Lietuvos žolynai – ne prastesni už rytietiškus augalus

Lie­tu­vos žo­ly­nai – svei­ka­tos šal­ti­niai

Jo­niš­kio ra­jo­ne ap­si­lan­kęs „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ vi­cep­re­zi­den­tas Ma­rius La­sins­kas sa­kė, kad Lie­tu­vo­je au­gan­tys žo­ly­nai nie­kuo ne­nu­si­lei­džia ry­tie­tiš­kiems iš­gir­tiems ste­buk­lin­giems au­ga­lams, tik me­džia­ga apie jų gy­dy­mo ga­lias nė­ra taip su­si­ste­min­ta. Iš vi­so gy­dan­čių ga­li­me ras­ti apie 500 au­ga­lų sa­vo ša­ly­je, bet daž­nai praei­na­me pro pa­čius ver­tin­guo­sius, au­gan­čius dar­žuo­se, so­duo­se. Tai – kiaul­pie­nės, garš­vos, dil­gė­lės. La­bai ver­tin­gas ir dar ne­su­ža­lia­vus me­džiams ant jų ran­da­mas ama­las, siau­ra­la­pis gau­ro­me­tis ar bal­ta­žie­dė not­re­lė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Au­ga­lui rei­kia pa­dė­ko­ti

Pir­miau­sia su­si­rin­ku­siuo­sius į pa­skai­tą Ža­ga­rės dva­ro par­ke žo­li­nin­kas Ma­rius La­sins­kas pa­mo­kė tai­syk­lių. Ei­nant žo­liau­ti, rei­kia bū­ti tin­ka­mai nu­si­tei­kus, ge­ros nuo­tai­kos, nes su­rink­si ne vais­tus, o nuo­dus. Se­no­lės, ei­da­mos rink­ti vais­ta­žo­lių, su nie­kuo ne­si­kal­bė­da­vo, pa­si­rink­da­vo tin­ka­mą lai­ką, pa­vyz­džiui, 12 va­lan­dą. Kiek­vie­ną žo­lę nu­sky­nus, bū­ti­na jai pa­dė­ko­ti, be to, ne­plėš­ti vis­ko, paim­ti tik ket­vir­ta­da­lį au­ga­lo.

„Ma­no pa­ties su­gal­vo­ta tai­syk­lė: jei­gu su­ren­ki ki­log­ra­mą žo­ly­nų, tiek pat su sa­vim iš­si­nešk ir šiukš­lių. Taip šva­rin­si­me ap­lin­ką ir bus dvi­gu­ba nau­da,“ – sa­kė „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ vi­cep­re­zi­den­tas, ge­rą im­pul­są žo­lia­vi­mui su­tei­kęs kank­lių me­lo­di­ja ir liau­dies dai­na.

Iš far­ma­ci­jos išė­jo į žo­li­nin­kys­tę

Ma­rius La­sins­kas, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą vais­ti­nin­kas, dir­bęs ir far­ma­ci­nė­je įmo­nė­je, o prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su­si­do­mė­jęs žo­li­nin­kys­te, sa­kė, kad Lie­tu­vo­je au­ga gau­sy­bė nau­din­gų au­ga­lų, ku­rie sa­vo vais­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis nė kiek ne pra­stes­ni už ry­tie­tiš­kus „bro­lius“, ta­čiau žmo­nės daž­nai lin­kę išaukš­tin­ti tai, kas sve­ti­ma. Lie­tu­viš­ka žo­li­nin­kys­tė taip pat tu­ri gi­lias tra­di­ci­jas, tik nė­ra taip su­si­ste­min­ta.

Iš vi­so ga­li­ma var­to­ti apie 500 au­ga­lų. Ypač ver­tin­gi daž­nai min­do­mi mū­sų pa­čių ko­jo­mis, rau­na­mi lauk dar­žuo­se, va­di­nant juos pikt­žo­lė­mis, nors de­rė­tų va­din­ti ge­ra­žo­lė­mis.

