Naujausios
Kaip atsikratyti 10 stiklainių taukų
Keli tūkstančiai sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“, daugybė straipsnių, nutukusių žmonių prašymai padėti sumažinti svorį. Tokia – Kūno gerovės programos kūrėjo, sveiko kūno mokytojo Šarūno NAVICKIO kasdienybė. Vokietijoje gyvenantis specialistas padeda žmonėms ne tik Lietuvoje, bet ir nuo Sidnėjaus iki vakarinės JAV pakrantės. Pokalbis su juo apie tai, kodėl taukai užvaldo mūsų kūną ir kaip jų atsikratyti.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Kol galvoje jovalas, kūne tvarkos nebus“
– Kokios asmeninės patirties turi jūsų kūnas?
– Gerai yra patirti savo kailiu tai, nuo ko gelbėji kitus. Man irgi „pavyko“ pasitikrinti, ką reiškia „iškristi iš formos": pradėjo griūti ne tik išvaizda, bet ir sveikata. Darėsi sunku užsirišti batų raištelius, o pabėgėjus širdis veržėsi lauk. Turėjau puikią galimybę asmeniškai pasitikrinti, kiek efektyvi mano pagalba, kurią teikiu kitiems.
Mano Kūno gerovės programos nėra kankinamai griežtos, o veikiau pritaikytos prie konkretaus žmogaus polinkių ir galimybių. Čia būtina suprasti vieną svarbų dalyką: nutukimas yra ne virškinimo, bet mąstymo problema. Būtent į tai reikia kreipti didžiausią dėmesį, o ne mėtytis nuo vienos dietos prie kitos.
Kol vyriausybėje (galvoje) jovalas – daryk ką nedaręs, bet ir visoje valstybėje (kūne) tvarkos nebus.
– Su savo klientais bendraujate ir internetu socialiniuose tinkluose. Ar įmanoma žmogui padėti numesti svorio per atstumą?
– Turėdamas galimybę visada stengiuosi bendrauti gyvai, tačiau esame po pasaulį išsibarsčiusi tauta ir daugelis mano buvusių auklėtinių, su kuriais turėjau laimės ir malonumo dirbti Lietuvoje, dabar gyvena Londone, Niujorke, Frankfurte ar Maskvoje.
Labiausiai nutolę taškai, kur gyvena mano pagalba besinaudojantys žmonės, yra Delis ir Sidnėjus viena kryptimi bei Reikjavikas ir Vakarinė Amerikos pakrantė – kita.
Apsivalgymas ar nuovargis?
– Kodėl žmonės nutunka: dėl maisto kiekio ar jo kokybės?
– Šįkart nebūsiu mandagus – tunkama nuo apsiėdimo. Ir suk čia nesukęs, o faktas yra būtent toks.
Endokrininės ligos, kuriomis taip mėgstama teisintis, irgi daugeliu atvejų yra nutukimo (taigi, apsiėdimo) pasekmė, o ne priežastis. Čia reikėtų klausti ne nuo ko tunkama, nes tai visiškai aišku, o kodėl pradedama apsiėsti?
Štai tada ir paaiškėja, kad žmonių smegenys yra taip pervargintos, kad kol viena ar kita forma ant jų „neužpilama“ cukraus, tol nuolatinio streso nustekenta mūsų smegeninė nesugeba su tomis perkrovomis tvarkytis.
Atkreipsiu dėmesį ir į tai, kad alkoholis, kuriuo tokiais atvejais dažnokai „gydomasi“, irgi yra ne kas kita, kaip fermentuotas cukrus skysta forma.
– Kodėl nemažai nutukusių žmonių skundžiasi ne tik fizinėmis, bet ir psichologinėmis problemomis?
– Bėda, kad jie tomis problemomis nesiskundžia, bet jas ignoruoja ar net slepia. Tarsi žmogus, prisipažinęs, jog turi psichologinių problemų, taptų „durnas“. Jų turime absoliučiai visi ir tikriausiai kitaip nė būti negali.
Streso lygis, kuris civilizuotoje visuomenėje yra toks didelis, kad esame tiesiog priversti kaip nors „atsijungti“ vienu ar kitu būdu, tiems žmonėms, kurie nėra linkę į kokius nors kvaišalus, turi „puikią“ alternatyvą – maistą.
Žinoma, kalbu ne apie mėsą ir daržoves, o apie visokius „kleckus“, oficialiai vadinamus skanėstais – čia patenka visi be išimties saldumynai, ledai, sausainiai, tortai, pyragėliai, traškučiai, trapučiai ir dar kitoks šlamštas, kurio pagrindą sudaro miltai ir cukrus bei visokie „maistiniai priedai“, kurių visai negalima dėti į burną.
Na, o sąrašo viršuje rikiuojasi visas skystasis cukrus – „gaivinantieji“ gėrimai ir panaši bjaurastis iš koncentrato, vadinama sultimis. Visa tai virsta lajumi, dengiančiu mūsų kūnus ir slepiančiu psichologinio nuovargio problemas.
Mityba, o ne dietos
– Nemažai žmonių, sužinojusių, kad padedate nutukusiems sugrįžti į normalų gyvenimą, pirmiausia domisi, kokią dietą jūs siūlote. Koks jūsų požiūris į dietas?
– Dietos yra įrankiai, kuriais naudojamasi, siekiant sureguliuoti mitybos „kliurkas“, bet ne daugiau. Pagrindinės problemos jos nesprendžia, o ir negali spręsti, todėl tikėtis iš jų to, ko paprastai tikimasi, yra neišmintinga.
