Naujausios
Žolelės gydymo sezoną jau pradeda
Kuršėniškė Laima Leskauskienė jau eis kasti pirmųjų šiemet vaistažolių šaknų. Vaistinių žolelių rinkimo, kaupimo sezonas jai tik prasideda. Kone kiekvieną dieną jos mintys vėl bus užimtos šiuo kruopščiu, daug žinių reikalaujančiu darbu.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Pamoka surengta paventėje
Laima Leskauskienė, Kuršėnų Pavenčių mokyklos mokytoja, vaistažolėmis labiau pradėjo domėtis, kai susirgo jos mama. Pradėjo pirkti literatūrą apie vaistines žoleles, klausinėti apie jas išmanančių žmonių. Galėjo patarti ir prie vaistažolių linkusi jos krikšto mama.
Informacijos apie žoleles ieškojo ir internete. Pažįstami ėmė dovanoti knygų apie žoleles, iš jų ruošiamus vaistus. Tokių širdžiai mielų knygų namuose jau susidarė bibliotekėlė.
L. Leskauskienė žolelėmis padėjo savo mamai. Ir jos vaikai užaugo, nenaudojant cheminių vaistų
Pati jau turi mėgstamų vietų, kuriose renka vaistažoles. Dažniausiai važiuoja už miškų prie Dirvonėnų (Raudėnų seniūnija). Suranda toliau nuo kelio dirvonuojančių pievų, – ten, kur nepurškiami chemikalai. L. Leskauskienė sako, jog pakelėse vaistažolių nėra rinkusi.
Jaunimo centras, kuriame taip pat dirba L. Leskauskienė, praėjusią vasarą pasikvietė žolininkę Jadvygą Balvočiūtę.
Būrelis jaunimo ir moterų drauge su J. Balvočiūte trejetą valandų paventėje ėjo nuo žolelės prie žolelės ir kalbėjo apie jas. Pasak L. Leskauskienės, viešnia pasakė tokių dalykų, kokių net internete nerasi.
Viešnia stebėjosi pieva prie Pavenčių mokyklos, turtinga vaistinėmis žolelėmis, teigė, kad ši vieta būtų įdomi botanikams.
L. Leskauskienė daugumą žolininkės minimų žolių pažinojo, apie kai kurias pasitikslino ir įsitikino, kad jos žinios teisingos, jas pagilino.
Ji rastas vaistažoles deda į bloknotą ir čia pat parašo apie jas. Kad galėtų bet kada atnaujinti savo žinias.
Kuršėniškė vaistažolėmis prekiauja įvairiose mugėse, pasakoja apie jas. Savo patirtimi ji neseniai dalijosi Trečiojo amžiaus universitete Kuršėnuose.
Jonažolė
Pasakodama apie vaistažoles, L. Leskauskienė ne vieną ją pavadino labai vertinga – stebuklinga. Taip kalba ir apie jonažolę.
Jonažolė – puikus vaistas, slegiant depresijoms, nemigai. Tik labai karštą vasaros dieną jos arbatas gerti pavojinga. Geriausia – rudenį ir pavasarį, kai saulės spinduliai dar ne tokie kaitrūs.
L. Leskauskienė jonažoles deda į arbatas, prisimindama J. Balvočiūtės žodžius, kad jei visi šios žolės turėtų, tai niekas nei depresijomis sirgtų, nei žudytųsi. Dėl tam tikrų savybių jos verta duoti ir vaikams.
Kuršėniškė iš jonažolių daro ir aliejų, kurį naudoja kūnui, veidui, trina sumuštą vietą, jei skauda. Šis tepalas ramina odą.
Jonažolės mėgsta augti pakelėse, bet ten jų nedera rinkti, nes sugeria dulkes ir šviną. L. Leskauskienė važiuoja į brūzgynus už Dirvonėnų. Čia, paėjėjus toliau nuo kelio, jonažolių labai daug.
Parsivežusi nuskina galveles, sudeda į trilitrinį indą (būtinai stiklinį), užpila nerafinuoto šalto spaudimo alyvuogių aliejumi ir apie 20 dienų laiko ant palangės, saulėje.
Jonažolių aliejų daro ir kitaip. Į indą įpila vandens, o kitą indą su alyvuogių aliejumi deda į vidų, kad jis neturėtų sąlyčio su ugnimi. Pakaitina stebėdama, kad nepradėtų kilti burbuliukai, – aliejus neturi užvirti. Išpilsto į tamsius buteliukus, juos padeda į spintą. Šis produktas jaunina, gaivina bei viskuo, ko reikia, maitina odą. Ji tampa vos vos rausva.
Tepalas gydo celiulitą. Jis – puikus tiems, kurių sausa oda ir kuriems netinka jokie kremai.
Vartojantiems tepalą būtina stebėti savo organizmą: jis pasako, ar jam tinkamas produktas, ar ne.
Unikalūs augalai
Laukinė vaistinė gudobelė plečia kraujagysles.