Kiaul­pie­nė – au­ga­lų au­ga­las

Au­ga­lų au­ga­lu ga­li­ma va­din­ti lie­tu­viš­ką­ją kiaul­pie­nę, ku­ri var­to­ja­ma vi­sa – nuo šak­nų iki žie­dų ir net sėk­lų, at­me­tant tik jų pū­kus, gam­to­je pa­de­dan­čius skris­ti ir taip pa­si­sė­ti to­lyn.

„Kiaul­pie­nė lais­vi­na žar­ny­ną, stip­ri­na imu­ni­te­tą, ge­ri­na ka­sos, ke­pe­nų veik­lą, stip­ri­na krau­ją. Kur dė­si, ten pa­tai­ky­si,“ – tei­gė žo­lin­inkas, aiš­kin­da­mas, kad šak­nis ge­riau­sia su­pjaus­ty­ti ir su­džio­vin­ti, o ta­da krims­ti kaip rie­šu­tus, gel­to­nus žie­dus ga­li­ma dė­ti į sa­lo­tas ar val­gy­ti tie­siog vie­nus, nes ir taip ska­nūs. Sa­lo­toms tin­ka ir la­pai. Sėk­las rei­kia tie­siog ge­rai su­kra­mty­ti, jos pri­me­na sau­lėg­rą­žas. Stie­be­liai tu­ri kar­tų, ne vi­siems priim­ti­ną sko­nį. Ta­čiau ga­li­ma ir juos pa­ruoš­ti tin­ka­mai.“

Džio­vin­tos ir ka­va­ma­le su­mal­tos šio au­ga­lo šak­nys ga­li pa­keis­ti įpras­tą ka­vą. Su­teiks ir ener­gi­jos, ir va­ka­re gal­va bus švie­si.

Stik­li­nė dil­gė­lių ar­ba­tos ne­pa­kenks

Dar­žuo­se, so­duo­se au­gan­ti garš­va pa­de­da nuo po­dag­ros, stip­ri­na šir­dį, tu­ri daug ami­no­rūgš­čių, kaip ir mė­sa. Bet ją rink­ti reik­tų iki žy­dė­ji­mo.

Dil­gė­lė tu­ri daug ge­le­žies, sa­vo nau­din­go­mis me­džia­go­mis at­sto­ja rie­šu­tų sau­ją.

„Ne­be­rei­kės jo­kių po­li­vi­ta­mi­nų,“ – sa­kė M. La­sins­kas. Jis nu­ra­mi­no ir būgš­tau­jan­čius, kad dil­gė­lės tirš­ti­na krau­ją. Stik­li­nė dil­gė­lių ar­ba­tos tik­rai ne­pa­kenks, jei ne­si li­go­nis, sau­jo­mis ge­rian­tis krau­ją skys­ti­nan­čius vais­tus. Be to, bū­tent vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms dil­gė­lės pa­de­da įsi­sa­vin­ti kal­cį, ko or­ga­niz­mas pa­ts ne­be­pa­jė­gia.

Į dil­gė­les la­bai pa­na­ši, bet ne­dil­gi­nan­ti ir gel­to­nai žy­din­ti bal­ta­žie­dė not­re­lė stip­ri­na imu­ni­te­tą, pa­de­da esant „mo­te­riš­koms li­goms“.

Šal­pus­nių žie­dai ir la­pai tin­ka nuo ko­su­lio, per­ša­lus, o dar­ži­nis asiūk­lis iš­va­ro skys­čius, smė­lį, tik jo rei­kia ne­pa­dau­gin­ti.

Ama­las – taip pat įvai­ria­pu­sis pa­gal­bi­nin­kas

Ant me­džių au­gan­tis ža­lias au­ga­las ama­las – kaip ir kiaul­pie­nė tin­ka be­veik nuo vi­sų li­gų. Tik jo bal­tos uo­gos – nuo­din­gos. Jis re­gu­liuo­ja cuk­raus kie­kį krau­jy­je, pa­de­da esant skyd­liau­kės hi­per­funk­ci­jai, gelbs­ti iš­se­kus ner­vi­nei sis­te­mai, ma­ži­na krau­jos­pū­dį ir yra lai­ko­mas prieš­vė­ži­niu au­ga­lu.

