Žolininkės sodyboje – Namų diena

Žo­li­nin­kės so­dy­bo­je – Na­mų die­na

Šeš­ta­die­nį But­kiš­kė­je (Kel­mės r.) gy­ven­ti žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė sa­vo so­dy­bo­je su­ren­gė Na­mų die­ną.

Šei­mi­nin­kė su­pa­žin­di­no su so­dy­bo­je au­gi­na­mais vais­tin­gai­siais au­ga­lais, mo­kė riš­ti van­tas ir mė­gau­tis pir­ties ma­lo­nu­mais. Sve­čiai at­si­ne­šė įvai­rių sū­rių. Ti­ki­ma, kad iki Ra­sų šven­tės žo­lės yra pa­čios svei­kiau­sios, o pie­nas ir jo pro­duk­tai – pa­tys mais­tin­giau­si.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

So­dy­ba kve­pia žo­le­lė­mis

Kris­ti­nos Ši­lins­kie­nės so­dy­ba But­kiš­kė­je – pil­na įvai­riau­sių vais­ti­nių au­ga­lų, gė­lių. Šeš­ta­die­nį žo­li­nin­kė sa­vo so­dy­bo­je, kve­pian­čio­je žo­le­lė­mis, su­ren­gė Na­mų die­nos šven­tę.

Šei­mi­nin­kė apie kiek­vie­ną au­ga­lą tu­rė­jo ką pa­sa­ky­ti. Pa­vyz­džiui, pen­kias­kiau­tė su­kat­žo­lė ly­gi­na šir­dies rit­mą, ra­mi­na. Ta­čiau ši vais­ta­žo­lė pa­si­žy­mi stip­riu po­vei­kiu, reik­tų ją var­to­ti at­sar­giai. Ša­lia su­kat­žo­lės – rau­don­ko­tė pi­pir­mė­tė, kiek to­lė­liau – švel­nes­nio, net sal­do­ko aro­ma­to gar­ba­no­to­ji mė­ta, dar pū­kuo­to­ji mė­ta. Ne­se­niai K. Ši­lins­kie­nė įsi­vei­sė apel­si­ni­nę ir šo­ko­la­di­nę mė­tą. Au­gi­ną ir me­li­są. Pas­ta­ro­ji daž­niau­siai var­to­ja­ma no­rint nu­si­ra­min­ti. Ta­čiau, pa­sak žo­li­nin­kės, me­li­sa ge­riau­siai gy­do su­žeis­tą šir­dį. Nuo ne­lai­min­gos mei­lės vi­są žie­mą rei­kia ger­ti me­li­sų ar­ba­tą. Me­li­sos au­ga ke­re­liais, ne­si­ple­čia, skir­tin­gai ne­gu mė­tos. Žo­li­nin­kė ban­do pri­si­jau­kin­ti ir kat­žo­lę. Stie­bia­si čiob­re­liai. Gels­vės la­pus K. Ši­lins­kie­nė de­da į sriu­bas. Pra­mo­ni­nė­je li­ke­rių ga­my­bo­je nau­do­ja­mos šių au­ga­lų šak­nys.

Tarp žo­ly­nų – ša­la­vi­jo krū­mas. Ša­la­vi­jas ma­ži­na už­de­gi­mus, de­zin­fe­kuo­ja, ar­ba­ta ga­li­ma ska­lau­ti skau­dan­čią gerk­lę. Au­ga do­va­nų gau­tas pu­ti­nas. Pu­ti­nų uo­gos la­bai tin­ka vai­kams gy­dy­ti avi­ta­mi­no­zę.

La­bai ge­ras au­ga­las, žo­li­nin­kės tvir­ti­ni­mu, yra pe­ly­nas ar­ba pa­pras­ta­sis kie­tis. Jis tin­ka virš­ki­ni­mui ge­rin­ti, pa­ra­zi­tams iš or­ga­niz­mo va­ry­ti. Pe­ly­no šluo­te­lę ga­li­ma įdė­ti į van­tą.

„Me­det­kos pa­čios tarp ma­no žo­ly­nų pa­si­sė­jo, au­ga, kur no­ri. Tu­riu juo­za­žo­lę, dar va­di­na­mą lie­tu­viš­ką­ja le­van­da. Ji daž­niau­siai nau­do­ja­ma kaip prie­sko­ni­nė žo­le­lė, bet tin­ka ir ko­su­lį mal­šin­ti. Juo­za­žo­lė – ir šven­tas au­ga­las. Juo­za­žo­lės nuo­vi­ru ap­si­plau­da­vo įvai­rūs šven­ti­kai prieš pa­mal­das“, – pa­sa­ko­jo Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė.

