Naujausios
Psichiką žaloja ir karo baimė
„Mylėti, sustoti, nusiraminti, atsipalaiduoti, bendrauti“, – tokius pagrindinius pavargusios psichikos vaistus vardijo Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja psichiatrė, laikinai einanti Psichiatrijos klinikos direktorės pareigas Ilona Pavlavičienė. Stresą nuolat patiriantys ir į žinias apie karo grėsmę įsijaučiantys žmonės, medikės žodžiais, sau kenkia labiau, negu gali įsivaizduoti.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Krizių padariniai pasijus ir po dešimtmečio
– Ar ekonominės, politinės, finansinės krizės veikia žmogaus psichiką?
– Veikia. Tokios krizės vadinamos ilgalaikėmis. Taip nebūna, kad šiandien įvyko politinė ar ekonominė krizė, o rytoj turėsime šios krizės sukeltų psichikos sutrikimų, pacientų antplūdį. Kokia beprasidėtų krizė, organizme įsijungia visi žmogiškieji faktoriai: prie situacijos, aplinkybių, padėties žmogus taikosi, kiek tik gali.
Kai su psichologine našta nebesugeba susitvarkyti, atsiranda psichinių problemų. Viskas prasideda nuo adaptacijos sutrikimų, kai žmogus nebesugeba, neberanda būdų susitvarkyti su iškilusiomis problemomis. Nebemoka planuoti savo gyvenimo. Ima panikuoti, mąstyti, kas bus, jeigu bus.
Psichikos problemos atsiranda ne iškart, po dešimtmečio, dvidešimties metų, kai nebegali tverti, nuleidžia rankas, praranda viltį, pasiduoda kamuojamai būsenai. Jei situacija nesikeičia, o tik blogėja, kiek žmogus gali ištverti? Tada sako: „Man blogai, neužtenka, esu alkanas, man skauda, niekas nebepadės“, griūva viskas.
– Toks žmogus psichologiškai paveikia ir savo šeimos narius, šalia esančiuosius?
– Nerimas ir panika persiduoda aplinkiniams. Jeigu šeimos nariai ar artimos aplinkos žmonės yra jautrūs, jie įsitraukia į paniką, tvirtesnio būdo – padeda šeimos nariui susitvarkyti. Tai priklauso nuo sergančiojo šeimos. Būna, kad ligonio šeima nuo jo išvargsta taip, kad jiems patiems reikalinga medikų pagalba.
Dalis žmonių bando susitvarkyti patys, kai tampa sudėtingiau, kreipiasi į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos centrus, Krizių intervencijos skyrių, į stacionarą neateina, juos atsiunčia medikai. Reikia apie kamuojančią problemą pradėti kalbėti, nelaikyti savyje.
Būna atvejų, kai paguldytas į ligoninę pacientas, gydomas nuo depresijos, o artimieji laukia greitos apgijimo akimirkos. Sunku įrodyti, kad tai liga, vaistus reikia sistemingai, ilgai gerti, gal net visą gyvenimą.
Ateina artimasis po pusės metų ir piktinasi, kodėl tiek ilgai trunka gydymas, ligonis liūdnas, verkia. Pavargsta nuo slaugos, priežiūros, tada skiriasi, palieka, ieško kitų atsiribojimo būdų – kiek šeimų, tiek istorijų. Žmonai ilgiau užtenka kantrybės slaugyti ir rūpintis sergančiu vyru, nei vyrui sergančia žmona.
– Ar visi pacientai pripažįsta, kad susirgo depresija?
– Kas gydosi nuo depresijos, tas pripažįsta ir ligą. Tačiau jei žmogus suserga paranoidine šizofrenija, jis sunkiai pripažįsta susirgimą, nes išnyksta kritikos priėmimas.
Nebepakelia psichinės naštos
– Ar sergančiųjų psichikos ligomis daugėja?
– Nagrinėjant klinikos stacionare gydytų pacientų nuo 2009 metų didėjantį skaičių, sudėtinga atsakyti, ar skaičiai keičiasi dėl ekonominių, finansinių ar politinių grėsmių. Gal išseko žmogiškieji kompensaciniai rezervai, ar užaugo karta, kuri nebebijo kreiptis į psichiatrus dėl iškilusių problemų?