Daž­nas au­ga­las, pa­sak Ma­riaus La­sins­ko, jau sa­vo pa­va­di­ni­mu nu­sa­ko, kam jis ga­li bū­ti var­to­ja­mas. Štai, mė­ly­nais ir vio­le­ti­niais žie­dais vi­lio­jan­ti tam­sio­ji plau­tė pa­de­da nuo plau­čių su­si­rgi­mų, o šliau­žian­čio­ji tra­ma­žo­lė pui­kiai tin­ka trau­moms, tai yra, su­si­žei­dus, iš­trau­kia šun­vo­tes.

Jo­na­žo­lė tu­ri an­ti­dep­re­si­nį po­vei­kį, o siau­ra­la­pis gau­ro­me­tis ne tik ra­mi­na ner­vų sis­te­mą, mal­ši­na ne­ri­mą, bet ir pa­de­da su­ma­žin­ti skran­džio rūgš­tin­gu­mą, gast­roe­zo­fa­gi­nio ref­liuk­so simp­to­mus, rė­me­nį, ypač jei skran­džio ne­ga­la­vi­mai su­kel­ti stre­so. Pa­sa­ko­ja­ma, kad šios ar­ba­tos duo­da­vo Ru­si­jos ca­ro ar­mi­jos ka­riams.

Kol žy­di kaš­to­nai, lai­kas skin­ti jų žie­dus ir ger­ti ar­ba­tą nuo ve­nų va­ri­ko­zės. O tris­kiau­tis la­ki­šius, žmo­nių va­di­na­mas ki­bi­šiu­mi, ku­ris į ko­ji­nes kim­ba taip, kad net sun­ku iš­trauk­ti, – pir­mas vais­tas nuo aler­gi­jos.

Var­to­ji­mo daž­nis

Var­to­ti vais­ta­žo­les siū­lo­ma to­kiu rit­mu: sep­ty­nias die­nas ge­ria­me ar­ba­tą, po to da­ro­me tri­jų die­nų per­trau­ką. Jei­gu pli­ko­me ne vie­ną žo­le­lę, bet mi­ši­nį, ger­ti reik­tų 21 die­ną, po to sa­vai­tę – ne.

Tas pa­čias žo­le­les ga­li­ma už­pli­ky­ti tris kar­tus, tik kiek­vie­ną ki­tą kar­tą rei­kia pil­ti dvi­gu­bai ma­žiau van­dens. Be to, vais­ta­žo­lės už­pi­la­mos ne ver­dan­čiu, bet maž­daug 85–90 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros van­de­niu.

Au­to­rės nuo­tr.

VI­SA­GA­LĖ: Pa­sak Ma­riaus La­sins­ko, kiaul­pie­nė yra au­ga­las vi­sa­ga­lis, ji nau­din­ga vi­sam or­ga­niz­mui.

NOT­RE­LĖ: Bal­ta­žie­dė not­re­lė stip­ri­na imu­ni­te­tą, pa­de­da esant „mo­te­riš­koms li­goms“.

PRI­LYGS­TA: Ma­rius La­sins­kas, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą vais­ti­nin­kas, dir­bęs ir far­ma­ci­nė­je įmo­nė­je, o prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su­si­do­mė­jęs žo­li­nin­kys­te, sa­kė, kad Lie­tu­vo­je au­ga gau­sy­bė nau­din­gų žo­ly­nų, ku­rie sa­vo vais­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis pui­kiau­siai pri­lygs­ta ry­tie­tiš­kiems gar­bi­na­miems au­ga­lams.

SĖK­LOS: Žo­li­nin­kas sa­ko, kad pie­nių sėk­lo­se yra ypač daug nau­din­gų­jų me­džia­gų, tik kram­ty­ti jas rei­kia be pū­kų.

ŽAIZ­DOMS: Šliau­žian­čio­ji tra­ma­žo­lė pui­kiai tin­ka trau­moms, tai yra, su­si­žei­dus, taip pat iš­trau­kia šun­vo­tes.