Kaip išvengti „perdegimo“?

Kaip iš­veng­ti „per­de­gi­mo“?

Ter­mi­ną „per­de­gi­mas“ (angl. bur­nout) dau­giau nei prieš 40 me­tų pri­tai­kė ame­ri­kie­čių psi­chiat­ras Her­ber­tas Frei­den­ber­ge­ris. Šiuo žo­džiu jis įvar­di­jo svei­ko žmo­gaus emo­ci­nį, pro­ti­nį ir fi­zi­nį iš­se­ki­mą, ku­rį su­ke­lia da­ly­ki­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos per­tek­lius ir ku­ris pa­si­reiš­kia be­jė­giš­ku­mo, be­pras­my­bės po­jū­čiu. Lie­tu­viš­kai tai bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti žo­džiu „per­si­dir­bi­mas“.

Anot H. Frei­den­ber­ge­rio, į ri­zi­kos gru­pę pir­miau­siai pa­ten­ka tų pro­fe­si­jų at­sto­vai, ku­rie in­ten­sy­viai bend­rau­ja su žmo­nė­mis: gy­dy­to­jai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, mo­ky­to­jai, psi­cho­lo­gai, po­li­ci­nin­kai ir pan.

Šiuo­lai­ki­niai psi­cho­te­ra­peu­tai ter­mi­no „per­de­gi­mas“ ne­be­tai­ko tik dar­bo sri­čiai. Pas­te­bė­ta, kad iš­se­ki­mas bū­din­gas bet ku­riai veik­lai. Pa­vyz­džiui, į ri­zi­kos gru­pę šian­dien pa­ten­ka bet ko­kį dar­bą dir­ban­tys tė­vai, ku­rie sten­gia­si bū­ti ir to­bu­li dar­buo­to­jai, ir to­bu­li ug­dy­to­jai sa­vo at­ža­loms.

Pas­te­bė­ta, jog daž­niau­siai per­de­ga as­me­ny­bės, lin­ku­sios į aukš­tus idea­lus, mak­si­ma­lų re­zul­ta­tą, di­de­lę (sa­vi)kont­ro­lę.

3 per­de­gi­mo sta­di­jos

„Per­de­gi­mas iš es­mės yra nea­ti­ti­ki­mas tarp lū­kes­čių ir gau­tų re­zul­ta­tų sa­vo veik­los sri­ty­je“, – sa­ko so­cia­li­nė psi­cho­lo­gė Mar­ga­ri­ta Zam­ko­cian.

Pa­sak spe­cia­lis­tės, iš­se­ki­mas pir­miau­siai pa­ker­ta tuos, ku­rie lai­ko­si idea­lis­ti­nių gy­ve­ni­mo nuo­sta­tų – bū­tent jos dau­gu­mą ir at­ve­da į pro­fe­si­jas, ku­rias bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti „pa­dė­ti žmo­nėms“.

Gel­bė­ti, glo­bo­ti, rū­pin­tis, pa­dė­ti. „Tai, be abe­jo, nuo­sta­bu, nes be idea­liz­mo sun­ku bū­tų dirb­ti dau­ge­lį dar­bų, pir­miau­siai – so­cia­li­nį dar­bą. Idea­liz­mas šiuo at­ve­ju – pro­fe­si­jos da­lis. Bė­da ta, kad pa­dė­ti pa­vyks­ta to­li gra­žu ne vi­siems. O jei­gu pa­vyks­ta, to­li gra­žu ne vi­sa­da su­lau­kia­ma adek­va­taus grįž­ta­mo­jo ry­šio“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Adek­va­tus grįž­ta­ma­sis ry­šys yra bū­ti­nas vi­siems, ku­rie į dar­bi­nę veik­lą yra įsi­trau­kę emo­ciš­kai. To­kio ry­šio ne­bu­vi­mas ska­ti­na per­de­gi­mą – t. y. kau­pia­si ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ir nuo­var­gis.

