
Naujausios
„Šypsokis, net jeigu negali“
Taip sako trijų vaikų mama, 60-metė Nijolė Lengvinienė, šiandien švytinti ir plevenanti tarsi tie spalvoti balionai, šalia kurių ji nusifotografuoja. Moteris juokiasi: net „lengvai“ skambanti jos pavardė padėjo nepalūžti užklupus depresijai. Atėjusi į redakciją ji sakė norinti įkvėpti tuos, kurie depresiją priima kaip galutinį nuosprendį.
„Reikia kreiptis į medikus, gydytis, bet reikia dirbti ir pačiam su savimi, pakeisti aplinką ir turėti tikslą ne tik pasveikti, bet dar didesnį“, – sako moteris, šiandien gyvenanti tarp Lietuvos, Vokietijos ir Ispanijos.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
– Jūs seniai domitės sveika gyvensena, esate sveikuolė. Kaip jus pasivijo depresija?
– Viskas prasidėjo nuo badavimo. 1994 metais mes, trys moterys iš Gruzdžių, nuvažiavome į Palangą, į sveikos gyvensenos šventę, kuri vyksta paskutinį gegužės savaitgalį. Man ten viskas patiko, buvo įdomu! Bet ne iki galo įsiskaičiau apie badavimą, nesupratau, kad Polis Bregas (sveiko gyvenimo propaguotojas, knygų autorius) badavo, bet turėjo dešimt jachtų ir jokių rūpesčių. O kai aš pradėjau badauti – trys vaikai, namai, karvės, kiaulės, pusantro etato mokykloje... Septintą badavimo dieną aš išėjau iš rikiuotės, pradėjau nusišnekėti.
Tai buvo visiškas badavimas – tik vanduo.
Mano draugės medikės sakė, kad sutriko psichika ir išvežė į ligoninę. Vėliau man aiškino, kad aš apskritai negaliu badauti. O aš sakiau, kad man nieko nėra!
Ligoninėje, pamenu, kaip koncentracijos stovykloje mane paguldė šaltoje palatoje. Rytą man grūdo maistą, o aš žinojau, kad negaliu tiek valgyti po ilgo badavimo. Išspjoviau, tada man vaistų prileido.
Visiems buvo šokas.
Kai išrašė iš ligoninės, baigėsi biuletenis ir – eik į darbą. O man prasidėjusi juoda depresija. Aš naktį prabusdavau ir planuodavau savižudybę: nuvažiuosiu į Šiaulius, nušoksiu nuo aukščiausio namo... ne – po mašina palįsiu, bet ne, žmogus turės atsakyti... tada nusiskandinsiu tvenkinyje. Dabar suprantu žmones, kurie apie tai galvoja.
Kai nuo paskirtų vaistų aš išgriuvau, mane pažįstama gydytoja pasiguldė į savo skyrių. Tik po dviejų savaičių pradėjau kalbėtis su ten buvusiomis moterimis. Viskas išsiderino.
– Dėl ligos netekote ir darbo mokykloje?
– Taip, sakė, kad aš negalėsiu dirbti. Man siūlė kreiptis į darbo ginčų komisiją, bet nesikreipiau, dar vyrą būtų atleidę. Trys nepilnamečiai vaikai... Vėliau su vyru išsiskyrėme, prieš ketverius metus jis mirė.
Dabar, kai vertinu situaciją, matau, kad toks buvo mano kelias. Sakau ačiū, kad mane tada atleido.
– Nuo ko prasidėjo jūsų pokyčiai?
– Pokyčiai prasidėjo dar ligoninėje. Mano šeima visą laiką buvo tikinti, kad yra kažkokia jėga, kuri tau padeda. Ligoninėje aš melsdavausi ir tikėjimas man padėjo. Lankiau mišias bažnyčioje, atsirado S. Lazarevo knygos „Karmos diagnostika“ ir kitos. Pradėjau suvokti, kad esu Aš, kad turiu sau padėti.
Vokietijoje iki šiol paslapčiomis einama pas psichiatrus, o Lietuvoje, įsivaizduojate, koks buvo požiūris prieš 24-erius metus? Ir dar – kaime?
Įsitraukiau į Lietuvos universitetų moterų asociacijos veiklą. Prieš tai įkūriau sveikos gyvensenos klubą Gruzdžiuose. Pradėjau lankyti anglų kursus pagal kažkokį projektą.
Visur ieškojau darbo, bet parodydavau dokumentus, kad turiu negalią, visos durys būdavo uždaromos. Mama žinojo, kad ieškau darbo ir vieną dieną paskambino: „Vokietijoje yra darbas“. Nustebau: „Mama, visada sakydavai, kad niekur nereikia važiuoti?“ O ji sako: „Nieko nebus, tu turi išvažiuoti“.