Mėtų arbata tinka sunegalavus skrandžiui. Taip pat veikia raminamai.
Prisirinkus pienių žiedų, užpilti vandeniu, kad apsemtų, ir per naktį palikti. Tada, pavirus, įpilti druskos, rūgščiosios druskos ir gerti. Pienės valo organizmą ir padeda nuo bronchito.
Raudonųjų pinavijų arbata – širdies vaistai. Tinka ir šaknys, ir lapeliai.
Dirvinis asiūklis – organizmo šluota. Senovėje žmonės asiūkliu šalino visas ligas. Vertinga jų arbata. Taip pat asiūklis atidaro odos poras ir šalina šlakus. L. Leskauskienė pataria užplikyti šių žolių, į kibirą su jomis įdėti paklodę, po to apsisiausti ja. Paklodė patamsėja – drėgmė iš kūno traukia šlakus.
Kaulažolė turi labai daug amino rūgščių. Ji gali padėti tiems, kurie turi vargo su sąnariais, kam skauda koja, sumušta kita vieta ar buvo lūžę kaulai. Būna, kad kaulažolių arbatą geria, bet tai daryti reikia atsargiai. Kaulažolė yra viena iš tų žolių, kurios gali pakenkti.
Gauromedis – unikalus augalas, kurio nei šaknys, nei lapai nepriima jokio teršalo. Nors ir augtų prie kelio, jo sudėtyje nerandama jokių chemikalų. „Tai yra lietuviška žalioji arbata“, – apie iš gauromedžio išvirtą arbatą sakė L. Leskauskienė.
Ši žolė turi daug amino rūgščių, naikina ląsteles, kurios skatina vėžį, valo organizmą.
Organizmui taip pat padeda medetkų, dilgėlių, ramunėlių, šlamučių bei kiti aliejai. O kur dar kitos vaistažolės, galinčios būti naudingos vienu ar kitu atveju. Kai kurios geriau veikia, vartojamos kartu.
Bet, pasak L. Leskauskienės, vartojančiam vaistines žoles, reikia stebėti jų poveikį organizmui, nepakenktų.
Pievoje, šalia mūsų, yra labai gera ir įvairi vaistinė, tik reikia mokėtis ja naudotis.
Autoriaus nuotr.
ŽOLININKĖ: Laima Leskauskienė ruošia vaistažolių arbatas, trauktines, aliejus.
KOMENTARAS
Pirmieji žmonijos vaistai
Gydytoja Aurelija RAPŠEVIČIENĖ:
– Vaistingieji augalai buvo patys pirmieji vaistai žmonijos istorijoje. Lietuviškų vaistažolių veikliosios medžiagos yra nė kiek ne prastesnės negu tibetietiškų, kiniškų ar indiškų, kurios dabar populiarios. Lietuvoje yra ištirtos 189 vaistažolės, kurias galima naudoti ir kurios nėra pavojingos. Be abejo, vaistažolių yra tūkstančiai, bet kitos nėra taip gerai ištirtos.
Imunitetą nuo ligų stiprinti padeda ežiuolė, beržų lapai, čiobreliai, nes jie turi eterinių aliejų.
Vaistažolės padeda esant kai kuriems negalavimams, bet nepadeda dėl skausmo. Buvo tirta, kodėl taip yra. Nustatyta, kad nuskausminamųjų savybių turi baltojo gluosnio žievė. Iš jos yra gaminamas aspirinas. Aišku, dabar jis sintetinamas, bet šios žievės pagrindu.
Laima Leskauskienė čia apie vaistažolių savybes jau daug gero papasakojo.
Patartina laikytis vienos taisyklės: negerkite tų vaistažolių, kurių net nemėgstate. Ir pagal charakterį žmogui tinka ne visos vaistažolės. Tarkime, puplaiškis tinka greitai susinervinantiems, o pelynų ir jonažolių arbatos – labiau abejingiems žmonėms.
Kai kurios žolės gali būti net pavojingos. Pavyzdžiui, alijošius gali nudeginti, o daug naudojant imbiero šlapime atsiranda baltymų.
Reikia žinoti, kada vaistines žoleles, jų žiedus, šakneles, lapus rinkti, kaip jas paruošti, kokios yra vaistažolės veikliosios dalys ir kokia didžiausia galima koncentracija. Nevalia užsiiminėti saviveikla – būtinos ir žinios.
Labai gerai, kad prie vaistažolių nepriprantama: gali gerti jų arbatą, ir niekada nereikės didinti jos dozės.
Daugelis gydytojų yra už tradicinę mediciną. Fitoterapijos – vaistažolių medicinos – specialistų nedaug Lietuvoje, bet alternatyva tradicinei medicinai visada lieka. Kartais jos reikia.
MEDIKĖ: Gydytoja Aurelija Rapševičienė sako, jog prieš vartojant vaistažoles, apie jas reikia kuo daugiau sužinoti.