„Šypsokis, net jeigu negali“

„Šyp­so­kis, net jei­gu ne­ga­li“

Taip sa­ko tri­jų vai­kų ma­ma, 60-me­tė Ni­jo­lė Leng­vi­nie­nė, šian­dien švy­tin­ti ir ple­ve­nan­ti tar­si tie spal­vo­ti ba­lio­nai, ša­lia ku­rių ji nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja. Mo­te­ris juo­kia­si: net „leng­vai“ skam­ban­ti jos pa­var­dė pa­dė­jo ne­pa­lūž­ti už­klu­pus dep­re­si­jai. Atė­ju­si į re­dak­ci­ją ji sa­kė no­rin­ti įkvėp­ti tuos, ku­rie dep­re­si­ją prii­ma kaip ga­lu­ti­nį nuo­spren­dį.

„Rei­kia kreip­tis į me­di­kus, gy­dy­tis, bet rei­kia dirb­ti ir pa­čiam su sa­vi­mi, pa­keis­ti ap­lin­ką ir tu­rė­ti tiks­lą ne tik pa­sveik­ti, bet dar di­des­nį“, – sa­ko mo­te­ris, šian­dien gy­ve­nan­ti tarp Lie­tu­vos, Vo­kie­ti­jos ir Is­pa­ni­jos.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

– Jūs se­niai do­mi­tės svei­ka gy­ven­se­na, esa­te svei­kuo­lė. Kaip jus pa­si­vi­jo dep­re­si­ja?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ba­da­vi­mo. 1994 me­tais mes, trys mo­te­rys iš Gruz­džių, nu­va­žia­vo­me į Pa­lan­gą, į svei­kos gy­ven­se­nos šven­tę, ku­ri vyks­ta pa­sku­ti­nį ge­gu­žės sa­vait­ga­lį. Man ten vis­kas pa­ti­ko, bu­vo įdo­mu! Bet ne iki ga­lo įsi­skai­čiau apie ba­da­vi­mą, ne­sup­ra­tau, kad Po­lis Bre­gas (svei­ko gy­ve­ni­mo pro­pa­guo­to­jas, kny­gų au­to­rius) ba­da­vo, bet tu­rė­jo de­šimt jach­tų ir jo­kių rū­pes­čių. O kai aš pra­dė­jau ba­dau­ti – trys vai­kai, na­mai, kar­vės, kiau­lės, pu­sant­ro eta­to mo­kyk­lo­je... Sep­tin­tą ba­da­vi­mo die­ną aš išė­jau iš ri­kiuo­tės, pra­dė­jau nu­si­šne­kė­ti.

Tai bu­vo vi­siš­kas ba­da­vi­mas – tik van­duo.

Ma­no drau­gės me­di­kės sa­kė, kad su­tri­ko psi­chi­ka ir iš­ve­žė į li­go­ni­nę. Vė­liau man aiš­ki­no, kad aš ap­skri­tai ne­ga­liu ba­dau­ti. O aš sa­kiau, kad man nie­ko nė­ra!

Li­go­ni­nė­je, pa­me­nu, kaip kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je ma­ne pa­gul­dė šal­to­je pa­la­to­je. Ry­tą man grū­do mais­tą, o aš ži­no­jau, kad ne­ga­liu tiek val­gy­ti po il­go ba­da­vi­mo. Išsp­jo­viau, ta­da man vais­tų pri­lei­do.

Vi­siems bu­vo šo­kas.

Kai iš­ra­šė iš li­go­ni­nės, bai­gė­si biu­le­te­nis ir – eik į dar­bą. O man pra­si­dė­ju­si juo­da dep­re­si­ja. Aš nak­tį pra­bus­da­vau ir pla­nuo­da­vau sa­vi­žu­dy­bę: nu­va­žiuo­siu į Šiau­lius, nu­šok­siu nuo aukš­čiau­sio na­mo... ne – po ma­ši­na pa­lį­siu, bet ne, žmo­gus tu­rės at­sa­ky­ti... ta­da nu­si­skan­din­siu tven­ki­ny­je. Da­bar su­pran­tu žmo­nes, ku­rie apie tai gal­vo­ja.

Kai nuo pa­skir­tų vais­tų aš iš­griu­vau, ma­ne pa­žįs­ta­ma gy­dy­to­ja pa­si­gul­dė į sa­vo sky­rių. Tik po dvie­jų sa­vai­čių pra­dė­jau kal­bė­tis su ten bu­vu­sio­mis mo­te­ri­mis. Vis­kas iš­si­de­ri­no.

– Dėl li­gos ne­te­ko­te ir dar­bo mo­kyk­lo­je?

– Taip, sa­kė, kad aš ne­ga­lė­siu dirb­ti. Man siū­lė kreip­tis į dar­bo gin­čų ko­mi­si­ją, bet ne­si­krei­piau, dar vy­rą bū­tų at­lei­dę. Trys ne­pil­na­me­čiai vai­kai... Vė­liau su vy­ru iš­si­sky­rė­me, prieš ket­ve­rius me­tus jis mi­rė.