Taip prieš 15 metų išvažiavau į Vokietiją. Kalbos beveik nemokėjau, įsidarbinau namų ūkio ekonome vienoje šeimoje. Mokykloje buvau dėsčiusi ekonomiką, buhalteriją, žemės ūkio pagrindus ir maisto gamybos technologiją. Kadangi buvau baigusi kulinarijos ir konditerijos studijas, įsidarbinau restorane.
Kai mirė tėvelis, grįžau į Lietuvą, sakiau, kad niekur nebevažiuosiu, bet vėl išvažiavau į Vokietiją. Tada pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus, įsidarbinau apželdinimo firmoje landšaftininke. Dar baigiau pėdų refleksinio masažo kursus. Ir jokių tablečių nebereikėjo, nors man nustatytas 35 procentų darbingumas.
– Bet vėliau grįžote į Lietuvą?
– Kadangi dukrai dar reikėjo baigti mokyklą, grįžau į Klaipėdą. 2007 metų rudenį įsidarbinau gimnazijoje, kurioje dukra mokėsi. Pasisiūliau ekonomikos dėstytoja. 10 metų pedagoginio darbo jau turėjau. Mane priėmė ir du kartus per savaitę turėdavau pamokų.
Per tuos metus Klaipėdoje baigiau gidų kursus. 2008 metais gavau gido pažymėjimą ir pirmąją ekskursiją – vokiečiams iš kruizinio laivo. Į Palangą, Nidą ar į Klaipėdą. Paskui pradėjau vesti Baltijos turus. Kol kas pristabdžiau šią veiklą. Negaliu pakęsti biznio, kai reikia vesti turistus į brangiausius restoranus...
– O kaip jūs atsidūrėte Ispanijoje?
– Vienas draugas vokietis pasiūlė: gal nori žiemai į Kanarų salas? Jis ten važiuoja kasmet. Išvažiavau į La Palmos salą, ten po pusmetį praleisdavau septynerius metus. Pradėjau lankyti ispanų kalbos kursus, išmokau ispanų.
Sveikuolių judėjime man labai daug padėjo Ksavera Vaištarienė, pakviečiau ją atvažiuoti. Prisijungė dar bendraminčių ir pradėjome organizuoti lapkričio–kovo mėnesiais sveikatingumo stovyklas. Aš iš pradžių ten gamindavau valgį subalansuotai mitybai. Ir šiemet kovą važiuosiu į stovyklą La Palmoje. Sala labai rami. Ten mėgstu eiti į žygius.
– Klausantis jūsų, atrodo, kad susidūrusi su liga kabinotės už visko – kursai, užsienis, stovyklos. Bet ar visi gali sau taip padėti?
– Turi išeiti iš savo aplinkos. Susitikti su kitokiais žmonėmis.
Man padėjo autogeninės treniruotės, lankiau daug seminarų Vokietijoje, meditacinius šokius. Žmogui reikia turėti į ką atsiremti. Tu eini į bažnyčią, nes nori turėti kažką apčiuopiamo. Štai – elektra, tu jos nesupranti, bet ji yra.
Tikiu, kad žmonės yra sutverti gyventi čia laimingai. Bet nuosavybės turėjimas visus mus sugadino.
Prisimenu, kai vadovavau neįgaliųjų draugijai Gruzdžiuose, ji man labai padėjo. Neįgalieji važiuodavo į keliones, jie taip visko norėjo! Ir mane jie labai įkvėpė.
Žinoma, reikia kreiptis į gydytojus. Tai, kas buvo prieš 24-erius metus, kai man reikėjo pagalbos, dabar labai pasikeitę: meno, muzikos terapija, sportas. Gal reikės ir vaistus gerti, dabar jie kitokie, nei teko man. Bet kartu reikia dirbti pačiam su savimi. Būk gamtoje, nors ir nenori, išvesk save į kokį renginį. Reikia turėti tikslą – ne tik pasveikti, bet dar didesnį.
Aš sakydavau vaikams: jūs turite turėti tokią didelę svajonę, kad ji būtų daug didesnė už rūpesčių kalną. Tu turi ją matyti! Ir mano svajonės pildosi.
Aš priimu save tokią, kokia esu. O aš esu – nuostabiausia, gražiausia, turtingiausia, simpatiškiausia!
Biblijoje yra parašyta: nesirūpinkite. Bet jeigu sakysi „Kalne, dink!“, jis nedings. O jeigu kalną kiekvieną dieną su kastuvėliu po smiltelę kasi – ir nukasi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Kiekvieną rytą darau penkis Tibeto mankštos pratimus, siunčiu linkėjimus visiems savo draugams ir priešams. Tik dabar jokio priešo vaizdo neturiu. Kai tu myli save, spinduliuoji meilę ir ją pritrauki“, – šypsosi Nijolė Lengvinienė, padėjusi sau nepalūžti.
Asmeninė nuotr.
Žiemas Nijolė Lengvinienė praleidžia La Palmos (Ispanija) saloje.
La Palmos saloje Nijolė Lengvinienė pradėjo lankyti dailės studiją, dar kuria eilėraščius.