Naujausios
Vėžys kabo lyg prakeiksmas
Šiaulietė Janina kitais metais švęs septyniasdešimties metų jubiliejų. Iki jo ėjusi sunkiu keliu: vaikystėje teko kęsti tremties badą, jaunystėje tautiečių atstūmimą gimtinėje, taurelę mėgstančio vyro draugiją, o vėliau – ir karą su krūties vėžiu. „Lyg prakeiksmas kabo – mama sirgo ir mudvi su sese sirgom“, –sako moteris.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Suvoktas jausmas – ramybė
Ponia Janina, paprašyta papasakoti savo ligos istoriją, suglumusi paklausia – „kam reik?“. Tačiau tuoj pat sutinka priimti į svečius su sąlyga: „Be fotografijų, ne ta naujiena, kad garsiai reikėtų girtis.“
Prie jos namuko nedidelis kiemas, jame stovi stalelis ir suolas dviem žmonėms. Ant jo sėdėdama pasitinka.
Pakviečia prisėsti. Čia mėgsta sėdėti su jaunesne seserimi, kai ją atveža vaikai pasisvečiuoti, viena kita kaimynė parymoti užsuka.
Pro vartelius įsliūkina juodas katinas ir užšoka jai ant kelių – „Princas“, – pristato augintinį.
„Ką nori sužinoti?“ – tiesmukai paklausia. Pažiūrėjusi į akis nusišypso ir nueina į namuką. Iš jo išeina už kelių minučių, pakviečia į vidų – užkaistas arbatinukas, katinas jau miega ant palangės, ant stalo padėtas „Šiaulių krašto“ numeris. Jį skaito daugiau nei dešimtmetį.
„Istorijas mėgstu. Nesmagu būna dėl neteisybės, dėl miesto, skurdo, į kurį esame papuolę, jauni žmonės bėga, o kažkada mes taip veržėmės į Lietuvą“, – sakė moteris.
Žvilgsnį nukreipdama per langą prisipažįsta – gerai dabar ji gyvenanti, ramiai.
Ragavusi tremties skonį, nešiojusi tremtinės „kuprą“ sovietinėje Lietuvoje, vyro stumdyta, ponia Janina dabar mėgaujasi ramia senatve: gauna pensiją, turi namuką, „prietelkų“, seserį, pažiūri televizorių, paklauso radijo, perskaito laikraštį: „O ko benorėti geriau?“
Vaikystės vaizdai senatvėje
Dažnai prisimena vaizdinius iš trėmimo, gyvenimo Sibire, Irkutsko srityje. Kaulus stingdantį šaltį ir amžiną badą. Tėvelis buvo sušaudytas Lietuvoje, miškuose. Mama su dviem dukterimis įgrūstos į vagoną ir išsiųstos į nežinią.
„Vien žodis „Lietuva" jau buvo tikslas ir viltis kabintis į gyvenimą. Tik apie tai galvojom. Mama sakydavo, dar pakentėkim, dar truputėlį... Mūsų laukia namie. Sakydavo, įsivaizduok, Janike, kaip mums bus gerai namie, savo sodnely“, – prisiminė mamos žodžius ponia Janina.
Po kelerių metų tremties motina su dviem dukterimis gavo leidimą sugrįžti į Lietuvą. Skubėjusios, rinkusios daiktus, bėgusios atsisveikinti su savais tapusiais žmonėmis. Visą kelią lietuviškas dainas niūniavo.
„Niekas nelaukė. Namai užimti. Sodnelis iškirstas ir sukūrentas. Nieko kito negirdėjom, tik šnabždesius už nugarų, iš visur varė kaip svetimas. Kai kurie giminės išsižadėjo, duris prieš nosį užtrenkė. Svetimi kampą davė, ne savi“, – širdies skausmu prabilo prisiminimai.
Įsidarbinusi kolūkyje Tauragės rajone jėgų negailėjo, norėjo, kad per darbą pripažintų. Gavusi apdovanojimų už sąžiningą, kruopštų ir rezultatų pasiekiantį darbą, pajuto ir kaimynų prielankumą. Darbštuolės garsas siekė ir kitus kaimus, tad ir jaunikių dėmesio sulaukdavo.