Ša­li­ke­lė­je žo­li­nin­kė pa­so­di­no 12 šer­mukš­nių. Nuo se­no lie­tu­viai šer­mukš­nių žie­dų ar­ba­ta gy­dy­da­vo­si nuo ko­su­lio, plau­čių už­de­gi­mo. Ar­ba­tai nuo per­ša­li­mo, gri­po tin­ka ir la­pai, ku­rie ski­na­mi šer­mukš­niams žy­dint.

Tin­ka van­tos iš spyg­liuo­čių me­džių ša­ke­lių

Po au­ga­lų lan­ky­mo ir su­pa­žin­di­ni­mo su jais, žo­li­nin­kė pa­kvie­tė pa­si­mo­ky­ti riš­ti van­tas.

Van­tų pa­skir­tis, pa­sak K. Ši­lins­kie­nės, ga­li bū­ti la­bai skir­tin­ga, kaip ir van­tų su­dė­tis. Vie­no­kios van­tos la­biau tin­ka mo­te­rims, ki­to­kios – vai­kams ar vy­rams, sie­kiant kos­me­ti­nio po­vei­kio ar sten­gian­tis pa­leng­vin­ti ser­gan­čių­jų odos li­go­mis būk­lę.

La­bai svar­bus van­tų rin­ki­mo lai­kas, ri­ši­mo bei džio­vi­ni­mo bū­dai, džio­vin­tos van­tos at­gai­vi­ni­mas žie­mą.

„Van­ta yra pir­ties ka­ra­lie­nė, van­tos ri­ša­mos ir nau­do­ja­mos tūks­tan­čius me­tų. Ir šian­dien, kas tik ga­li, tu­rė­tų nau­do­tis gam­tos tur­tais“ – įsi­ti­ki­nu­si žo­li­nin­kė. Van­tai tin­ka vis­kas, ką duo­da gam­ta: me­džių ša­ke­lės, žo­li­niai au­ga­lai, gė­lės. Žo­li­nin­kė mo­kė riš­ti van­tas iš įvai­rių me­džių, kai ku­rioms van­toms pri­dė­jo po dil­gė­lės, mė­tos ar pe­ly­no ša­ke­lę.

Va­sa­rą ri­ša­mos ža­lios van­tos, o ru­de­nį ar žie­mą jos kon­ser­vuo­ja­mos, džio­vi­na­mos pa­vė­sy­je, kar­tais –- ir šal­do­mos ar­ba sū­do­mos. Se­no­vė­je van­tas džio­vin­da­vo šie­no ku­pe­to­se. Kla­si­ki­nė – ber­ži­nė van­ta, ri­ša­ma iš ber­žo ša­ke­lių su su­bren­du­siu pa­sku­ti­niu ša­ke­lių la­pu. Ber­ži­nė van­ta or­ga­niz­mą šil­do, tu­ri an­ti­ce­liu­li­ti­nį po­vei­kį, ja ga­li­ma vai­ky­ti ga­rą. Ąžuo­li­nė van­ta, kaip ir pa­ts me­dis, tei­kia stip­ry­bės, ji la­biau tin­ka vy­rams. Mo­te­rims tin­ka­mes­nė van­ta iš lie­pų ša­ke­lių. Lie­pa švel­ni­na, skais­ti­na, ly­gi­na, jau­ni­na odą. Žie­mai žo­li­nin­kė į van­tą ri­ša žy­din­čias lie­pų ša­ke­les. Van­ta su šer­mukš­niais tin­ka ser­gan­tiems odos li­go­mis, su kaš­to­nų ša­ke­lė­mis – gy­dy­ti kau­lams, są­na­rių skaus­mams.

Ga­li­ma van­tas riš­ti ir iš spyg­liuo­čių me­džių – ka­du­gių, pu­šų, eg­lių, kė­nių – ša­ke­lių. To­kios van­tos, prieš tai pa­šu­tin­tos, tin­ka ei­nan­tiems į pir­tį ant­ram ga­rui, ko­jų pa­dams per­ti.

Pa­sak žo­li­nin­kės, yra daug van­tų ri­ši­mo bū­dų, ta­čiau svar­biau­sia su­riš­ti to­kią šluo­te­lę, kad bū­tų pa­to­gu ja nau­do­tis. Pir­ti­nin­kai ri­ša 40-80 cen­ti­met­rų il­gu­mo van­tas.

Šven­tės da­ly­viai su­si­ri­šo įvai­rių van­tų, ku­rias va­ka­ro pa­bai­go­je iš­ban­dė pir­ty­je.

Bir­že­lio pie­nas ir jo pro­duk­tai – svei­kiau­si ir mais­tin­giau­si

Šven­tė­je neat­si­tik­ti­nai bu­vo ra­gau­ja­mi ir sū­riai.