Dažnai žmogus delsia ieškoti pagalbos. Daugėja jaunesnio amžiaus sergančių žmonių. Dominuoja šizofrenija, šizotipiniai kliedesiniai sutrikimai.
Nuo 2005 iki 2014 metų sumažėjo stacionarinio gydymo atvejų, nes atsirado nauji, pailginto veikimo medikamentai, efektą duoda gydymas dienos stacionare, kur vyksta psichosocialinė reabilitacija ir kita pagalba. Nežymiai sumažėjo gydytų stacionare dėl nuotaikos afektinių susirgimų, asmenybės sutrikimų.
Dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo gydytų stacionare pacientų skaičius išaugo nuo 20 iki 27 procentų. Alkoholio geria daugiau, po daugiau išgeria, užgėrimo epizodai būna ilgesni. Tokių pacientų ne tik daugėja, bet jie vis jaunėja. Klinikoje nėra planinio gydymo nuo alkoholizmo, pacientai patenka ištikti psichozės.
– Kokio amžiaus pacientų, gydomų stacionare, yra daugiausia? Moterų ar vyrų?
– Esame suskirstę į keturias amžiaus grupes: 18-25 metų, nuo mokyklos iki studijų baigimo, kai žmogus ima gyventi savarankiškai. Kita grupė nuo 25 iki 45 metų, kai svarbi yra karjera, įsikimbama į gyvenimą, dirbama, auginami vaikai. Trečioji grupė – 45 iki 65 metų, paskutinė nuo 65 iki gyvenimo galo – senjorų amžius.
Iš nuo 2010 iki 2014 metų gydytų stacionare 18-25 metų pacientų vyrų gydyta daugiau. Vyrai stresuoja daugiau, to neparodo, kaupia savyje, nemoka atsipalaiduoti. Ir pacientų skaičiai rodo, kad vyrai yra silpnoji grandis. Šioje kategorijoje išrašytų moterų yra 17, vyrų – 34.
25-45 metų amžiaus kategorijoje taip pat daugiau po gydymo išrašytų vyrų. 45-65 metų kategorijoje skaičiai tarp išrašytų moterų ir vyrų išsilygina. Šio amžiaus žmonių stacionare gydyta daugiausia. Tai sudėtingas amžiaus tarpsnis – baigiasi aktyvios veiklos, vaikai palieka namus.
Nuo 65 metų gydyta daugiau moterų. Iškėlėme prielaidą, jog tokio amžiaus vyrų mirtingumas yra didesnis, todėl turime tokią gydytų pacienčių statistiką. Žemiausioje pozicijoje pagal gydytųjų skaičių – 18-25 metų amžiaus kategorijoje.
– Minite, kad 45-65 metų amžiaus žmonių gydyta daugiausiai. Kodėl tokio amžiaus žmonės tampa pažeidžiami?
– Visą gyvenimą stresuoja, vargsta, daug dirba, pervargsta, nebesusitvarko su emocijomis, nesiadaptuoja. Visi resursai pasibaigia, tada žmogus pasiduoda. Atsiranda psichinės problemos: depresijos, adaptacijos ir kiti sutrikimai. Ir jei į tai nekreipiama dėmesio, neieškoma medicinininės pagalbos, nesigydoma, visa tai veda į psichinių ligų atsiradimą.
Informaciniai karai žaloja
– Kaip informaciniai karai, žinios apie karo grėsmę paveikia žmones?
– Kai negatyvios informacijos yra daug, žmonės į ją pradeda reaguoti. Jei kiekvieną dieną klausomasi žinių, žiūrimi vaizdai apie karą, matoma, kad kažkur šaudo, kenčia žmonės – kyla baimės. Tuo imama gyventi, sekama informacija, gyvenama nuo žinių laidos iki žinių laidos. Tampa sunku susitvarkyti su informacijos suvokimu, nes įsijungia mechanizmas, kuris signalizuoja apie galimą grėsmę, nuolat kamuoja klausimai: ką daryti, kas bus, kaip reikės gyventi? Kyla panika ir baimė.