„Bijojau. Visų žmonių bijojau: kad išduos, paniekins, atstums. Tylenė buvau. Namie patyliukais dainą užtraukdavau. Žmonėse mokėjau akis nuleidusi tylėti. Taip į galvą įdėta buvo“, – sakė moteris.
Mitai apie užkrečiamumą
Šeimą sukūrusi susilaukė dviejų pametinukų sūnų. Prisimena sunkų laiką: maži vaikai, darbas kolūkyje, namų ruoša, piktas vyras, nepriteklius.
„Tada meilių nebūdavo. Vyrui kas nors nepatiko – pastūmė, supyko ko, išėjo. Taip ir gyvenome. Vargas, ne gyvenimas“, – numoja ponia Janina.
Vargo ratuose besisukdama sužinojo skaudžią žinią – Šiauliuose mirė su dukra, Janinos seserimi, gyvenusi mama.
Po laidotuvių sesuo papasakojo, kad mamai buvęs krūties vėžys. Mama kantriai tylėjo, nepasakojo apie pakitimus, kai skausmo iškęsti nebegalėjo suskubo ieškoti medikų pagalbos. Nuvežus į ligoninę medikai pasakė, kad mamos dienos suskaičiuotos.
„Tada niekas plačiai nekalbėjo apie tokias ligas. Sakėme, kad nuo širdies ligos mama mirė. Gydytojai nebegalėjo gydyti, nebebuvo prasmės, nes labai išplitęs vėžys buvo“, – pasakojo duktė.
Prieš 30 metų, pasak moters, apie vėžį nekalbėta garsiai, manyta, kad tai yra užkrečiama liga. O ir legenda nepatikėti būdavę sunku, nes susirgdavo vėžiu sirgusio žmogaus artimieji. Net rankas plaudavosi prisilietę prie ligonio.
„Kaip nepatikėsi, jei po mamos mirties praėjus keliems metams ši liga atsirado seseriai! Skambina man į paštą verkdama ir liepia lėkti pas daktarus. Jai rado vėžį – mama gal ir mane apkrėtė“, – prisimena beveik prieš trisdešimt metų buvusį skambutį.
Perspėjimas nuskambėjo laiku
Keletą savaičių ponia Janina liejo ašaras į pagalvę. Vaikai jau buvo užauginti ir išleisti į gyvenimą, tačiau ji bijojo išgirsti, kad serga. Šventai tikėjo, kad apsikrėtė, nors ir nedaug bendravo su sergančia mama.
„Jau mintyse su visais atsisveikinau. Pagrabinę suknikę apgalvojau, kai atvažiavo pas mane sesuo. Ji žinojo, kad pati niekur nejudėsiu iš namų. Tuo labiau ieškoti vėžio. Sesuo buvo sutarusi važiuoti pas daktarus Kaune. Ir mane išsivežė“, – pasakojo istoriją moteris.
Po onkologų tyrimų paaiškėjo, kad guzelis yra ir pas Janiną. Pripažintas pirmosios stadijos vėžys. Tada medikai jai sakė, kad sesuo išgelbėjo jai gyvybę. Abiem seserims paskirtas gydymas.
Cheminių vaistų poveikį pamiršti negali iki šiol. Jautėsi itin blogai, organizme medikamentų ir ligos kova truko ne vieną mėnesį. Gulėdama baltoje ligoninės palatoje jautėsi lyg „spaustų pragaro vartai“.
„Džiaugiausi, kad turiu seserį. Nuolat meldžiausi. Gal tai ir padėjo man susivokti, kad aš turiu gyventi, o ne būti vergė, tarnauti ir paklusti. Kuo man darėsi geriau, tuo tvirčiau žinojau, kaip gyvensiu toliau“, – tvirtai prabilo moteris.
Gyvenimo kryptis – į save
Po gydymo kurso atlikti tyrimai guodė – vėžinių ląstelių nėra, paplitimo į kitus organus neužfiksuota. Sesers būsena buvo panaši. Jos abi spėjo pasirūpinti savimi.
Įtrauktos į vėžiu sirgusių žmonių įskaitą, periodiškai kartu važiuodavo tikrintis. Seseriai buvo susidaręs guzelis po 15 metų, tačiau po ištyrimo paaiškėjo, kad tai gerybinis auglys.