„Per­var­gi­mo jaus­mas – pir­mo­ji per­de­gi­mo sta­di­ja. Vė­liau, kad ap­si­gin­tu­me, ima­me blo­gai gal­vo­ti apie tuos, ku­riems pa­de­da­me. Blo­gė­ja san­ty­kiai – o tai jau ant­ro­ji sta­di­ja. Mo­ky­to­jai ba­ra vai­kus, par­da­vė­jai – pir­kė­jus, gy­dy­to­jai – pa­cien­tus. Žmo­gus no­ri pa­dė­ti, bet štai ko­kia bė­da: ap­link vien „ne tie“, vien ne­ver­ti to­kios pa­gal­bos. Bend­ra­vi­mas pa­si­da­ro sau­sas, šiurkš­tus.“

Lie­ka tik kuo grei­čiau iš­ra­šy­ti re­cep­tą, pra­ves­ti pa­mo­ką, nu­mes­ti pre­kių če­kį. Ven­gia­ma kon­tak­to, ne­be­no­ri­ma net žiū­rė­ti ki­tam į akis. „Tai as­me­ny­bės de­for­ma­ci­ja. Ji ve­da prie pro­fe­si­nių ne­sėk­mių (o iš kur bus ta sėk­mė, jei­gu „pa­de­dant“ žmo­nėms – at­si­ri­bo­ja­ma nuo žmo­nių?) ir dar to­liau – ga­lų ga­le vi­sas pa­sau­lis at­ro­do ne­tei­sin­gas, nes nu­vy­lė mū­sų lū­kes­čius. „Aš ti­kė­jau, sten­giau­si, ta­čiau bu­vau ap­gau­tas...“ Tai tre­čio­ji per­de­gi­mo sta­di­ja.

Iš­se­ki­mas pa­si­reiš­kia iš­kart tri­mis ly­giais: emo­ci­niu, pa­žin­ti­niu ir mo­ty­va­ci­niu. Emo­ci­nis virs­ta ci­niz­mu, šiurkš­tu­mu, be­jė­giš­ku­mu ir tuo pat me­tu – ag­re­sy­vu­mu, dirg­lu­mu. Kog­ni­ty­vi­nis – po­lin­kiu vis­ką su­pap­ras­tin­ti, ste­reo­ti­pų tai­ky­mu, užuo­t at­si­žvel­gus į konk­re­čią si­tua­ci­ją. Mo­ty­va­ci­nis – en­tu­ziaz­mo pra­ra­di­mu, no­ru at­si­ri­bo­ti. Ki­taip ta­riant, kai at­si­kė­lęs ry­tą jau­tie­si pa­var­gęs nuo dar­bo, ku­rio dar ne­pra­dė­jai.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, per­de­gi­mo sind­ro­mas pa­si­reiš­kia per kū­no simp­to­mus: kai „su­su­ka“ nu­ga­rą, be prie­žas­ties skau­da gal­vą ir pan.

Ką da­ry­ti

Vie­nin­te­lis bū­das iš­veng­ti iš­se­ki­mo – pro­fi­lak­ti­ka. Tin­ka­mos vi­sos emo­ci­nės sa­vi­re­gu­lia­ci­jos (an­tist­re­si­nės) prie­mo­nės, ta­čiau efek­ty­viau­sia stra­te­gi­ja, pa­sak M. Zam­ko­cian, yra dar­bas su min­ti­mis. „Tai ne­po­pu­lia­ri stra­te­gi­ja – dėl to, kad ji su­dė­tin­ga, ta­čiau iš­se­ki­mo pa­grin­das, kaip mi­nė­jau, vi­sa­da yra konf­lik­tas tarp mū­sų su­ma­ny­mų, in­ten­ci­jų, dar­bo ir to, ką už tai gau­na­me“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

To­dėl bū­ti­na ap­si­spręs­ti dėl to, kas mums iš­ties reikš­min­ga, pra­smin­ga, ko mes no­ri­me ir dėl ko gy­ve­na­me. Vi­sa tai ir yra dar­bas su min­ti­mis. „Tai ne­leng­vas dar­bas. Čia ga­li pa­dė­ti kny­gos ar­ba gy­vas bend­ra­vi­mas su psi­cho­te­ra­peu­tu – kas nors mums tu­ri at­sto­ti veid­ro­dį ir leis­ti iš ša­lies pa­žvelg­ti į tai, kas mus er­zi­na, į ką mes rea­guo­ja­me vie­nu ar ki­tu bū­du. Daž­niau­siai paaiš­kė­ja, kad pro­ble­ma glū­di ne išo­ri­nia­me pa­sau­ly­je, o mū­sų min­ty­se.“

Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ ("Va­ka­rų eksp­re­sas")

EPA-EL­TA nuo­tr.

DARBŠ­TUO­LIAI: Di­džiau­si darbš­tuo­liai ne­re­tai tam­pa per­si­dir­bi­mo au­ko­mis: jų lū­kes­čiai ne­su­tam­pa su gau­tais re­zul­ta­tais ar at­ly­giu už pa­da­ry­tą dar­bą.