
Naujausios
Valentina Ežerskienė: „Judėsi – gyvensi“
Prieš mėnesį 77 metų gimtadienį atšventusiai šiaulietei Kotrynai Valentinai Ežerskienei energijos ir pozityvumo galėtų pavydėti dauguma net gerokai jaunesnių žmonių. Karę savanorę, sportininkę galima išvysti 20, 30 ir net 50 kilometrų pėsčiųjų žygiuose, bėgimuose ir net besimaudančią lediniame vandenyje.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Bėgimas su naikintuvais paliko didelį įspūdį
Prieš porą savaičių moteris dalyvavo „Runway Run“ bėgime Aviacijos bazės pakilimo-tūpimo taku. „Dabar tik retkarčiais prabėgu. Po klubo sąnario operacijos gydytojai neleidžia daug lakstyti“, – sako buvusi bėgikė.
Tačiau pagundai bėgti lėktuvų pakilimo-tūpimo taku neatsispyrė. „Esu labai laiminga. Tokia graži šventė. Per gyvenimą visokių startų esu turėjusi, bet šitas buvo kažkas nepaprasto, kai kartu lėktuvai išėjo!“ – prisiminusi džiaugiasi moteris ir žada kitais metais paraginti bėgime dalyvauti visus savo draugus ir pažįstamus.
V. Ežerskienė nekėlė sau tikslų kuo greičiau prabėgti tris kilometrus, tiesiog mėgavosi bėgimu, bendravo su greta bėgančiais. Moterį prajuokino bėgimo dalyvis su dideliu šunimi. Po dviejų kilometrų šunelis pavargo ir nebenorėjo bėgti. Šeimininkui jį teko paimti ant rankų ir nešti iki finišo. „Matyt, šuo tik prieš televizorių pratęs gulėti“, – juokavo moteris.
Greta bėgo ir ispanai, su vienu jų, pasipuošusiu tigro kostiumu, moteris net nusifotografavo, tik gailėjosi, kad angliškai vos kelis žodžius supranta, todėl nepavyko pasikalbėti.
Bėgime V. Ežerskienė sutiko ir vyresnių už save dalyvių. Vienas vyriškis ne bėgo, o ėjo. „O ko negaliu prasieiti? Taip smagu“, – vyriškio žodžius prisimena Valentina.
Žygių dalyvė
Dabar V. Ežerskienė dažniau žygiuoja. Beveik nepraleidžia nė vieno žygio partizanų keliais. Savaitgalį moteris rengėsi dalyvauti Tauragės rajone 30 kilometrų pėsčiųjų žygyje „Kęstutėnai“, skirtame Jungtinės Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanams atminti.
Šį savaitgalį moteris Tauragės rajone dalyvavo pėsčiųjų žygyje "Kęstutėnai", skirtame Jungtinės Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanams atminti. Įveikti 20 kilometrų neprireikė nė keturių valandų. "Oras pasitaikė puikus, nors iš ryto buvo debesuota. Labai gražios vietos, gerai viskas sekėsi. Man, buvusiai maratonininkei, toks atstumas vieni juokai", – šypsodamasi įspūdžiais dalijosi žygeivė.
V. Ežerskienė su nekantrumu laukia gegužės mėnesį Kurtuvėnuose vyksiančio pėsčiųjų žygio, skirto knygnešiams atminti.
Prieš tris savaites dalyvavo žygyje „Tauriečiai“ Šakių rajone. 27 kilometrų žygis buvo skirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams atminti.
Kasmet rudenį dalyvauja žygyje „Pergalių ir kovų keliais“ Radviliškio rajone. Yra ėjusi 30, 50 kilometrų. „Šiemet man jau liepė šimtą eiti, bet nerizikuosiu. Per daug“, – sako moteris.
Pasak žygeivės, jau ir 50 kilometrų nėra lengvas žygis, paskausta ne tik kojas, bet ir pečius. „Mums, vyresniems, geriausia eiti iki 30 kilometrų.“
Pernai V. Ežerskienę žygyje „Pergalių ir kovų keliais“ buvo galima išvysti ne kaip žygeivę, o kaip karę savanorę, žygeiviams dalijančią kareivišką košę. „Mane pernai nuėmė nuo žygio, sako, tu vyresnė, moki šeimininkauti. Bet aš iš anksto praėjau, distanciją matavom kartu su žygio organizatoriumi Nerijumi Kundrotu. Pavargom. Jis sako: „Aš tau užskaitysiu, tu praėjai kaip zuikis.“
Moteris dalyvauja ir įvairiuose kituose pėsčiųjų žygiuose. „Lietuva tokia graži, tokių nuostabių vietų pamatai! Gargždai, Kaunas, praeitais metais Klaipėda, Palanga, užpraeitais Kretinga, kur šiemet – nežinau“, – kitų žygių maršrutus vardija žygeivė.
Neseniai V. Ežerskienė atrado šiaurietiško ėjimo lazdas ir po parką bei į žygius vaikšto su jomis. Nebaisūs žygeivei nei kalnai, nei pakalnės, nei klaidūs miško keliukai, nei pelkės, nors pasitaiko visko: ir paklysti, ir purvynus išbraidyti.