Aš net to žodžio vengiu. Žmogui, kad gyventų, reikia maitintis, o ne dietintis, todėl ir rašau mitybos planus, o ne dietas. Taip ir teisingiau, ir psichologiškai priimtiniau.
– Jūsų siūlomoje mitybos sistemoje yra pakankamai mėsos. Kodėl? Kaip vertinate vegetarizmą, žaliavalgystę?
– Žaliavalgystė man patraukli su sąlyga, kad tai – ne vien augalinė mityba. Tačiau vegetarizmo propaganda, kaip ir kiekviena kita, man atrodo įtartinai. O visų blogiausia, kai koks švelniai trenktas asmuo ima vegetarauti su sektantišku uolumu, tačiau beveik be proto – tada ir prasideda „kleckų“ rijimas, kurie techniškai yra vegetariški, mat be mėsos – ten gi miltai ir cukrus.
Suvalgyti tokio maisto galima daug. Kažkada net mačiau vaizdinę medžiagą, rodančią, kiek grūdinių produktų galima suėsti, palyginus tą kiekį su kilogramu jautienos, o šlamštui patekus į žmogaus organizmą, kasos išskiriamas hormonas insulinas visą perteklinį cukrų kaip mat konvertuoja į riebalus ir atideda juodai dienai. Štai taip ir pradedama gyventi gana juodai.
Persivalgyti mėsa ar gyvuliniais riebalais praktiškai neįmanoma, pasidaro nebeskanu ir organizmas įjungia komandą „Stop“.
Pašalinus šiukšles atsiranda vietos maistui
– Kaip veikia jūsų metodas?
– Pašalinus iš meniu visas minėtąsias šiukšles, atsiranda labai daug erdvės tikram maistui. Pradėjus gyventi ir maitintis pagal mano rekomendacijas, kurios yra viso labo nuoširdus pagarbos reiškimas žmogaus prigimčiai ir gamtos dėsniams (nebus klaidos tai įvardinti, kaip biologija ir fizika), viskas apsiverčia atgal nuo galvos ant kojų, kaip ir turi būti.
Tie, kurie laikosi nurodymų ir nesiima saviveiklos, tarytum nejučia ima palengva „tirpti“ – iš pradžių maždaug po keturis kilogramus per mėnesį, paskui maždaug po du. Taip per metus ir nelieka 20 – 30 kilogramų lajaus.
Atrodo, kas čia tie du kilogramai per mėnesį – tačiau pabandykite įsivaizduoti dešimt trilitrinių stiklainių su taukais – maždaug tiek be vargo ir kančių „nulydoma“ maždaug per metus. Pabrėžiu – taip nutirpinami riebalai ir išsaugomi raumenys, todėl ne tik išvaizda, bet ir savijauta būna netgi labai gera.
Senųjų, niekam tikusių įpročių vietoje atsiranda nauji – tai kaip tik ir yra raktas į sėkmę, t.y. į tai, kad numesti kilogramai nebegrįžta, nes pasikeitė gyvensenos stilius.
– Esate ne tik mitybos specialistas, bet ir sporto treneris. Kaip judėjimas padeda ne tik mesti svorį, bet ir gerai jaustis?
– Treneriu savęs nelaikau. Visų pirma todėl, kad pagrindinę mano klientų dalį sudaro žmonės, kurių riebalų perteklius paprastai yra bent 10 kilogramų, o neretai ir 20 ar net 30 kilogramų. Kol kūno būklė yra būtent tokia, apie tikrą sportą, o ne apie sveikatingumo mankštą, net kalbėti nėra ko. Tokios būklės žmogus vien tampydamas svorį gyvena ne tik psichologinės, bet ir fizinės perkrovos sąlygomis, jam net žingsniu judėti sunku, ką ten kalbėti apie bėgimą?
Pirmoji mano rekomendacija – išeiti pasivaikščioti po mišką ar parką lėtu žingsniu. Toks „pasiganymas“ gryname ore itin teigiamai veikia ir kūną, ir psichiką, todėl taip reikėtų su savimi elgtis visą laiką.
Antras patarimas – pradėti daryti tinginių mankštą, t.y. pradėti rąžytis panašiai, kaip tą daro pabudę iš miego šuneliai ir katinėliai. Nieko sudėtingo, bet pradžiai – idealu.
Kai bevaikštinėjant ir teisingai maitinantis nutirpsta pirmieji penki ar dešimt kilogramų, dažniausiai drauge su grįžtančiu pasitikėjimu savimi atsiranda ir natūralus noras mankštintis aktyviau – štai tada metas rimčiau pakalbėti apie treniruotes. Derėtų daugiausiai dėmesio skirti toms sritims, kurios yra labiausiai apleistos – vyresnio amžiaus žmonėms tai yra sąnarių lankstumas, o neretai (ypač moterims) ir viršutinės kūno dalies raumenų trūkumas. Kojos ir sėdmenys paprastai būna gana tvirti nuo antsvorio nešiojimo.
Asmeninio albumo nuotr.
PATIRTIS: Pagal Lietuvoje ir JAV įgytą išsilavinimą Šarūnas Navickis yra fizinės kultūros arba kūno gerovės ir mitybos specialistas. "Daugybę metų dirbu tai, ką moku", – sako jis.
METODAS: Kūno gerovės programos kūrėjo ir mokytojo Šarūno Navickio teigimu, nustojus šlamšti netikusį maistą, svoris pastebimai krenta.