„Baisu būdavo pirmus dešimt metų. Paskui jau ramiau pasidarė. Dabar tik pas šeimos gydytoją nueinu, jei ko prireikia, bet jaučiuosi stipri ir rami“, – šypsojosi ponia Janina.
Po gydymo ji persikraustė pas seserį į Šiaulius, vėliau, vyrui mirus, pardavė namus ir nusipirko savo namus Šiauliuose. Kiekvieną dieną moteris padėkoja už galimybę gyventi naują gyvenimą, atrasti ir mėgautis paprastais, bet maloniais dalykais: skambučiu vaikams, seseriai, ramybe namuose, gera knyga ar katino murkimu.
„Kai stovi prie pragaro vartų, žadi viską atiduoti už gyvenimą, bet kai gauni gyvenimą, jo nebevertini. O aš vertinu. Džiaugiuosi kiekviena diena, noriu, kad ir kiti suprastų, koks didelis ir malonus reikalas – gyvenimas“, – sakė ponia Janina.
Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.
AKTYVUMAS: Medikai džiaugiasi moterų aktyvumu profilaktiškai tikrinantis dėl krūties vėžio. Kiekvienais metais besitikrinančių daugėja.
KOMENTARAS
Privalo pasirūpinti savimi
Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja Nijolė ŠATKAUSKIENĖ:
– Tiesioginio krūties vėžio paveldimumo nėra įrodyta. Vėžio atsiradimą lemia genų mutacijos. Jei mama iki keturiasdešimties metų susirgo krūties vėžiu, dukras dėl šios ligos taip pat reiks tikrinti. Daromi motinos BRCA tyrimai, jei randami mutavę genai, rekomenduojama tokį tyrimą padaryti ir dukterims. Taip pat atliekamos echoskopijos, vėlesniame amžiuje – mamografijos tyrimas. Jei yra poreikis, skiriamas gydymas.
Pirmiausia moteris turėtų periodiškai tikrinti savo krūtis prieš veidrodį apčiuopdama ją, stebėdama formą, spenelių spalvą, ar iš jų neišsiskiria skystis.
Moterys aktyviai ir noriai naudojasi krūties vėžio profilaktinio patikrinimo programa, kuomet nemokamai atliekamas mamografinis tyrimas vieną kartą per 2 metus 50–69 metų moterims, turinčioms šeimos gydytojo siuntimą. Ištiriant nustatoma daug krūties vėžio pradinių stadijų, kai moterims galima padėti, gydymas veikia kitaip nei vėlesnėse stadijose.
Moterų patikros rezultatai džiugina. Nesulyginami dalykai, kiek moterų pasitikrindavo krūtis prieš dešimtmetį ir dabar. Dabar dažnai gydomas pirmosios, antrosios stadijos krūties vėžys, anksčiau atvykdavo dažniausiai su trečiąja ligos stadija.
Kartais moterys kreipiasi į gydytojus labai „užsileidusios“. Susimąstai, kokioje glūdumoje ar baimėje reikia gyventi, kad savo sveikatą nevertinti – atvažiuoja supuvusiomis krūtimis. Gal žmogų paveikia neigimas, baimė, bet tai neturėtų užvaldyti moters. Daug teko mitų girdėti ir apie užkrečiamumą, dažniausiai iš vyresnių pacienčių. Ši liga tikrai neužkrečiama.
Jei moteriai kilo bent mažiausia abejonė dėl savo sveikatos, ji turi kreiptis į šeimos gydytoją, kuris išrašys siuntimą onkologų konsultacijai. Tokie siuntimai nelimituoti, tad drąsiai gali prašyti. Svarbiausia, kad moterys nebijotų tikrintis, būtų motyvuotos ir suinteresuotos. Jos privalo rūpintis savimi.
Jono TAMULIO nuotr.
PATARIMAS: „Teko išgirsti mitų apie krūties vėžio užkrečiamumą, dažniausiai iš vyresnių pacienčių. Ši liga tikrai neužkrečiama. Vyksta genų mutacijos, tai reikia tirti“, – sakė Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja Nijolė Šatkauskienė.