Naujausios
Meno terapija – lieptas tarp sąmonės ir pasąmonės
Pedagogikos mokslų daktarė profesorė Liudmila Lebedeva iš Maskvos (Rusija) Šiaulių universitete vedė seminarą apie dailės terapiją. Viešnia „Šiaulių kraštui“ pasakojo apie jos sąsajas su Lietuva ir didėjantį susidomėjimą meno terapija.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Veikia Lietuvos trauka
Mokslininkė su Šiaulių universitetu bendradarbiauja septyneri metai. Tiek metų du ar tris kartus per metus atvažiuoja skaityti paskaitų, vesti seminarų, dalytis patirtimi.
„Labai čia patinka, tai sakau nepataikaudama, nes važinėju su moksliniais darbais po daugelį šalių, galiu palyginti. Patinka labai rūpestingi, dėmesingi ir korektiški žmonės. Lietuviškai moku keletą žodžių, stengiuosi įsiminti vis daugiau“, – sakė L. Lebedeva.
Ji gimusi Vokietijoje tuo metu, kai rusų kariškiai gyveno ir dirbo šioje šalyje. Jos mama po gimdymo susirgo ir trims savaitėms buvo paguldyta į ligoninę, o naujagimę maitino kartu su mama gimdžiusi lietuvė.
„Vis pajuokauju, kad meilė Lietuvai ne šiaip sau, jos gavau su lietuvės pienu, todėl man čia viskas taip patinka“, – juokiasi viešnia.
Meno terapija populiarėja
Įspūdį L. Lebedevai daro jauni lietuvių psichologijos specialistai, kurie atviri mokslo naujienoms. Sako pastebėjusi, kad aktyviausi yra lietuviai, latviai ir ukrainiečiai dailės terapijos specialistai.
„Meno terapija jūsų šalyje intensyviai vystosi kaip integruota terapija, taikoma ne tik dailė, bet ir kitos meno šakos“, – pasakoja mokslininkė.
Pasakodama, kad ši terapijos rūšis smarkiai populiarėja visame pasaulyje, palygina: Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kuri buvo skirta meno terapijos taikymui dirbant su vaikais, susirinko apie 180 dalyvių, kai prieš porą metų į tokią konferenciją susirinko vos 30 žmonių.
„Meno terapija jungia ir asmeninę terapiją, ir ugdymą. Bet kokiu atveju šiame procese turi dalyvauti specialistas, kuris gali reguliuoti darbo ir terapijos eigą, – sako L. Lebedeva. – Tokia terapija palengvina emocinę būseną. Gali būti taikoma ir žaidimams, vaizduotei lavinti, varginant baimėms, atsiradus agresijai“.
Intuityvi pagalbos paieška
Profesorė L. Lebedeva pataria kiekvienam, kuris nori sau padėti, paimti dažų ar plastilino – išlipdyti ar nupiešti savo būseną. Jei piešti nesinori, sudėlioti tik dažų dėmes ir jas išteplioti ar nutekinti, tai vadinama žaidimu su purvu.
Pasakoja, jog terapiškai veiks autoriaus pasakojimas, kaip „jaučiasi“ spalva. Šis metodas tinka vaikų būsenoms atpažinti.
„Vaikams dažnai būna sunku išreikšti savo būsenas. Reikėtų paklausti, kaip jaučiasi spalva ant popieriaus? Jis susitapatina su spalva ir išsipasakoja. Paskui galima pasiūlyti šį lapą nuplauti po tekančiu vandeniu. Spalvos bus nebe tokios intensyvios, kaip ir buvęs jausmas ar emocinė būsena“, – dalijasi patarimais mokslininkė.
Kai žmogui emociškai yra labai sunku, ar jis patenka į psichiką traumuojančias situacijas, jis visuomet intuityviai ieško būdų sau padėti.