Blogai, kai „kalama“ apie grėsmes kasdien. Jautresniems žmonėms sutrinka miegas, padidėja jautrumas, atsiranda baimių, kamuoja išgyvenimai dėl ateities.
Susidaro nuolatinė įtampa – jie greičiau palaužiami. Tokiems nereikėtų delsti ieškoti pagalbos. Pats žmogus sunkiai suvokia susidariusią psichinę situaciją, pagalbą turėtų pasiūlyti artimieji, kreiptis į psichologus.
– Kaip padedama psichikos sutrikimų pajutusiems žmonėms?
– Kai žmogus sako, kad nieko nenori, niekas nedžiugina – serga gilia depresija, iš kurios reikia pakilti. Pagelbėti galima klinikos Dienos stacionare, Krizių intervencijų centre, tereikia kreiptis. Specialistai moko, kaip nugalėti informacinius srautus, pacientai mokomi dirbti su savimi, stabilizuojama psichoemocinė būsena, mokosi atsipalaiduoti, vyksta psichosocialinė reabilitacija.
Puikūs rezultatai pasiekiami taikant meno terapiją, audiovizualinę, akustinę relaksaciją, ergoterapiją, individualią kineziterapiją, vyksta grupinė ir individuali psichoterapija, su kunigu vyksta dvasinis konsultavimas ir kiti gydymo būdai.
Dienos stacionare vyksta ir atkryčio prevencija po lėtinių ligų. Pacientas gauna tiek paslaugų, kiek jam reikia – paslaugos neribojamos. Tie, kurie gydymo pradžioje nieko nenorėjo iš gyvenimo, pabaigoje tikrai kažko užsinori.
– Ar dar labai bijoma psichiatrų?
– Žmonės turi daug mitų. Stigmatizacija vis dar yra, visuomenės požiūris į psichikos ligomis sergančiuosius gerėja, bet slenkstis vis dar labai aukštas.
Vengiama kreiptis į psichikos sveikatos centrus, nes galvojama, kad ateityje sieks karjeros, gal planuos įsigyti ginklą, vairuos sudėtingą transporto priemonę ir panašiai, o psichiatro įrašai tam trukdys. Tai paskatina kentėti psichikos problemas tiek, kiek jis gali, tai labai nenaudinga jo sveikatai. Tačiau atsirado naujovė – anoniminis gydymas.
Tai toks gydymas, kai neatskleidžiama asmens tapatybė – suteikiamas tik kodas. Juo gali naudotis asmenys, ne jaunesni nei 16 metų ir sergantys ligomis, kurios įrašytos į ligų, kuriomis sergant galima anonimiškai gydytis, sąrašą. Šis gydymas visada mokamas.
– Koks atokvėpis geriausias psichikai? Kaip sau padėti?
– Kaip žmonės periodiškai eina tikrintis sveikatos pas odontologus, šeimos gydytojus, ginekologus, reikėtų apsilankyti ir pas psichologus, bet dėl profilaktikos dar niekas neina, nors daugeliui tikrai būtų naudinga.
Pirmas vaistas ir atokvėpis – meilė sau ir artimiesiems, aplinkiniams. Juos matyti, girdėti, bendrauti. Rasti bendrų ir individualių pomėgių. Būti tarp žmonių, turėti palaikančių draugų, kuriais gali pasitikėti.
Jono TAMULIO nuotr.
KARTA: Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja psichiatrė Ilona Pavlavičienė sako, jog visuomenėje psichiatrų baimė gaji, tačiau ateina karta, kuri nori sau padėti, o ne vadovautis tuščiais mitais.
VAISTAS: „Pirmas vaistas ir atokvėpis psichikai – meilė sau ir artimiesiems, aplinkiniams, juos matyti, girdėti, bendrauti, turėti bendrų ir individualių pomėgių“, – patarė Ilona Pavlavičienė, laikinai einanti Psichiatrijos klinikos direktorės pareigas.