Žo­li­nin­kės Na­mų die­no­je da­ly­va­vęs kel­miš­kis Val­das Rut­kū­nas sa­kė, jog se­no­vės lie­tu­viai kiek­vie­ną me­tų lai­ką gy­ve­no su sau­le.

Bir­že­lis iki Ra­sų – toks laik­me­tis, kai žo­lės tu­ri dau­giau­sia gy­do­mų­jų sa­vy­bių, svei­ka­tos ga­lių. Tuo me­tu ir kar­vės, priė­du­sios žo­lių, duo­da svei­kiau­sią, mais­tin­giau­sia pie­ną. To­dėl bir­že­lio mė­ne­sį pie­nas ir jo pro­duk­tai tu­rė­tų bū­ti pa­grin­di­nis lie­tu­vių mais­tas.

Po Sek­mi­nių pra­si­dė­da­vo pie­me­nė­lių die­nos, kuo­met ban­dų ga­ny­to­jai ga­lė­da­vo il­gė­liau pa­mie­go­ti. Bū­da­vo ren­gia­mos melž­tu­vių vai­šės, vai­šin­da­vo­si pie­nu, rūg­pie­niu, varš­ke ir, ži­no­ma, sū­riais.

Į šven­tę sve­čiai at­si­ne­šė įvai­rių sū­rių – nuo įpras­tų iki ne­ma­ty­tų ir ne­ra­gau­tų. Iš Ak­me­nės ra­jo­no Ag­luo­nų sū­ri­nin­kės Re­gi­nos ant sta­lo su­gu­lė du varš­kės sū­riai su džio­vin­to­mis span­guo­lė­mis, pe­let­rū­nu, vie­nas – kep­tas. Iš Kal­niš­kės vien­sė­džio, įsi­kū­ru­sio tarp Kel­mės ir Ty­tu­vė­nų, į šven­tę at­vež­tas tra­di­ci­nis varš­kės sū­ris su kmy­nais, varš­kės ru­tu­liu­kai su drus­ka ir kra­pais, ly­dy­to sū­rio ga­ba­liu­kai su agurk­le ir rau­do­na­ja pa­pri­ka. Varš­kės ir ly­dy­to sū­rio už­kan­džiai tin­ka prie viš­tie­nos pa­tie­ka­lų, ska­nu su sa­lo­to­mis, ypač la­pi­nė­mis.

Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė su­spau­dė tam­siai ža­lią sū­rį. Varš­kės sū­ry­je gau­su kmy­nų, čes­na­kų, o neįp­ras­tą spal­vą ga­mi­niui su­tei­kia dil­gė­lių mil­te­liai. Dil­gė­lė, pa­sak žo­li­nin­kės, tin­ka vis­kam, yra la­bai mais­tin­gas vais­ti­nis au­ga­las, pri­lygs­tan­tis ankš­ti­niams au­ga­lams. Sū­rį K. Ši­lins­kie­nė ma­ri­na­vo aly­vuo­gių alie­ju­je su drus­ka, kad ne­džiū­tų, o gra­žiai bliz­gė­tų.

„Ma­no tė­viš­kė­je, ap­lin­kui Ak­me­nę, kar­vę var­giai pa­ma­ty­si. But­kiš­kė­je, ku­rio­je gy­ve­nu, yra daug ūki­nin­kų, lai­kan­čių pie­ni­nių kar­vių ban­das. Ir vi­sa­me Kel­mės ra­jo­ne kar­vių dar daug. To­dėl ir pie­no pro­duk­tus, tarp ku­rių – ir sū­riai, žmo­nės ga­mi­na­si“, – sa­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

ŽO­LE­LĖS: Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė so­dy­bo­je But­kiš­kė­je au­gi­na įvai­rių vais­ti­nių žo­le­lių.

GĖ­LĖS: K. Ši­lin­kie­nei la­biau­siai pa­tin­ka įvai­rias­pal­viai vilk­dal­giai, iri­sai.

ŠER­MUKŠ­NIAI: Šį pa­va­sa­rį žo­li­nin­kė prie na­mų pa­so­di­no 12 šer­mukš­nių me­de­lių. Šer­mukš­nių žie­dai, uo­gos, sul­tys tu­ri daug gy­do­mų­jų sa­vy­bių.

VAN­TOS: Van­tas su­si­riš­ti ne­bu­vo taip pa­pras­ta, kaip at­ro­dė iš pa­sa­ko­ji­mo.

SŪ­RIAI: Šven­tė­je bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti įvai­rių sū­rių. Pa­ti žo­li­nin­kė su­spau­dė neįp­ras­tos spal­vos varš­kės sū­rį su dil­gė­lių mil­te­liais.