Į meno terapiją, kaip pagalbos būdą, iš pradžių gali būti žiūrima priešiškai, nes dažnas pagalvoja, kodėl tokiu sunkiu emociniu metu jis turėtų lipdyti ar piešti savo baimes.
Stiklo skaidrumas nuteikia pozityviai
Mokslininkė išrado ir išbandė metodą, kurį užpatentavo Rusijos Federacijoje, kai dailės terapija taikoma piešiant patirtas būsenas, emocijas ar išgyvenimus ant vertikaliai pastatyto stiklo.
„Vertikalus stiklas neprimena popieriaus ir, pastebėjau, nesukelia priešiškų minčių, kad žmogus nemoka piešti. Jis piešia neįprastu būdu ant neįprastos medžiagos“, – sakė L. Lebedeva.
Stiklas – permatomas, jis sudaro skaidrumo įspūdį, matosi gyvenimas, žmonės, įvykiai. Susidaro įspūdis, kad dar ne viskas prarasta ir baigta.
„Tokiu metodu padedama išspręsti daugelį psichologinių problemų. Po užsiėmimo stiklas nuplaunamas. Taip traumuojantys išgyvenimai, atspindėti ant stiklo, nusiplauna, – pasakojo L. Lebedeva. – Žmogus įsivaizduoja, kad jei jis metaforiškai sugebėjo įveikti savo būseną, tai jis galės ir toliau ją valdyti. Taip suteikiamas atokvėpis įtemptai psichikai“.
Apsauginių reakcijų įkaitai
Mokslininkė pastebėjo, kai žmonės, atėję ieškoti psichologinės pagalbos, skuba sakyti, kad piešti nemoka. Tai – tik apsauginė reakcija.
„Tokia reakcija sukelia žmogui įtampą, norą piešti pagal pavyzdžius, atpažįstamus objektus, kurių buvo kažkada išmokęs. Kad išnyktų ši įtampa, pirmajame etape reikėtų piešti neatpažįstamus objektus: dėmes, linijas“, – pasakoja profesorė.
Proceso metu, pasak mokslininkės, lieka linijos, kurias galima vadinti pasąmonės impulsais. Aiškinantis pavaizduotų linijų reikšmes, žmogus gali atrasti jam žinomų ir svarbių momentų, atskleidžiamos jam svarbios emocijos.
„Po kurio laiko suprantama, kad ne piešinio estetika yra svarbiausia, o galimybė sureaguoti į savo išgyvenimus, ištraukti iš savęs sunkias emocijas. Tai turi tapti liepteliu iš pasąmonės į sąmonę. Turi tapti palengvėjimu“, – įsitikinusi L. Lebedeva.
Piešti rankomis
Mokslininkės manymu, meno terapiją vaikams taikyti geriausia nuo 6 metų, kai vaikas gali ne tik sureaguoti, bet ir atpažinti savo pyktį, agresiją, kitas emocijas.
„Meno terapijos užsiėmimuose ugdosi vaiko vaizduotė, gerėja kalba, mąstymas, didinamas jo spontaniškumas. Taikant metodą, kai vaikas merkia rankas į saugius dažus ir piešia rankomis, dirba abu smegenų pusrutuliai“, – pataria L. Lebedeva.
Vienas iš būdų palengvinti savo emocinę būseną, anot profesorės toks: pasiimti dažų, didelių popieriaus lapų ir spalvinti naudojant plačius teptukus ar volelius. Spalvas lieti, žiūrėti, kaip jos teka. Taip atsipalaiduojama, išsilaisvinama.
„Negalima interpretuoti žmogaus piešinio tol, kol jis pats apie jį nepapasakojo“, – pabrėžė L. Lebedeva.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
INDIVIDUALUMAS: „Žmonės intuityviai renkasi spalvas, tai labai individualu. Viena moteris pareiškė, kad raudonos spalvos nesirinks, nes tai jai primena konkurentės raudonai lakuotus nagus“, – pasakoja profesorė Liudmila Lebedeva, dailės terapijos specialistė.