„Svarbiausia patogūs batai, kad nespaustų, – pataria žygeivė. – Kojinės – medvilninės arba vilnonės, pagal sezoną. Apsirengti reikia pagal orą, kad nebūtų per šalta ir kad nesukaistumėte. Maitinimo punktai žygiuose paprastai būna, duoda ir vandens, bet atsargai reikia pasiimti vandens buteliuką, bananą kokį.“
V. Ežerskienė į žygius eina kaip į šventę, pasipuošia pačios megzta trispalve kepurėle, užsiriša dovanų gautą juostą su Lietuvos atributika.
Savanorė
Vilniuje Sausio 13-ąją V. Ežerskienė dalyvavo kasmetiniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtame žuvusiems 1991 metų Lietuvos laisvės gynėjams atminti. „Pratipenau“, – patikslina moteris.
Moteris prisiminusi tų metų įvykius ir dabar sunkiai sulaiko ašaras. Keturias dienas V. Ežerskienė 1991-ųjų sausį budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto. Buvo ten ir lemtingąją naktį.
„Prisimenu tik tiek, kad kažkas šalia sprogo. Matau, kad žmonės bėga, kažką šaukia, bet nieko negirdžiu. Visur dūmai. Kažkas mane paėmė į medicinos punktą, paskui paleido. Neprisimenu, kaip atsidūriau prie Parlamento rūmų. Vėliau ten sutikti draugai pasakojo, kad atrodžiau kaip nesava. Buvau apdujus, priglušinta“, – pasakoja laisvės gynėja.
Nuo tada V. Ežerskienė tapo kare savanore. Kariuomenėje jau 25 metus, yra atsargos karo medikė.
Moteris įsitikinusi, kad ir seni žmonės kariuomenėje yra svarbūs ir karo atveju gali būti labai naudingi. Savanoriai nuolat dalyvauja pratybose, apmokymuose. Neseniai teko išbandyti švediškus ginklus, bet karei jie nelabai patiko, per sunkūs.
Judėti – malonu
V. Ežerskienė yra Šiaulių sporto veteranų klubo narė nuo pat jo įkūrimo pradžios – jau 20 metų. Sportuoja ir su bendraklubiais, tačiau save laiko individualiste. Kai yra noro, išeina pasivaikščioti po parką su šiaurietiškomis lazdomis, nueina 2–5 kilometrus, o kartais ir dešimt.
„Neseniai kiškutį mačiau. Miške nepamatysi, o čia – parke! Žiūriu moterytės ant suoliuko sėdi, klausiu, ko nevaikšto. Viena trimis metais, kita penkiais už mane jaunesnės, o jau iki suoliuko vos beateina“, – stebisi V. Ežerskienė.
Ir maudynių sezonas sportininkei – ištisus metus. Sėda ant dviračio ir mina prie Rėkyvos ežero ar prie kokio tvenkinio, išsimaudo ir smagi parmina namo.
„Judėsi – gyvensi, nejudėsi – viskas“, – įsitikinusi moteris.
Tik jokių dietų medike ilgus metus dirbusi moteris nepripažįsta, skeptiškai žiūri į sveikuolių mokyklas, kuriose žmonės laikomi pusbadžiu, nualinami, o grįžę namo persivalgo ir vėl ima pilnėti.
„Valgau viską, bet atsargiai. Moterų priešai yra druska ir cukrus. Pati vengiu ir kitiems patariu. Aš daug judu, todėl man ir mėsytės reikia, ir duonos. Nemėgstu saldumynų, tortų nevalgau. Atsigeriu vandens, sulčių, kurių pati pasidarau“, – pasakoja V. Ežerskienė.
Dar viena geros savijautos paslaptis – miegas. Moteris anksti eina miegoti – apie 20 valandą, o keliasi 6–7 valandą. „Vyresnio amžiaus žmogui, kaip vaikui, reikia ir pietų pagulėti“, – šypsosi pašnekovė.
Sportuoja visa šeima
V. Ežerskienė sportuoti pradėjo prieš beveik šešis dešimtmečius. Kaip bėgikė ir maratonininkė yra tapusi Lietuvos, Tarybų Sąjungos, Europos čempione, prizininke. Laurus skynė ir veteranų plaukimo varžybose.
Su sportu savo gyvenimą susiejo ir V. Ežerskienės vaikai. Sūnus Mindaugas – garsus imtynininkas, trijų olimpiadų dalyvis, dabar treneris, dukra Vilma – Lietuvos plaukimo čempionė, taip pat dirba trenere.
„Turiu keturis anūkus: du berniukus ir dvi mergaites, tik Dievas pamiršo pamaišyti. Sūnus turi berniukus, o dukra – mergaites, kaip ir mama – abi plaukikės. Kartais manęs klausia, kaip čia yra, kad sūnus imtynininkas, dukra plaukikė, o aš bėgikė. Aš vaikams nenurodžiau, sakiau eiti ten, kur širdis linksta“, – pasakoja moteris.
2009 metais V. Ežerskienė buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, o 2013-aisiais – Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
APDOVANOJIMAS: 2013 metais Valentina Ežerskienė už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
RENGINYS: Pasipuošusi pačios megzta trispalve kepuraite ir šaliku su šalies tributika V. Ežerskienė šiemet sudalyvavo neišdildomą įspūdį palikusiame „Runway Run“ bėgime Aviacijos bazės pakilimo-tupimo taku.
JUDĖJIMAS: Valentina Ežerskienė sako: „Judėsi – gyvensi, nejudėsi – viskas.“