Da­bar, kai ver­ti­nu si­tua­ci­ją, ma­tau, kad toks bu­vo ma­no ke­lias. Sa­kau ačiū, kad ma­ne ta­da at­lei­do.

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų po­ky­čiai?

– Po­ky­čiai pra­si­dė­jo dar li­go­ni­nė­je. Ma­no šei­ma vi­są lai­ką bu­vo ti­kin­ti, kad yra kaž­ko­kia jė­ga, ku­ri tau pa­de­da. Li­go­ni­nė­je aš mels­da­vau­si ir ti­kė­ji­mas man pa­dė­jo. Lan­kiau mi­šias baž­ny­čio­je, at­si­ra­do S. La­za­re­vo kny­gos „Kar­mos diag­nos­ti­ka“ ir ki­tos. Pra­dė­jau su­vok­ti, kad esu Aš, kad tu­riu sau pa­dė­ti.

Vo­kie­ti­jo­je iki šiol pa­slap­čio­mis ei­na­ma pas psi­chiat­rus, o Lie­tu­vo­je, įsi­vaiz­duo­ja­te, koks bu­vo po­žiū­ris prieš 24-erius me­tus? Ir dar – kai­me?

Įsit­rau­kiau į Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos veik­lą. Prieš tai įkū­riau svei­kos gy­ven­se­nos klu­bą Gruz­džiuo­se. Pra­dė­jau lan­ky­ti ang­lų kur­sus pa­gal kaž­ko­kį pro­jek­tą.

Vi­sur ieš­ko­jau dar­bo, bet pa­ro­dy­da­vau do­ku­men­tus, kad tu­riu ne­ga­lią, vi­sos du­rys bū­da­vo už­da­ro­mos. Ma­ma ži­no­jo, kad ieš­kau dar­bo ir vie­ną die­ną pa­skam­bi­no: „Vo­kie­ti­jo­je yra dar­bas“. Nus­te­bau: „Ma­ma, vi­sa­da sa­ky­da­vai, kad nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti?“ O ji sa­ko: „Nie­ko ne­bus, tu tu­ri iš­va­žiuo­ti“.

Taip prieš 15 me­tų iš­va­žia­vau į Vo­kie­ti­ją. Kal­bos be­veik ne­mo­kė­jau, įsi­dar­bi­nau na­mų ūkio eko­no­me vie­no­je šei­mo­je. Mo­kyk­lo­je bu­vau dės­čiu­si eko­no­mi­ką, bu­hal­te­ri­ją, že­mės ūkio pa­grin­dus ir mais­to ga­my­bos tech­no­lo­gi­ją. Ka­dan­gi bu­vau bai­gu­si ku­li­na­ri­jos ir kon­di­te­ri­jos stu­di­jas, įsi­dar­bi­nau res­to­ra­ne.

Kai mi­rė tė­ve­lis, grį­žau į Lie­tu­vą, sa­kiau, kad nie­kur ne­be­va­žiuo­siu, bet vėl iš­va­žia­vau į Vo­kie­ti­ją. Ta­da pra­dė­jau lan­ky­ti vo­kie­čių kal­bos kur­sus, įsi­dar­bi­nau ap­žel­di­ni­mo fir­mo­je land­šaf­ti­nin­ke. Dar bai­giau pė­dų ref­lek­si­nio ma­sa­žo kur­sus. Ir jo­kių tab­le­čių ne­be­rei­kė­jo, nors man nu­sta­ty­tas 35 pro­cen­tų dar­bin­gu­mas.

– Bet vė­liau grį­žo­te į Lie­tu­vą?

– Ka­dan­gi duk­rai dar rei­kė­jo baig­ti mo­kyk­lą, grį­žau į Klai­pė­dą. 2007 me­tų ru­de­nį įsi­dar­bi­nau gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je duk­ra mo­kė­si. Pa­si­siū­liau eko­no­mi­kos dės­ty­to­ja. 10 me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo jau tu­rė­jau. Ma­ne priė­mė ir du kar­tus per sa­vai­tę tu­rė­da­vau pa­mo­kų.

Per tuos me­tus Klai­pė­do­je bai­giau gi­dų kur­sus. 2008 me­tais ga­vau gi­do pa­žy­mė­ji­mą ir pir­mą­ją eks­kur­si­ją – vo­kie­čiams iš krui­zi­nio lai­vo. Į Pa­lan­gą, Ni­dą ar į Klai­pė­dą. Pas­kui pra­dė­jau ves­ti Bal­ti­jos tu­rus. Kol kas pri­stab­džiau šią veik­lą. Ne­ga­liu pa­kęs­ti biz­nio, kai rei­kia ves­ti tu­ris­tus į bran­giau­sius res­to­ra­nus...

– O kaip jūs at­si­dū­rė­te Is­pa­ni­jo­je?

