Naujausios
Senėjimas – tai privilegija
Senėjimą reikia vertinti teigiamai. Tai privilegija, kai nereikia dirbti ir gali pamatyti rudenį. Tokias mintis Kelmėje vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Sveikas senėjimas – vizija ir galimybės“ dėstė Šiaulių universiteto docentas Jūra Vladas Vaitkevičius. Jis stebėjosi, jog daugelis Lietuvos žmonių nuolat gyvena ateitimi, viską daro dėl ateities. O tos ateities kartais ir nesulaukia.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ar verta aukoti sveikatą dėl pinigų?
J. V. Vaitkevičius bandė apžvelgti žmogaus gyvenimą. Jaunystėje daugelis mokosi, kad gautų diplomą, geresnes pareigas ir daugiau pinigų. Paskui sunkiai dirba ir praranda sveikatą.
Senatvėje bando prarastą sveikatą tarsi atpirkti. Bet dažniausiai būna jau per vėlu.
„Kartais aš savo studentams sakau: „Siekti proto – ne visuomet protinga. Protingi negali nuoširdžiai mylėti. Jie per daug neigia. Kam jums diplomas su pagyrimu? Geriau pagyvenkit! Diplomą gausit, kai sulauksit mano amžiaus“, – juokavo docentas.
Ta pati išmintis tinka ir vyresnio amžiaus žmonėms. Daugelis sunkiai išgyvena senatvę. Jie bijo, kad neteks pajamų, kad neturės jėgų, bus kitiems našta. Dėl amžino rūpesčio ateitimi, praranda dabartį. Ir negyvena, o tik rūpinasi.
Daugiau mylėti, mažiau dirbti
Lietuvoje jau penkiasdešimtmečiai save laiko senais. Tačiau, pasak docento, tikrasis senėjimas prasideda tik peržengus 75 metų slenkstį.
Iki to laiko vyresnio amžiaus žmonės dar turi daug gražaus laiko džiaugtis gyvenimu. Šis laikas, pasak J. V. Vaitkevičiaus, – žmogui duota privilegija. Tuomet nereikia dirbti, galima pamatyti rudenį. Galima nuvažiuoti į pajūrį, prisirinkti akmenukų ir ant jų tapyti. Galima klausytis muzikos, lankyti šokių būrelį. Pagaliau pasirūpinti savo sveikata. Užsiimti kūryba, kuriai anksčiau tiesiog nebuvo laiko.
Tai laikas, kai yra kada spinduliuoti meilę savo artimiausiems žmonėms, draugams, buvusiems kolegoms, galiausiai pamirštiems savo jaunystės pomėgiams.
Tai laikas, kai galima daugiau laiko skirti sau. Smulkmeniškai susitvarkyti buitį, kruopščiai susidaryti pirkinių sąrašus, treniruoti smegenis žaidžiant šachmatais, diskutuojant, sprendžiant kryžiažodžius.
Tai laikas, kai gali nejausti streso. Gali lankyti aerobikos užsiėmimus. Treniruoti kūną judėdamas.
Vyresnio amžiaus žmogus jau turi suformuotus visus socialinius įgūdžius. Bet kartais nori, kad jo problemas už jį spręstų kiti. Pavyzdžiui, eina pas gydytoją, kad šis išspręstų jo sveikatos problemą. Bet pirmiausia savo sveikata jis turi pasirūpinti pats. Kartais eina pas gydytoją tiesiog pasikalbėti. „Kam tuomet reikalingas vyras arba žmona? Kam reikalingi vaikai?“ – klausia docentas.
Nenurašyti moteriškumo ir vyriškumo
„Nenustokite būti moterimi ir vyru", – pataria J. V. Vaitkevičius.
Susitvarkykite namus, kad jie būtų patogūs, kad neerzintų jokie nepatogumai. Pasikvieskite draugus. Bendraukite.
Cituodamas daktarę Pamelą de Bler, kuri, būdama 65-erių, parašė knygą „Mitai apie moters amžių“, skirtą penkiasdešimtmetėms ir vyresnėms, lektorius piešė visiškai patrauklų senjorės paveikslą.
Ji dėvi šilko sukneles, sijonus, gražius batus, puošiasi auskarais, ant rankų mūvi daugiau nei po vieną žiedą. Nedėvi liemenuotų drabužių, nepatogių aukštakulnių. Nenešioja į arklio uodegą surištų plaukų. Rankinuke ir kiekvieno palto kišenėje turi po lūpdažį. Jos namuose yra 15 rūšių arbatžolių, daugybė kvepiančiųjų žvakių.
Penkiasdešimtmetė moteris privalo būti drąsi. Kartais paflirtuoti su jaunesniais vyrais. Ji turi savo kompiuterį ir savo slaptažodį. Privalo turėti ir savų paslapčių.
Vyrams docentas taip pat pataria neprarasti vyriškumo. Nuolatos lavinti savo kūną, mankštintis. Pabūti tyloje. Pamedituoti. Kuo rečiau žiūrėti televizorių ir klausytis radijo. Geriau tą laiką paskirti savo moteriai. Kad, pažvelgus į jos akis, pailsėtų širdis.
Ne sena, o išmintinga
Į senatvę, kaip ir į visus kitus žmogaus gyvenimo tarpsnius, reikia žiūrėti išmintingai. Teigiamai į savo senėjimą žiūrintys žmonės gyvena maždaug aštuoneriais metais ilgiau. Teigiamos emocijos turi geros įtakos sveikatai ir ilgesnei gyvenimo trukmei.
Gerontologai žmones iki 40 metų apibūdina kaip „jaunus“, nuo 40 iki 60 – kaip „vidutinio amžiaus“ ir nuo 60 iki 80 – kaip „senus“. Tačiau jau minėta daktarė psichologė P. Bler siūlo kitokius brandaus amžiaus žmonių apibūdinimus.
Žodžiai „senstantis“, „senyvas“, „senutė“, „senukas“ turi neigiamą atspalvį. Jie žeidžia, ypač moteris.
P. Bler siūlo naudoti terminus „išmintinga moteris“ arba „vyresnės kartos moteris“, o „senėjimą“ keisti „raida“ arba „branda“.
Pasak mokslininkų, dar visiškai pajėgūs, palyginti sveiki žmonės kartais pradeda iš anksto virkauti dėl ateities. Kas bus, kai jie negalės matyti, vaikščioti. Tačiau kol kas taip nėra ir nereikia užteršti širdies neigiamomis emocijomis ir specialiai gadinti savo sveikatos.
Net būnant aštuoniadešimties metų galima gyventi visavertiškai, rasti įdomių užsiėmimų ir senatvės nelaikyti katastrofa.
Autorės nuotr.
PRIVILEGIJA: Šiaulių universiteto docentas Jūra Vladas Vaitkevičius į senatvę ragina žiūrėti kaip į privilegiją.