Prieš tre­jus me­tus fel­če­rė bu­vo per­va­din­ta bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja. Dėl pa­rei­gų pa­kei­ti­mo dar rei­kė­jo baig­ti ir tri­jų mė­ne­sių kur­sus.

Da­bar bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja per­va­din­ta bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja.

Pat­ro­na­ži­nis kai­mo me­di­kės dar­bas da­bar nu­krei­pia­mas į se­ny­vus ir neį­ga­lius žmo­nes. Šiuo me­tu lan­ko apie vie­nuo­li­ka. Nu­vy­ku­si su­lei­džia vais­tų, pa­ma­tuo­ja krau­jo spau­di­mą, ap­žiū­ri ir įver­ti­na žmo­gaus būk­lę.

Se­nu­kai slau­gy­to­ją my­li, la­bai jos lau­kia. Kai­me juo­kau­ja­ma, jog se­nu­kai la­biau­siai lau­kia dvie­jų da­ly­kų: pen­si­jos ir atei­nan­čios slau­gy­to­jos. Dau­ge­liui ji svar­bi ne tiek dėl svei­ka­tos, kiek dėl ga­li­my­bės pa­si­kal­bė­ti, iš­si­pa­sa­ko­ti, pri­si­min­ti praei­tį. Vie­ni­ši žmo­nės kiau­ras die­nas bū­na vie­ni. Svar­bu, kad kas nors iš­klau­so.

Tai su­pras­da­ma po­nia Ni­jo­lė kar­tais nė ne­pra­šo pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro au­to­mo­bi­lio. Va­žiuo­ja sa­vu, kad il­giau pas kiek­vie­ną li­go­nį ga­lė­tų pa­bū­ti. Nu­va­žia­vus „val­diš­ku“ au­to­mo­bi­liu, pas vie­ną žmo­gų ga­li už­truk­ti vos dvi­de­šimt mi­nu­čių. Vai­ruo­to­jas ne­ga­li il­giau lauk­ti. O se­no­lis taip no­ri iš­si­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą, bė­das.

Slau­gy­to­ja džiau­gia­si, kad dau­gu­ma jos lan­ko­mų žmo­nių gy­ve­na tvar­kin­gai, ne­skurs­ta. Ku­riems sun­kiau – gau­na pa­šal­pos, pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais. Dau­ge­lį pri­žiū­ri ar­ti­mie­ji. Vie­ni­šus lan­ko so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos, pa­si­rū­pi­na jų bui­ti­mi.

„Sku­ba­me ir nie­ko ne­pa­da­ro­me“

N. Guš­či­kie­nė Gai­lių me­di­ci­nos punk­te dir­ba 0,75 eta­to. Dar pu­sę eta­to tu­ri Lio­lių am­bu­la­to­ri­jo­je.

Ten, kaip ir Gai­liuo­se, pro­ble­mos pa­na­šios. Tik dar di­des­nė san­kau­pa vy­res­nių žmo­nių. Mat yra so­cia­li­nės glo­bos na­mai su ke­lias­de­šimt se­nu­kų. Se­nu­kai čia sau­ges­ni. Ne­rei­kia rū­pin­tis bui­ti­mi, ša­lia am­bu­la­to­ri­ja.

Dar ne­ma­žai se­ne­lių gy­ve­na sa­vo na­muo­se. Jie jau­čia­si vie­ni­ši. Ta­čiau lio­liš­kius slau­gy­to­ja pa­žįs­ta tik tiek, kiek jie lan­ko­si pas gy­dy­to­ją.

Kai­mo žmo­nes da­bar daž­niau­sia kan­ki­na aukš­tas krau­jos­pū­dis, są­na­rių skaus­mai. „Tos li­gos nuo sku­bė­ji­mo, kas­die­nės įtam­pos. Per daug sku­ba­me, per daug rū­pi­na­mės ma­te­ria­liuo­ju gy­ve­ni­mu, per daug vis­ką ima­me į gal­vą, – aiš­ki­na po­nia Ni­jo­lė. – Per tą sku­bė­ji­mą ir rū­pes­tį kar­tais nie­ko ver­tin­go ir ne­pa­da­ro­me.“

Slau­gy­to­ja ap­gai­les­tau­ja, jog dėl blo­gų mi­ty­bos įpro­čių plin­ta cuk­ra­li­gė. Ja su­ser­ga vis jau­nes­ni žmo­nės.

Jos dar­bo pra­džio­je kai­mo žmo­nės bu­vo svei­kes­ni. Gal to­dėl, kad bu­vo ra­mes­ni dėl atei­ties. Be to, anuo­met žmo­nės bu­vo at­vi­res­ni, dau­giau bend­rau­da­vo, kai­muo­se bu­vo dau­giau kul­tū­ros na­mų, vyk­da­vo dau­giau ren­gi­nių. Da­bar dau­giau už­da­ru­mo, kiek­vie­nas gy­ve­na sa­vo rū­pes­čiais. Tai tu­ri nei­gia­mos įta­kos ir svei­ka­tai.

Au­to­rės nuo­tr.

Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė nuo vai­kys­tės sva­jo­jo vil­kė­ti bal­tą cha­la­tą. Jai la­bai pa­tik­da­vo, kai į kla­sę tik­rin­ti vai­kų svei­ka­tos ar šva­ros atei­da­vo me­di­ci­nos se­se­rys.