– Vie­nas drau­gas vo­kie­tis pa­siū­lė: gal no­ri žie­mai į Ka­na­rų sa­las? Jis ten va­žiuo­ja kas­met. Iš­va­žia­vau į La Pal­mos sa­lą, ten po pus­me­tį pra­leis­da­vau sep­ty­ne­rius me­tus. Pra­dė­jau lan­ky­ti is­pa­nų kal­bos kur­sus, iš­mo­kau is­pa­nų.

Svei­kuo­lių ju­dė­ji­me man la­bai daug pa­dė­jo Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė, pa­kvie­čiau ją at­va­žiuo­ti. Pri­si­jun­gė dar bend­ra­min­čių ir pra­dė­jo­me or­ga­ni­zuo­ti lapkričio–kovo mė­ne­siais svei­ka­tin­gu­mo sto­vyk­las. Aš iš pra­džių ten ga­min­da­vau val­gį su­ba­lan­suo­tai mi­ty­bai. Ir šie­met ko­vą va­žiuo­siu į sto­vyk­lą La Pal­mo­je. Sa­la la­bai ra­mi. Ten mėgs­tu ei­ti į žy­gius.

– Klau­san­tis jū­sų, at­ro­do, kad su­si­dū­ru­si su li­ga ka­bi­no­tės už vis­ko – kur­sai, už­sie­nis, sto­vyk­los. Bet ar vi­si ga­li sau taip pa­dė­ti?

– Tu­ri išei­ti iš sa­vo ap­lin­kos. Su­si­tik­ti su ki­to­kiais žmo­nė­mis.

Man pa­dė­jo au­to­ge­ni­nės tre­ni­ruo­tės, lan­kiau daug se­mi­na­rų Vo­kie­ti­jo­je, me­di­ta­ci­nius šo­kius. Žmo­gui rei­kia tu­rė­ti į ką at­si­rem­ti. Tu ei­ni į baž­ny­čią, nes no­ri tu­rė­ti kaž­ką ap­čiuo­pia­mo. Štai – elekt­ra, tu jos ne­sup­ran­ti, bet ji yra.

Ti­kiu, kad žmo­nės yra su­tver­ti gy­ven­ti čia lai­min­gai. Bet nuo­sa­vy­bės tu­rė­ji­mas vi­sus mus su­ga­di­no.

Pri­si­me­nu, kai va­do­va­vau neį­ga­lių­jų drau­gi­jai Gruz­džiuo­se, ji man la­bai pa­dė­jo. Neį­ga­lie­ji va­žiuo­da­vo į ke­lio­nes, jie taip vis­ko no­rė­jo! Ir ma­ne jie la­bai įkvė­pė.

Ži­no­ma, rei­kia kreip­tis į gy­dy­to­jus. Tai, kas bu­vo prieš 24-erius me­tus, kai man rei­kė­jo pa­gal­bos, da­bar la­bai pa­si­kei­tę: me­no, mu­zi­kos te­ra­pi­ja, spor­tas. Gal rei­kės ir vais­tus ger­ti, da­bar jie ki­to­kie, nei te­ko man. Bet kar­tu rei­kia dirb­ti pa­čiam su sa­vi­mi. Būk gam­to­je, nors ir ne­no­ri, iš­vesk sa­ve į ko­kį ren­gi­nį. Rei­kia tu­rė­ti tiks­lą – ne tik pa­sveik­ti, bet dar di­des­nį.

Aš sa­ky­da­vau vai­kams: jūs tu­ri­te tu­rė­ti to­kią di­de­lę sva­jo­nę, kad ji bū­tų daug di­des­nė už rū­pes­čių kal­ną. Tu tu­ri ją ma­ty­ti! Ir ma­no sva­jo­nės pil­do­si.

Aš prii­mu sa­ve to­kią, ko­kia esu. O aš esu – nuo­sta­biau­sia, gra­žiau­sia, tur­tin­giau­sia, sim­pa­tiš­kiau­sia!

Bib­li­jo­je yra pa­ra­šy­ta: ne­si­rū­pin­ki­te. Bet jei­gu sa­ky­si „Kal­ne, dink!“, jis ne­dings. O jei­gu kal­ną kiek­vie­ną die­ną su kas­tu­vė­liu po smil­te­lę ka­si – ir nu­ka­si.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Kiek­vie­ną ry­tą da­rau pen­kis Ti­be­to mankš­tos pra­ti­mus, siun­čiu lin­kė­ji­mus vi­siems sa­vo drau­gams ir prie­šams. Tik da­bar jo­kio prie­šo vaiz­do ne­tu­riu. Kai tu my­li sa­ve, spin­du­liuo­ji mei­lę ir ją pri­trau­ki“, – šyp­so­si Ni­jo­lė Leng­vi­nie­nė, pa­dė­ju­si sau ne­pa­lūž­ti.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Žie­mas Ni­jo­lė Leng­vi­nie­nė pra­lei­džia La Pal­mos (Is­pa­ni­ja) sa­lo­je.

La Pal­mos sa­lo­je Ni­jo­lė Leng­vi­nie­nė pra­dė­jo lan­ky­ti dai­lės stu­di­ją, dar ku­ria ei­lė­raš­čius.